Sąmonę išlaisvinantis laisvasis džiazas

Su perkusininku Daliumi Naujokaičiu susitikome šnektelti apie laisvąjį, arba free, džiazą ir jo padėtį Lietuvoje. Anot jau ilgą laiką Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenančio muzikanto, mūsų šalyje improvizacinės muzikos klausytojų auditorija – fantastiška, o talentingų muzikantų taip pat turime tikrai daug. Deja, beveik neturime erdvių, kuriose ši muzika galėtų nevaldomai skambėti.

Aš nelaikau savęs nei laisvojo, nei standartinio, nei kokio kito džiazo stiliaus muzikantu, aš tiesiog esu būgnininkas perkusininkas. Tvirtai manau, kad net ir standartinis džiazas yra toks pat laisvas, jei tik kas nors nebando jo imituoti.

Dalius Naujokaitis

– Daliau, improvizacinę muziką groji jau ilgą laiką. Kada pirmą kartą su ja susidūrei?

Improvizacinę muziką pradėjau groti dar vaikystėje, kai vyresnysis brolis, mano svarbiausias mokytojas Audrius Naujokaitis, kuris pats puikiai muzikuodavo, mokė mane groti savo pagamintu būgnų komplektu, sukonstruotu iš žaislinių būgnelių, metalinių saldainių dėžučių ir panašių daiktų. Jis klausydavo geros roko muzikos, kurią aš nuolat girdėdavau, tad mūsų improvizacijos daugiausia linkdavo į roko pusę. Cha! Namie rengdavome koncertus tėvams ir kiemo draugams. Norėčiau dabar išgirsti, kaip tai skambėjo… Turbūt juokingai, gerąja prasme.

Po kurio laiko mes su draugais improvizuodavome viename iš kiemo rūsių. Mokykloje per pertraukas „būgnuodavau“ ant kuprinių, kurias man pakišdavo klasės draugai. Be to, kai tik pasitaikydavo galimybė, klausydavau džiazo koncertų, tokių kaip Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio, Petro Vyšniausko kvarteto ir kt. Kai man suėjo 15 metų, brolis ir draugai įkalbėjo stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, kuri tuomet buvo aukštesnioji muzikos mokykla. Įstojau.

Ten plačiau susipažinau su džiazu. Didelę įtaką man padarė saksofonininkas V. Čekasinas, pas kurį mokiausi groti dar Balio Dvariono muzikos mokykloje. Grojau jo vaikų džiazo ansamblyje. Turėjau ir kitų gerų mokytojų, tokių kaip Arvydas Vainius (mano būgnų mokytojas J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje), Petras Vyšniauskas, Romas Milašius, Skirmantas Sasnauskas, grupės „Saulės laikrodis“, kurioje man teko groti, muzikantai, vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Jonas Paulauskas. Jo pamokos būdavo ypatingos tuo, kad jų metu J. Paulauskas grodavo mums saksofonu ir „leisdavo“ geros muzikos plokšteles. 

Be to, mokydamasis J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, turėjau galimybę (nors ir kuklią) klausytis geriausių pasaulio džiazo meistrų įrašų, kaip, tarkim, Ornette Colemano, Mileso Daviso, Johno Coltraino, Charlie Parkerio ir kitų. Nors tų įrašų buvo nedaug, jie mane paveikė. J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje artimai bendraudavau ir grodavau su draugais Juozu Milašiumi, Tomu Kutavičiumi, Vladu Slavinsku, Vladu Borkovskiu, Tomu Dobrovolskiu ir kitais. Taip pat tuomet vyko daugybė vietinių džiazo festivalių ir juose kartais grodavau su minėtais draugais iš konservatorijos. Kartais išvažiuodavome ir į didžiuosius džiazo festivalius, pavyzdžiui, rodos, 1992-aisiais vykome į festivalį Maskvoje, ir jame gyvai išgirdau „Art Ensemble Of Chicago“, „Sun Ra Arkestra“ ir daug daug kitų.

Mane ypač sužavėjo „Sun Ra Arkestra“. Taip pat, rodos, 1991 m. su J. Milašiumi ir T. Kutavičiumi dalyvavau Leipcigo džiazo festivalyje. Ten išgirdau Johno Zorno grupę „Naked City“! Tai absoliučiai mane sužavėjo ir įkvėpė! Tada aiškiai pajutau, kad visada muzikoje galima padaryti kažką naujo ir gyvo. Kai atvykau į Niujorką, įvyko mano antras ir visai kitoks susidūrimas su improvizacine muzika. Pagrindinis šios muzikos centras man buvo Antologijos filmų archyvas, kuriame Jonas Mekas mums su draugais davė patalpą – studiją muzikavimui. 

– Nepaisant daugelio metų, praleistų Jungtinėse Amerikos Valstijose,  Lietuvoje tavo vardas gerai žinomas ir dažniausiai siejamas su laisvojo džiazo muzika. Žinoma, vien tik šiuo stiliumi neapsiriboji ir taip pat pasirodai džiazo standartų koncertuose. Ar gali paaiškinti, kuo skiriasi grojimas?

Aš nelaikau savęs nei laisvojo, nei standartinio, nei kokio kito džiazo stiliaus muzikantu, aš tiesiog esu būgnininkas perkusininkas. Tvirtai manau, kad net ir standartinis džiazas yra toks pat laisvas, jei tik kas nors nebando jo imituoti. Nors Lietuvoje mano vardas labiau žinomas kaip laisvojo džiazo būgnininko, groju įvairiose grupėse ir, be abejonės, grojimas skiriasi. Daug kas priklauso nuo to, su kuo groji, kokias dainas, kompozicijas ar tiesiog improvizaciją… Improvizacinė muzika kiekvienam muzikuojančiam žmogui leidžia atsiskleisti: grodamas visada atrandu kažką naujo, kas man yra labai svarbu.

Džiazas – kolektyvinė muzika. Per savo karjerą scena turėjau dalintis su daugeliu atlikėjų. Net improvizacija, kuri, atrodo, muzikantui duoda pakankamai daug laisvės, kartu reikalauja ir nuolat sekti grojančius kolegas. Taigi, žinoma, ši improvizacijos laisvė yra tiesiogiai susijusi su atsakomybe ir disciplina. Žinai, grojimas kartu – telepatija! Nemanau, kad reikia būti įsitempusiam… Kaip tik reikia atsipalaiduoti, girdėti tai, kas darosi aplinkui, ir būti kartu… O buvimas kartu jokiu būdu nereiškia tos pačios muzikos, kurią atlieka kiti, grojimo. Muzikavimas yra ne tik mentalinis, bet ir fizinis reiškinys.

– Ar svarbu, su kuo grojama? Ar tam, kad muzika būtų nepriekaištinga, tarp atlikėjų būtinas ryšys?

Žinoma! Man labai svarbu, su kuo groju. Tarkim, itin puikiai jaučiu savo kolegą būgnininką Kenny Wolleseną. Su juo dažnai pasirodome labai įdomiuose projektuose – suprantame vienas kitą iš vieno akies mirksnio. Taip pat yra ir su kitais draugais-kolegomis-muzikantais, kaip Jonathonu Haffneriu, Aaronu Keane‘u, Mike‘u Irwinu, Rocco Johnu Iacavone‘u, grupe „Valetudo“ ir kt. Galima tai pavadinti kontaktu ar telepatija…

Kalbant apie lietuvių muzikantus, pastaraisiais metais man buvo labai įdomu groti su Liudu Mockūnu, Eugenijumi Kanevičiumi, Juozu Milašiumi ir, žinoma, su šauniu jaunimu: Dovydu Stalmoku, Vyčiu Nivinsku, Dominyku Vyšniausku, Pauliumi Volkovu, Mindaugu Vadokliu ir kitais. Improvizacinėje muzikoje orkestravimas vyksta grojimo metu, ir kuo jautresni grojantys žmonės (nebūtinai jie turi būti muzikantai!), tuo geriau tai skamba. Tai – čia ir dabar gimstanti muzika. Ką mes jaučiame, kas mūsų viduje, tą ir grojame.

– Kiek įtakos koncerto metu daro erdvė, kurioje grojama? Kas tau priimtiniau – maži klubai ar blizgančios salės?

Svarbiausia yra atmosfera, o erdvė, be abejo, svarbu dėl akustikos; ar ji blizganti ar ne – nėra svarbu. Esu grojęs įvairiausiose vietose – ir didžiulėse Niujorko salėse, ir visai neblizgančiame pankroko klube „CBGB“, ir tiesiog parke ar metro požemiuose, žymiajame „Zebulon“ klube, ir visa tai buvo gerai. Viena nuostabiausių erdvių buvo iš pradžių Vilniuje, o po to Kaune veikusi „Fluxus ministerija“, kur su niujorkiečiais draugais – K. Wollesenu, J. Haffneriu, Seano Francisu Conway‘umi – grojome kelerius metus iš eilės.

Ten visą laiką mus pasitikdavo gera publika, kuri tikrai norėjo išgirsti kažką gyvo ir naujo, ir kartu dalyvauti veiksme. Dėl to tuose koncertuose mes kartais prijungdavome publiką groti kartu su mūsų pagamintais instrumentais (kaip, pavyzdžiui, „Baloon Basoon“, „Chicka Chicka“ ir įvairiais kitais). Taip pat labai gera groti pernai buvo ir Vilniuje įsikūrusiame Rūdninkų knygyne. Bet apibendrindamas galiu pasakyti, kad grojant man svarbiausia yra draugai, geras kontaktas ir pasitikėjimas.

– Užsiminei apie klausytojus. Štai stovi scenoje pasirengęs improvizacijai… Nužvelgi susirinkusius žmones? Ar jie daro įtaką grosimai muzikai?

Publika susideda iš daugybės skirtingų žmonių, kurie visi turi savo energiją. Taigi, publika irgi skleidžia savo bangas, o muzikantai jas jaučia. Muzika gali užkerėti ir stipriai paveikti kiekvieną žmogų, bet lygiai taip pat ji gali paveikti daugelį arba tik kelis publikos atstovus. Man klausytojai nėra tokie svarbūs, kad iš esmės kažką pasirodymo metu pakeistų. Bet aš juos jaučiu ir, kai atsiranda kontaktas, yra gerai. Tačiau kartais galima pastebėti ir pataikavimą publikai, kurį dažnai matau Lietuvoje, grojant įvairiems estradiniams orkestrams arba blogoms amerikietišką ir britišką roką ar džiazą imituojančioms grupėms…

Taip pat, deja, Lietuvoje galima dažnai išgirsti ir sovietinės estradinės muzikos, kuri yra gana giliai įsismelkusi į Lietuvos sceną ir skamba gan kvailai ir naiviai; atrodo, kad žmonėms tai patinka, lyg kokia sena patogi santvarka. Vilniuje kartais trumpam užmesdavau akį į lietuviškos televizijos kanalus, rodančius koncertus ar konkursus, tai net gėda pasidarydavo… Man svarbiausia, kad muzika būtų tikra – nesvarbu, ar ją groja kokie nors nusipelnę artistai, ar net ne muzikantai. Išvydęs poniutes, tikrai neimu švelniai būgnus glostyti šluotelėmis… Be abejo, maloniau, kai pavyksta kažką perduoti auditorijai ir ji tai priima, bet iš esmės, kaip jau minėjau, man tai nėra taip svarbu.

– Daugiausia groji JAV. Ar gali palyginti žmones iš Lietuvos ir iš už Atlanto, susirenkančius būtent į laisvojo džiazo pasirodymus?

Kalbant apie laisvą džiazą, galiu pasakyti tik tiek: Lietuvoje publika – fantastiška. Yra puikaus laisvąjį džiazą mylinčio jaunimėlio, tačiau nedaug. Čia grodamas jaučiuosi gerai. Kalbant apie Niujorką, laisvojo džiazo klausytojų auditorija čia taip pat nėra didelė (žinoma, didesnė nei Vilniuje, nes paprasčiausiai pats miestas didesnis). Taip pat Niujorke žmonės turi galimybę matyti daugybę įvairių gerų koncertų per vieną vakarą (nekalbu tik apie džiazą), taigi, jie labiau prie visko įpratę – seno ar naujo, keisto ar šokiruojančio, ir galbūt jų taip nenustebinsi kaip Lietuvoje ar kokioje kitoje šalyje. Be to, Niujorke žmonės yra labai muzikalūs.

– Vadinasi, sutinki, kad tokia muzika prieinamesnė mažesnei klausytojų auditorijai. Turbūt tai – užburtas ratas: klausytojų ne taip jau daug, taigi, muzikantai finansiniais sumetimais renkasi lengvesnį, standartinį džiazą.

Aš nieko prieš standartinį džiazą neturiu ir jokiu būdu šios muziko snenuvertinu. Dažnai klausau Naujojo Orleano ir kitokį džiazą. Ir man patinka lengvumas. Žinau, kad daugelis muzikantų groja standartinio džiazo imitacijas vien tam, kad užsidirbtų pinigų. Tai vėl yra pataikavimas publikai. Bet manau, kad jaunimui norisi įdomesnės, naujesnės muzikos. Negalėčiau visą laiką groti standartų ar kito populiariojo džiazo, man daug įdomiau groti kažką savito: tada man atsiranda įkvėpimas. O jeigu jau nori užsidirbti pinigų, man daug įdomiau skambėtų tikra šluota, iš tikrųjų šluojanti gatvę, nei vadinamojo standartinio džiazo grojimas kokiame idiotiškame ponų ir ponių vakarėlyje arba gėdingame konkurse.

– Ar galima identifikuoti laisvojo džiazo tendencijas? Kaip manai, ar jos kinta?

Nežinau, ar galiu identifikuoti laisvojo džiazo tendencijas, bet, žinoma, laisvasis džiazas dabar skiriasi nuo, tarkim, skambėjusio prieš dvidešimtmetį. Kaskart atsiranda naujų jaunų, labai savitai grojančių muzikantų, ypač Niujorke, kurie yra kupini šviežių idėjų. Tai mane labai džiugina ir įkvepia. Šios tendencijos priklauso asmeniškai nuo kiekvieno atlikėjo, taigi negaliu apie tai kalbėti bendrai. Džiazo muzika ir kitimas priklauso nuo muzikantų mentaliteto, nuo aplinkos ir žmonių. Niujorkas yra džiazas. Niujorke jau nuo gan senų laikų gyvuoja džiazo kultūra, čia yra daug vietų, klubų, kuriuose galima klausytis gyvo džiazo kiekvieną vakarą.

Taip pat labai daug įvairios muzikos skamba gatvėse ir metro požemiuose. Taigi, savaime aišku, kad ta muzika gan sparčiai vystosi ir atsiranda vis kažkas naujo. Deja, Vilniuje nėra nė vieno džiazo klubo. O jeigu ir atsiranda koks, tai netrukus užsidaro. Tik kartą per metus vyksta keli džiazo festivaliai. Bet, žinai, muzikantai – apsėsti… Jonas Mekas kartais sako tapytojams: „Jei gali netapyti, tai netapyk.“ Taip ir su muzika – jei gali negroti, negrok. Bus tik geriau. Norinčių ir galinčių groti Lietuvoje tikrai yra, ir jeigu būtų nors trys ar keturi džiazo ar improvizacinės muzikos klubai, sakysim, Vilniuje, tuomet čia tikrai virtų daug gyvesnis ir įdomesnis gyvenimas. Ir manau, kad tai įmanoma padaryti.

– Viename interviu kontrabosininkas Charlie Hadenas pabrėžė, kad visa džiazo paslaptis slypi muzikantų įsiklausyme: jie turi girdėti ne tik vienas kitą, bet ir visą aplinką ir iš jos mokytis. Ar gali pasakyti, kas tave daugiausiai išmokė kurti improvizacinę muziką?

Visų pirma, aš niekuomet nieko nekuriu, nebent ugnį ar degtuką. Visiškai sutinku su Charlie Hadenu. Labai daug išmokau iš savo draugų Niujorke, ypatingai iš Jono Meko, Sebastiano Meko, Eugenijaus Varkalio, Juliaus Ziz ir savo brolio Audriaus. Visi praleidome daugybę vakarų gerdami vyną, dainuodami, grodami, klausydamiesi įvairiausios muzikos iš skirtingų pasaulio regionų. Tai buvo ir yra mano aplinka, aš iš jos mokiausi tiek anksčiau, tiek dabar. Aš esu studentas! Tikrai! Su J. Meku turime grupę, net išleidome du albumus (vieną iš mūsų dažnų muzikos vakarų Antologijos filmų archyve – „After Midnight“, kitą – „Symphony Of Joy“, įrašytą koncerto metu Vilniaus klube „Langas“).

Be to, Paryžiuje išleistame J. Meko albume „Keep Singing“ didžioji dauguma dainų įrašyta ir videografuota klube „Zebulon“, kuriame mes su „Himalayas“ grupe dažnai grodavome, o J. Mekas, grojant mūsų muzikai, prisijungdavo ir dainuodavo. Su E. Varkaliu Antologijos filmų archyve grodavome beveik kasdien ištisus dešimt ar daugiau metų. Dažnai dalyvaudavo ir mano brolis Audrius, J. Mekas, J. Ziz, Stom Sogo ir kiti Antologijos draugai. Esame įrašę apie tūkstantį kasečių! Grojome savo muziką ir tai buvo nuostabu! Nemažai kasečių jau suskaitmeninome, bet daugelis įrašų dar liko senojo formato. Ateityje norėčiau išleisti didelį tūkstančio ir vieno CD albumą pavadinimu „Golden Age At Anthology“. Bet vis kažkas vyksta toliau.

Niujorke ilgą laiką grojau su nuostabiu muzikantu ir dirigentu Butchu Morrisu, kuris diriguodavo „Nublu Orchestra“ naudodamas savo asmeninę, unikalią dirigavimo techniką. B. Morrisas net turėjo savo dirigavimo ženklus. Šis žmogus mirė prieš kelerius metus, ir jaučiu, kad mums jo čia labai trūksta. Iš jo aš išmokau skaityti dirigavimo ženklus, klausytis ir groti savaip, neįsikimbant į kažkokį stilių, išmokau dar daug kitų įdomių dalykų, susijusių su muzikavimu dabar ir čia.

– Ar turi savo favoritus šiandieninėje džiazo muzikoje?

Turiu labai daug mėgstamų muzikantų, kai kuriuos iš jų pažįstu ir kartais su jais groju. Bet vis atsiranda naujų – kaip grybų po lietaus. Muzikos klausau daug, bet tai – ne tik džiazas. Klausau klasikinę, seną ar šiuolaikinę, eksperimentinę, triukšmo, įvairių šalių liaudies muziką, roką, regį, ypač pamėgau kompozitoriaus Johno Cage‘o kūrinius. Visa ši muzika man daro įtaką.

– Ko ieškai muzikoje jos klausydamas? Ar tai – tik laisvalaikio praleidimo būdas?

Klausydamas muzikos aš tikrai nieko neieškau. Tik klausau. Ir tada jaučiu… Labai dažnai eidamas gatve klausau Niujorko miesto muzikos. Tai nuostabu! Žinoma, tai ne gamtos muzika miške ar kur nors kitur, kur nėra žmonių, kas mane irgi žavi. Man šis miestas yra vienas iš nuostabiausių orkestrų! Dažnai į jį reaguoju. Vienas garsas šalia, kitas – toli, trečias – trupučiuką toliau… Balsai, važiuojančios ir skraidančios mašinos, paukščiukai, kažkokie ilgi ir žemi garsai tolumoje… Net nežinai, kas tai per garsai… Ir taip sodru, ir tiršta, vyksta kažkoks magiškas, netikėtas, bet gana ramiai kvėpuojantis garsų žaismas erdvėje, čia ir dabar. Jis nuolat kinta, kaip ir viskas pasaulyje, ir jaučiu kažkokį vientisą, netyčinį susigrojimą. Aš esu Niujorko miesto orkestro fanas!

Vilnius, aišku, skamba kitaip, gan tyliai, bet su staigiais garso išsišokimais. Visai kitokia miesto muzika. Man svarbu, kad muzika būtų kažkuo savita… Todėl ir pats, darydamas performansus ar dėliodamas kompozicijas, koncentruojuosi į tai, kad būtų įdomu groti kiekvienam muzikantui, kad kiekvienas iš jų turėtų užtektinai laisvės ir saviraiškos.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments