Atsiprašome, galimi laikini mobiliosios versijos sutrikimai.

Savęs pažinimo dokumentika

Reklama

Su kino režisieriumi Linu Mikuta susitikome pasikalbėti apie dokumentinio kino kūrimą. Anot Lino, dokumentinio kino statymas yra tam tikras pažinimo kelias, ėjimas į save per pasaulį. Fiksuodamas žmones, įvykius ir idėjas, režisierius bando kiekviename jų rasti dalelę savęs.

Būna, jog sutinki itin įdomų žmogų ir tuomet tiesiog seki paskui jį bei ieškai savo temos būtent tame asmenyje.

Linas Mikuta

– Linai, kaip savais žodžiais apibūdintum dokumentinio kino režisieriaus darbą? Kuo skiriasi dokumentinio ir vaidybinio kino režisavimas?

Dokumentika apskritai yra labai platus žanras. Ji yra dvejopa – televizinė dokumentika (pavyzdžiui, laida „National Geographic“) ir nevaidybinio kino dokumentika. Pastarąją greičiau apibūdinčiau kaip kino meno žanrą. Taigi televizinės dokumentikos režisieriaus darbas yra paprastesnis: kuri filmą ar laidą tam tikra tema, ir darbo kanonai yra gana nuspėjami. Tuo tarpu kūrybinio dokumentinio kino mene yra žymiai daugiau neapibrėžtumo, neužtikrintumo, atsidavimo sėkmei ir talentui. Be to, dažniausiai kino kūrimui nėra pinigų – juos reikia sugebėti gauti.

– Tačiau šiuo reikalu juk rūpinasi prodiuseriai?

Taip, tačiau pirmiausia prodiuseris turi patikėti tavo filmo idėja, tik vėliau jis gali lygiai taip pat puikiai įtikinti rėmėjus skirti lėšų filmo kūrybai.

 – Palietėme komandos temą. Kokių žmonių reikia dokumentinio kino kūrimui?

Na, filmui sukurti būtini režisierius, operatorius, garso režisierius bei prodiuseris, tačiau pastarojo kino aikštelėje dažniausiai nebūna. Apskritai siekiama, kad filmuojant dokumentinį filmą už kadro būtų kuo mažiau žmonių. Bandant užfiksuoti tam tikrą delikačią situaciją, papildomas žmonių kiekis įneša bruzdesį, išblaško personažus ir jie ima stebėti kūrybinę komandą, o ne paprasčiausiai gyventi savo gyvenimą. Priėjimas prie personažo yra labai subtilus dalykas. Sutrikdyti herojus gali visiškai smulkios detalės – net netinkamas režisieriaus drabužis ar ne vietoje ištartas žodis. Todėl filmuojant reikia būti labai dėmesingam, labai pastabiam.

– Kaip paprastai prasideda dokumentinio kino kūrimas? Ar dažniausiai turi pirminę idėją  ir tuomet ieškai tinkamų personažų, vietų, ar atvirkščiai – susidūręs su tam tikrais žmonėmis suvoki, jog įamžinti reikia būtent juos?

Tai yra skirtingi priėjimo prie medžiagos būdai. Pavyzdžiui, sumąstai, jog nori kurti filmą apie tranzuotojus, keliaujančius po tolimiausias šalis. Tokiu atveju ieškai žmonių, susisieki su jais ir mėgini įamžinti. Kitu atveju – būna, jog sutinki itin įdomų žmogų ir tuomet tiesiog seki paskui jį bei ieškai savo temos būtent tame asmenyje.

– Antras variantas turbūt yra daug sunkesnis, nes tuomet turi sukti galvą, kaip prieiti prie tave taip sudominusio asmens. Juk, neabejoju, būna ir atmetimo reakcijų, kai žmogus atsisako filmuotis. Galbūt yra specialūs metodai, kaip prisijaukinti personažą, kad jis patogiai jaustųsi prieš kameras ir nevaidintų, o natūraliai gyventų savo gyvenimą?

Tarkim, filmo „Šaltos ausys“ filmavimas užtruko trejus metus. Žinoma, tai nereiškia, kad diena iš dienos būdavome šalia personažų. Tačiau per tokį laiką, atrodo, įeini į herojų pasaulį, tie žmonės tau tampa reikalingi, bet visada reikia prisiminti, kad tu, kaip kino kūrėjas, tiems žmonėms reikalingas nesi. Todėl reikia tapti jiems reikalingas.

– Kaip tai vyksta?

Na, tai labai plati pasirinkimų paletė. Tarkim, „Šaltų ausų“ personažams mes mėginome padėti įsivesti elektrą, susitvarkyti nebegaliojančius dokumentus. Žodžiu, pabandėme jiems kiek palengvinti pačią buitį – tuos dalykus, kurie jiems patiems atrodo sudėtingai sutvarkomi. Galiausiai, mes tiesiog pradėjome domėtis tais žmonėmis. Kalbėdavome jiems skaudžiomis, rūpimomis temomis, būdavo, kad net kartu dainuodavome. Ilgainiui tarp kino kūrėjų ir herojų atsiranda santykis. Tuomet tu su savo kamera tampi savotiška pakaba, savotišku daiktu – jie į tave nebekreipia dėmesio: juk jei tave filmuoja nepažįstami žmonės, tu į tai reaguoji, ir atvirkščiai – kai tave filmuoja tau artimas žmogus, kameros tiesiog nebematai – elgiesi natūraliai, nes neturi prieš ką vaidinti ir neturi ko slėpti. Taigi, kai žmogus ima pasitikėti tavimi, jis pradeda gyventi savo gyvenimą kartu su tavimi. Tai pasiekiama ne per vieną dieną.

 – O kiek režisūros būna dokumentiniame kine? Tarkim, ar tenka specialiai sustatyti scenas?

Na, čia yra dokumentininkų paslaptys. Kai kas režisuoja, kai kas laukia, kai kas provokuoja… Yra įvairių būdų išgauti norimą efektą, bet aš pats stengiuosi kuo mažiau kištis į situacijas. Gal dėl to mano filmų kūrimai kartais ilgokai užsitęsia.

– Ar dokumentinio kino personažams yra mokami atlyginimai?

Iš esmės tokio „kodekso“ nėra – kiekvienas dokumentininkas jį susikuria pats. Pavyzdžiui, aš savo personažams niekada nemoku pinigų. Jei atsiranda pinigai, personažas pradeda bandyti elgtis taip, kaip režisierius norėtų – tarsi mėgina nuspėti, ko iš jo trokštama. Tuomet prasideda melas. Juk yra kitų būdų, kaip atrasti santykį su žmogumi.

– Pakalbėkime apie studijas. Papasakok, kaip atsidūrei dokumentinio kino pasaulyje, kaip nusprendei studijuoti būtent šį meną?

Tai įvyko visiškai atsitiktinai. Studijavau teatro režisūrą, dirbau muzikiniame teatre, operoje, bet vis dėlto nusprendžiau tas vietas palikti. Tuo metu mano žmona Kristina Sereikaitė studijavo operatorystę ir jai reikėjo susirasti režisierių, kad galėtų praktikuotis ir filmuoti pagal jo nurodymus. Ir tuomet tiesiog pradėjau dirbti su Kristina. Sukūrėme porą filmų, tada nusprendžiau stoti į kino režisūros magistro studijas.

 – Ar apskritai esi pagalvojęs, ką tau davė, ko išmokė darbas su dokumentiniu kinu?

Mano dėstytojas, režisierius Audrius Stonys, sakydavo: kiekvienas režisierius, kurdamas filmą, kuria jį apie save, fiksuoja tai, kas jam svarbu, ir atsako į jam rūpimus klausimus. Dokumentika man yra tam tikras pažinimo kelias – tai ėjimas į save per pasaulį.

– Kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti šį darbą?

Labai svarbu jautrumas, taip pat situacijos, erdvės matymas, gebėjimas iškristalizuoti mintį iš viso reginio. Nufilmuota medžiaga dar netampa filmu. Filmu ji tampa tada, kai turi labai aiškų atspirties tašką ir požiūrio kampą. Režisieriaus darbas – visa tai, ką jis pamatė, pastatyti ant vieno pagrindo. Dokumentikoje privalai prieš filmuodamas susiplanuoti tam tikrą temą, bet realybėje viskas kartais žlunga ir tenka atsiduoti pačiai situacijai, tam keliui, kurį padiktuoja realybė. Filmas turi tekėti kaip upė, jis negali būti sukapotas. O tam, kad jis tekėtų, svarbu ir montažas, ir muzikiniai elementai, ir režisieriaus požiūris į pasaulį.

 – Kaip minėjai, pirmus du filmus sukūrei dar nestudijavęs kino režisūros. O gal studijų išvis nereikia, kad būtum puikus režisierius?

Kadangi baigiau teatro režisūrą, patirties vis dėlto turėjau: juk iš esmės visa režisūra yra vienoda, skiriasi tik medžiaga. Nors nebaigus šių mokslų, manau, kino režisūros imtis taip pat galima. Baigęs teatro režisūrą, porą metų kasdien tiesiog peržiūrėdavau po du-tris filmus. Kartais tas kino žiūrėjimas yra didesnė mokykla nei studijavimas, jei žiūri įdėmiai, analizuoji. Jeigu žmogus nori ir jaučia ypatingą poreikį kurti kiną, jis tikrai gali tai daryti. Žinoma, būtinas pirminis impulsas, esminis momentas, kai pajauti žaidimo principą. Nesvarbu, ar tai teatras, ar kinas, viskas turi tam tikrą principą, karkasą. Režisūros neįmanoma išmokti. Studijų metu tu tik išprovokuoji save ir pasitikrini, ar esi tam pajėgus, pamėgini suprasti, kokie čia segmentai ir kaip jie veikia.

Reklama
Komentuokite
Autorius:
VOXART.lt