Kompozitorius Algirdas Martinaitis eisenoje, vykusioje po 1998 m. oratorijos premjeros. (Organizatorių nuotr.)

Šeštadienį, sausio 13-ąją, minint Laisvės gynėjų dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nuskambės Algirdo Martinaičio „Pieta“ – oratorija, kurios premjera prieš du dešimtmečius įvyko Vilniaus festivalyje.

Kūrinys nuo pat pradžių įveda į tokį viską apraizgantį ir gramzdinantį skausmo pojūtį.

ROBERTAS ŠERVENIKAS

„Pieta“ 1998 m. buvo sukurta Vilniaus festivalio užsakymu. Kompozitorius neslepia, jog šioje oratorijoje atspindėjo savo šeimos patirtus pergyvenimus dėl 1995 m. nusikaltėlių su peiliu užpulto devyniolikmečio sūnaus gyvybės.

Tačiau jiems, pasitelkus Mato ir Morkaus evangelijų, psalmių, katalikų himno Marijai bei senųjų bažnytinių giesmynų – kantičkų – tekstus, buvo suteiktas apibendrintas, Dievo sūnaus nukryžiavimo istoriją menantis turinys: „Jau tu miršti, Sūnau mano, širdis mano neįmano, kaip be Tavęs gyvai  likt…“

Sužinojęs, jog jo kūrinys po dviejų dešimtmečių sulauks antrojo atllikimo, kompozitorius nutarė oratorijai pridėti naują pabaigą, kurioje tarsi žvelgia į praeities išgyvenimus iš nūdienos perspektyvos. Tai – „Stabat Mater“, kurioje choras aprauda nukryžiuoto Jėzaus kančias kartu su Motina.

Tačiau naujoji kūrinio pabaiga, anot autoriaus, nestokoja ir šviesos, atliepiančios krikščioniškąja tradicija grįstos europietiškos kultūros nemirtingumą: „Visa žmonijos patirtis liudija, jog kančios pažinimas dažniausiai veda prie sielos prašviesėjimo. Jeigu tik, žinoma, sugebi atsiverti šviesai, o ne lieki užsisklendęs ankštoje nuoskaudų ir pykčio celėje.“

Jau 1998-ųjų birželį, kai „Pieta“ pirmąkart nuskambėjo Nacionalinėje filharmonijoje, kompozitoriaus sumanymas nesibaigė kartu su paskutiniais mušamųjų dūžiais, imituojančiais užkalamas karsto lentas. Kviesdamas publiką atsiverti šviesai, kompozitorius užlipo į sceną, pasiėmė arfą ir, užsikėlęs ją ant pečių, pro duris demonstratyviai patraukė gatvėn. Jį nusekė kiti muzikantai. Vilniaus senamiestyje įvykusia eisena buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į menininkus žeminančią tuometinę situaciją. 

Afiša. Organizatorių nuotr.

„Man pačiam „Pieta“ tapo pirmuoju kūrybiniu užsakymu po gero dešimtmečio tylos. Visą tą laiką rašiau be jokių atlyginimų – kaip sakoma, savo malonumui. Retas supranta, bet taip yra: kompozitorius, kaip ir muzikos atlikėjas, negali sau leisti prabangos ilgai nedirbti, nes prarastų specifinius įgūdžius, kuriuos vėliau būtų sunku atkurti.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje suskaičiavau, kad per tą laikotarpį be jokių atlyginimų buvau parašęs dvi dešimtis kūrinių. Nemažai jų sulaukdavo savo atlikėjų, tik autorinių honorarų mokėti nebūdavo kam“, – pasakoja oratorijos autorius.

A. Martinaičio „Pietą“ 2018 m. sausio 13-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliks solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas,  du mišrūs chorai – teatro, vadovaujamas Česlovo Radžiūno, ir „Aidija“, vadovaujama Romualdo Gražinio, bei LNOBT simfoninis orkestras. Oratoriją diriguos teatro muzikos vadovas Robertas Šervenikas, kuris prie dirigento pulto stovėjo ir „Pietos“ premjeroje 1998 m.  

Dirigentas Robertas Šervenikas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Maestro Robertas Šervenikas specialiai VOX ART sutiko pasidalinti mintimis apie kūrinį.

– Po dvidešimties metų jūs antrąkart atliekate A. Martinaičio oratoriją „Pieta“. Ar pasikeitė jūsų santykis su kūriniu?

Prieš dvidešimt metų kūrinio premjera įvyko Vilniaus festivalyje, po poros metų kūrinys buvo atliktas dar sykį. Dabar mes kūrinį atliksim su kitu orkestru, choru, solistais, kitoje erdvėje, todėl tiems žmonėms viskas nauja. Praėjus ilgam laikotarpiui, aišku, požiūris į tam tikrus dalykus keičiasi, bet iš esmės visa šio kūrinio emocinė išraiška, giluma yra išlikusi, ji tokia pat svarbi, kokia ir buvo. Tuo labiau, kad dabar autorius parašė naują, aštuntąją, dalį – „Stabat Mater“.

– Kūrinys gimė iš autoriaus asmeninės šeimos tragedijos, remiasi religine tematika. Kokį kontekstą ir prasmes šis kūrinys, jūsų manymu, įgauna, kai šį kartą yra atliekamas svarbiai tautos istorijos datai – Sausio 13-ajai – paminėti?

Matot, Sausio 13-oji žmonėms yra labai susijusi su asmeniniais išgyvenimais, kaip ir pats kūrinio žanras, pasakojama istorija: Kristaus kančia ir Motinos apraudojimas – tai didžiulis išgyvenimas, asmeninė tragedija. Jeigu mes patys gyvenime patyrėme artimų žmonių netekčių, turime asmeninės to tikrojo išgyvenimo patirties – ne nuogirdų, bet iš tikrųjų savo pačių išgyvenimų, visada tai veikia daug ryškiau. Sausio 13-oji – tai ir asmeniniai išgyvenimai, ir dideli išgyvenimai dėl Lietuvos laisvės, todėl, man atrodo, pasirinkimas atlikti šitą kūrinį Laisvės gynėjų dienos proga yra labai logiškas.

– Kokia šio kūrinio atmosfera, muzikinė raiška?

Kūrinys nuo pat pradžių įveda į tokį viską apraizgantį ir gramzdinantį skausmo pojūtį. Kompozitorius naudoja daug disonansinio skambėjimo, mažųjų sekundų, kurios – lyg gilus sielos virpesys ir liūdesys, tarsi šaukiantis ir draskantis viską iš vidaus. Taip pat vokalinėse partijose natos apdainavimas sekundomis turi labai aiškią savo mintį, tiek ir choro sąskambiuose tai yra.

Nors didžioji dalis teksto yra lotyniška iš Šventojo Rašto, tačiau pirmoje dalyje yra naudojami liaudies (Aukštaitijos) iš kantičkų paimti tekstai, kurie atliekami tarmiškai. Tai savotiškas priartėjimas prie konkretaus mūsų dienų, mūsų kaimo, bažnyčios bendruomenės gyvenimo. Kūrinyje, kuris atspindi bendrą skausmą, apraudojimą, įdėtas lietuviškas tekstas, kūrinį daro dar artimesnį mūsų pačių, pakartosiu, asmeniniams išgyvenimams. Muzika ir turi kalbėti, leisti žmogui panirti, mąstyti ir kentėti bei galų gale džiaugtis tos bendros aukos, per Sausio 13–ąją, rezultatu.

– Kompozitorius teigia, kad nauja sukurta dalis – oratorijos pabaiga – nestokoja ir šviesos.

Taip, būtent. Ji veda į šviesą, ir visa tai baigiasi šviesiu, tyru mažoru. Tą ir turėjau galvoje – tos aukos yra prasmingos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *