Psichoseansas su aktoriumi, režisieriumi Aleksandru Špilevojumi

Psichointerviu būdu kalbiname aktorių ir režisierių Aleksandrą Špilevojų. Menininkas pasakoja ir su kuriuo kitu režisieriumi eitų gerti vyno, ir apie savo įsivaizduojamus vaidmenis, ir ką veiktų, jei neliktų teatro.

– Jeigu būtumėte vienas iš savo vaidmenų, kuris geriausiai atspindėtų dabartinę jūsų jauseną?

Šiuo metu išgyvenu stiprų pervertinimą dalykų, kuriais daugelį metų gyvenau, rėmiausi ir tikėjau. Ir tas pervertinimas, buvusių įsitikinimų ir užtikrinto žinojimo paleidimas dar nėra baigtas, esu šio vyksmo procese, keičiasi mano matymas, keičiuosi ir aš pats. Todėl vaidmuo, kuris atspindėtų mano šiandieninę jauseną, galbūt visai neatitiktų tos jausenos, kurią išgyvensiu rytoj.

Esu tarp jausenų, tarp skirtingų etapų, tarp skirtingų vaidmenų. Bet vis dėlto šiandieninį mane, ko gero, geriausiai apibūdina mano parašyta pjesė „Neišmoktos pamokos“, kurią visai neseniai pastatėme su grupe „Colours of Bubbles“ „Menų spaustuvėje“. Kadangi pjesę rašiau pats, į ją ir sugulė mano išgyvenimai, mano abejonės ir klausimai. Pjesėje vaidinu dar su trimis aktoriais, su kuriais ieškome atsakymų, ieškome tolimesnio kelio, ieškome ko nors pastovaus šiame nevienareikšmiame ir labai nepastoviame pasaulyje.

Tame spektaklyje-koncerte mes beveik nekuriame vaidmenų. Mes atliekame tekstą, mes mąstome, mes klausiame, mes ieškome ir mokomės to, ko neišmokome paauglystėje, ką dėl skirtingų priežasčių praleidome ir dėl ko artėdami prie savo trisdešimtmečio kartais jaučiamės tokie neramūs, vieniši ir nesuvokiantys savęs ir pasaulio, kuriame mes gyvename.

– Jeigu spalva geriausiai nusakytų jūsų paskutinių metų darbą, kokia spalva tai būtų?

Tai būtų labai tiršta ir sodri spalva. Galbūt tamsiai mėlyna. Nešaukianti, ne ekscentriška, bet tiršta ir turtinga, savyje šį bei tą slepianti spalva. Joje tilptų ir dvi mano parašytos pjesės „Neišmoktos pamokos“ bei „Babelis“, ir mano sukurtas man labai brangus Judo Iskarijoto vaidmuo Jono Vaitkaus spektaklyje „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, ir mano kuriamas gudrus ir pavojingas kino personažas Skardžius Audriaus Juzėno kino filme „Pelėdų kalnas“, ir mano režisuojami spektakliai („Neišmoktos pamokos“ „Menų spaustuvėje“, Mariuso von Mayenburgo „Išsigimėlis“ LRDT ir kiti mano darbai su „Meno alchemijos“ mokiniais ir aktoriais).

– Jeigu būtumėte kostiumas, iliustruojantis jūsų kūrybą, kaip atrodytumėte?

Tai būtų ne ekstravagantiškas, gana paprastas, bet vis dėlto atkreipiantis į save dėmesį, patogus, šiuolaikiškas kostiumas. Ko gero, tai būtų juodos arba bent jau tamsios spalvos drabužiai – tvirti, aukšti batai, juodos siauros, bet patogios kelnės kiek pažemintu liemeniu ir juodas patogus džemperis su dideliu gobtuvu ir kiek per ilgomis rankovėmis.

Tai būtų kostiumas, kuris leistų jaustis patogiai man ir kuris nešokiruotų, neatstumtų, neblaškytų mano žiūrovo / pašnekovo. Stengiuosi savo kūryboje būti tvirtas ir maksimaliai nuoširdus, ieškantis kelių, kaip galėčiau atpalaiduoti, atverti žiūrovą, kad jis neišsigąstų manęs ir mano jam sakomų dalykų, bet būtų pasirengęs išgirsti tai, ką jam sakau, permąstyti tai, neatstumti manęs ir mano kūrinio. Dėl to paties stengiuosi savo kūryboje nenaudoti ir ypatingų barokinių puošmenų, kurios pritrauktų į save mano žiūrovo dėmesį ir neleistų jam išgirsti esmės – pokalbio su manimi.

Todėl mano kostiumas turi nevaržyti manęs, leisti man atsipalaiduoti, pasijausti jaukiai ir ramiai, kad galėčiau būti pasirengęs tikram, atviram pokalbiui su žiūrovu. Bet kadangi kartais pats kiek išsigąstu to, ką atrandu kūryboje, kadangi mano tvirti batai kartais neišgelbsti manęs nuo netikėtumo, kurį patiriu susitikęs su gyvu žiūrovu, mane gelbėtų gobtuvas ir ilgos rankovės, trumpam galintys paslėpti mano akis ir mano rankas, kol aš „restartuosiu“ save tolimesniam dialogui ir tolimesnei kūrybai.

– Jeigu galėtumėte šįvakar taurei vyno susitikti su pasirinktu režisieriumi, kuris asmuo tai būtų?

Man labai pasisekė – mane gyvenimas suvedė ne taurei vyno, bet puodeliui tikros šamaniškos arbatos su mano mylimiausiu teatro ir kino režisieriumi, žinomu dramaturgu Ivanu Vyrypajevu, kurio kūrybą sekiau daugelį metų iki to netikėto mūsų susitikimo. Bendraudamas ir dirbdamas su juo, išmokau labai daug naudingų dalykų, tad laikau jį savo mokytoju bei draugu ir mėgaujuosi kiekvienu nauju susitikimu ir naujai užplikytu puodeliu arbatos su juo.

Bet jei sėkmė man nusišypsotų dar sykį, būčiau gana banalus ir mielai susitikčiau su kino pasaulio pusdieviais – Larsu von Trieru arba broliais Coenais. Manau, man tai būtų tikrai įsimintinas vakaras. Ypač jeigu vynu vaišintų jie! Teatro pasaulyje nežiūriu taip toli į užsienį, žaviuosi mūsų šalies režisieriais, ypač džiaugiuosi matydamas ateinančius jaunus kūrėjus, tad vyno taurei pasikviesčiau Kamilę Gudmonaitę arba mano mylimą aktorių ir režisierių Paulių Markevičių. Taip, ko gero, būtent tai ir padarysiu iš karto po šio interviu.

– Jeigu reikėtų vieną vaidmenį atlikti visą likusį gyvenimą, koks vaidmuo tai būtų?

Tai jau būtų ne itin malonus gyvenimo posūkis, bet jeigu jau taip nutiktų, norėčiau vaidinti save patį, o tiksliau tariant, norėčiau kalbėti su žiūrovu savo paties vardu. Ne todėl, jog manau, kad esu pats įdomiausias personažas, bet dėl to, kad taip turėčiau mažiausiai galimybių išprotėti nuolat atlikdamas vieno personažo vaidmenį. O ir būti visiškai savimi su publika tikrai nėra taip jau paprasta. Taigi rinkčiausi aktoriaus Aleksandro vaidmenį – galbūt kažką panašaus į tai, ką vaidinu mano jau minėtose „Neišmoktose pamokose“.

Tai būtų gana didelis iššūkis, tad būtų įdomu ieškoti vis naujų formų kalbant tik savo vardu. Taip jausčiausi geriausiai. Arba sustabdyčiau viską ir nevaidinčiau visai. Nevaidinti nėra taip jau blogai. Tikiuosi, kad vieną dieną taip ir padarysiu. Tikiuosi, kad man užteks smegenų išeiti iš teatro anksčiau nei būsiu išprašytas iš scenos jaunesnių, talentingesnių, šiuolaikiškesnių ir adekvatesnių už mane žmonių. Galbūt vieną dieną netyčia rasiu šį interviu, perskaitysiu šiuos savo žodžius ir suprasiu, kad jau pasenau ir man pats metas išeiti.

– Jeigu galėtumėte suvaidinti knygą, kuri tai būtų knyga?

Ko gero, tai būtų „Tibeto mirusiųjų knyga“ arba Homero „Odisėja“. Na, tai pirma, kas ateina į galvą. Nes abi šios knygos yra apie sunkų kelią namo, apie grįžimą į save, į savo esmę. Neįsivaizduoju, kaip aš tai suvaidinčiau, bet man būtų tikrai smalsu pabandyti įveikti tokį kelią pirmiausiai ne gyvenime ar mirtyje, bet scenoje. Būtų savotiška repeticija ir prisimatavimas to, kas neišvengiama. Bet, ko gero, tai suvaidinti neįmanoma. Bet nuo to mano norai nemažėja.

– Jeigu staiga teatras išnyktų, kurios srities kūrėjas būtumėte?

Labiausiai norėčiau būti kūrėju paprastoje kasdienybėje. Norėčiau mokėti kūrybiškai gyventi ne scenoje, ne muzikoje, ne drobėje, bet realiame pasaulyje. Labai žaviuosi retkarčiais sutinkamais atsitiktiniais vienkiemių senukais, itin gyvais atsiskyrėliais vienuoliais, nuostabiais mažų kavinukių virėjais ar magiškomis kioskelių pardavėjomis – paprastais žmonėmis, kurie, mano manymu, kartais sugeba gyventi kur kas kūrybiškiau už mus – menininkus.

Nežinau, ar man taip pavyktų, bet žinau tikrai, kadangi prieš porą metų į mano gyvenimą atėjo rašymas (tiesa, kol kas rašau tik tam pačiam teatrui), išnykus teatrui, ko gero, tikrai atsiduočiau prozai. Rašymas mane pamažu pasiglemžia vis stipriau. Ir aš tuo labai mėgaujuosi.

– Jeigu būtumėte simbolis, koks tai būtų simbolis?

Kai dar mokiausi muzikos konservatorijoje, mano muzikos istorijos mokytojas ėmė vadinti mane mokiniu X. Reikalas tas, kad jis didžiavosi, jog itin greitai perpranta žmones, jų tipus, skonį ir t.t., bet jam niekaip nepavykdavo suprasti, kas aš ir koks aš. Daug su juo bendravom, jis duodavo man paskaityti nemažai knygų, klausdavo, ką manau apie vieną ar kitą rašytoją, kompozitorių, filosofą, kad galėtų priskirti mane kokiai nors grupei žmonių, bet jis taip ir nesugebėjo manęs suvokti, todėl ėmė vadini mokiniu X.

Dažnai girdžiu, kad žmonės nustemba sužinoję mano zodiako ženklą, kai kuriuos kitus mano gyvenimo faktus, nes neatitinku nei to, kaip, jų nuomone, turi elgtis „skorpionai“, nei to, kokie yra jų įsivaizduojami rusai / panevėžiečiai / menininkai ir t.t. Nors pats savęs X tikrai nevadinčiau. Nesu nei paslaptingas, nei uždaras. Tiesiog dažnai esu +1 prie mane supančio pasaulio. Aš tikrai esu tame pasaulyje, aš domiuosi juo, išgyvenu dėl jo, priimu atsakomybę dėl jo sėkmių ir nesėkmių, bet kartu dažnai kompanijose esu tas +1 prie kompanijos, o ne pati kompanijos dalis. Taigi, net jei kam nors ir atrodau X, tai tik todėl, kad esu +1.

– Jeigu būtumėte kūrybinė krizė, dėl ko ištiktumėte?

Dėl per didelio savęs ir savo kūrybos analizavimo ir nepaliaujamo mąstymo. Užklupčiau nelaimėlius, kurie nesiliauja skaityti, tyrinėti, ieškoti nenuvalkiotų sprendimų, senų ir naujų problemų ir būdų toms problemoms spręsti, skandinčiau plaukiojančius informacijos jūroje. Nebūčiau pavojingas tiems, kas kuria ir gyvena impulsyviai ir intuityviai. Esu sumautas analitikas, tad užgraužčiau panašius į mane.

– Jeigu būtų pasaulio pabaiga ir galėtumėte išgelbėti tik vieną kada nors sukurtą meno kūrinį, ką gelbėtumėte?

Jei žmogus yra meno kūrinys, gelbėčiau jį (nesu seksistas, bet greičiausiai gelbėčiau net ne jį, o JĄ, nes moteris, man atrodo, kur kas gražesnis ir dailesnis kūrinys už vyrą). O jei ne žmogus? Tuomet gelbėčiau kokį nors vieną ypatingą muzikinį kūrinį, nes muzika kur kas stipriau nei literatūra ar bet kokie sceniniai, vizualieji veikalai veikia klausytojo pojūčius (ne tik protą ir suvokimą).

Mes viską bandome suprasti savo protu, bet pasaulis yra per daug nesuvokiamas, tad belieka pamėginti jį pajausti. Tai taip pat veda prie suvokimo, tik kitu keliu. Tad tikrai rinkčiausi muzikos kūrinį. Tik būtų labai sudėtinga išsirinkti. Labai norėčiau, kad tai būtų mano dievinamos grupės „Radiohead“ kūryba, bet, ko gero, visų pirmiausiai lėkčiau saugoti W. A. Mozarto „Requiem“ (ypač dalį „Lacrimosa“). Nors… Fuck the „Lacrimosa“!

Genialu ir reikalinga, bet ką aš čia apgaudinėju. Jau pusę savo gyvenimo esu apsėstas „Radiohead“, tad jei matyčiau dvi saugyklas, ir turėčiau vos minutę veikimui, tuoj pat atsidurčiau „Radiohead“ skyriuje. Juolab, kad jie ir yra vieni aktyviausių civilizacijos kracho pranašų. Tad su visa pagarba Mozartui, nenugalėčiau savęs ir gelbėčiau „Radiohead“ įrašą (jei galima būtų griebti tik vieną CD, ko gero, tai būtų „Kid A“).

– Jeigu jums siūlytų visiems laikams atsisakyti kūrybos, už ką jos atsisakytumėte?

Nenorėčiau sutikti su tokiu pasiūlymu, nes numanau, kad jei nekurčiau visai jokioje srityje, prarasčiau save, tapčiau nelaimingu ciniku su ryškiai išreikštu polinkiu į depresiją, ir gadinčiau gyvenimą ne tik sau, bet ir visiems savo aplinkiniams. Bet jei jau tektų palikti meno pasaulį (man tai nėra tolygu atsisakymui kurti, nes, kaip ir minėjau, manau, kad kūryba gali sėkmingai gyvuoti ne tik meno pasaulyje), padaryčiau tai nebent vardan šeimos, vardan vaiko, kurio sulaukęs galbūt ir galėčiau atsitraukti nuo teatro tam, kad galėčiau paskirti save jam ir jo motinai.

Bet tikiuosi, kad tokiu atveju visą savo kūrybiškumą sugebėčiau perkelti iš teatro į namus ir būčiau labai kūrybingas tėvas, vyras, žmogus. Ir, ko gero, tuomet norėčiau išvykti iš Vilniaus į kokį nors nedidelį Lietuvos ar kokios nors Šiaurės šalies (Norvegijos? Švedijos? Suomijos? Islandijos?) labai mažą miestelį ar kaimą, kur neturėčiau jokios pagundos vėl atsidurti teatre, kur manęs lauktų visai kitokia aplinka, kitokios veiklos, kitokie žmonės, kitokie darbai. Tuomet mokyčiausi kokio nors amato, gal dirbčiau žemę arba užsiimčiau pedagogine ar kitokia socialine veikla, ir stengčiausi kuo daugiau savęs atiduoti šeimai.

– Jeigu jūsų gyvenimas būtų miestas, koks jis būtų?

Manau, kad tai būtų Islandijos sostinė Reikjavikas. Tai miestas, kurį taip pat galima būtų pavadinti +1. Reikjavikas – tai +1 prie Europos ir prie jos elegantiškų ir spalvingų sostinių. Šis miestas yra nedidelis, ne ekstravagantiškas, ramus ir šaltokas, bet atviras ir svetingas tiems, kas iš tikrųjų nori jį pažinti ir pasiryžta atvykti į jį. Jame yra daug nuostabios muzikos ir tylos, daug meno ir ramybės, daug žiemos ir dar daugiau mažų, jaukių kavinukių. Reikjavikas – niekur neskubantis, galbūt ir nelabai punktualus, bet vis tiek ramus ir šiek tiek atsiskyręs miestas.

 – Jeigu taptumėte pasaulio kultūros ministru, koks būtų jūsų pirmas darbas?

Atsistatydinimas iš man tikrai netinkamų pasaulio kultūros ministro pareigų. Man tikrai reikėtų apleisti šį postą greičiau nei prikrėsčiau kokių nors kvailysčių neišmanydamas šio darbo. Todėl netikėtai gavęs tokias pareigas, paimčiau telefoną, paskambinčiau savo žmonai, broliui ir tėvams, pasigirčiau, kad jiems skambina pats pasaulio kultūros ministras, padėčiau ragelį ir nedelsiant atsistatydinčiau.