Benas Šarka. Nuotrauka iš asm. archyvo

Šį kartą į minčių srauto klausimus atsako aktorius, režisierius, performansų kūrėjas Benas Šarka.

Norėčiau būti iš tų laikų, kai gyveno Amazonė be vienos krūties, taikliai iš lanko šaudanti.

Benas Šarka

– Jeigu būtumėte scenoje paliktas daiktas, koks daiktas tai būtų?

Tuštuma. Viskas gimsta iš tuštumos.

– Jeigu reikėtų suvaidinti žmogaus gyvenimo tarpsnį, kurį rinktumėtės?

Aš nežinau, ką reiškia vaidinti.

– Jeigu būtumėte ugnis, ką pirmiausia nudegintumėte?

Uždegčiau degtuką. Nuo degtuko viskas prasideda.

– Jeigu reikėtų pristatyti savo kūrybą Klaipėdoje 1923-iaisias metais, kurią miesto vietą pasirinktumėte?

Rinkčiausi rūsį, kuriame nėra elektros.

– Jeigu reikėtų suvaidinti mitinę būtybę, ką pasirinktumėte?

Ji nebūtų matoma akimis. Visi jaučia skirtingai ir ne visi gali tai padaryti – tai nepriklauso nuo manęs.

– Jeigu reikėtų išsirinkti vienintelį spektaklio žiūrovą, kuriam suvaidinsite, kas tai būtų?

Aš to žiūrovo nematyčiau, nes būtų tamsu. Jokios šviesos. Jei salėje nieko nebūtų – vis tiek būtų niekas. Niekas yra viskas.

– Jeigu jūsų spektaklis vyktų 4 val. ryto, kurioje vietoje jis vyktų?

Gaila, nebėra tų tikrųjų blaivyklų. Guli lovoj pririštas ir gali rėkti sau „LAISVĖ!“. Nieko nereikia daryti.

– Jeigu reikėtų suvaidinti spektaklį kitoje epochoje, kurią pasirinktumėte?

Norėčiau būti iš tų laikų, kai gyveno Amazonė be vienos krūties, taikliai iš lanko šaudanti.

– Jeigu būtumėte jūra, atlikinėjanti performansą, kaip ta jūra atrodytų?

Kaip atradimas. Ne viskas yra akims. Koks būtų mylimasis, jei būtum aklas? Žiūrovas gali būti aklas, kurčias ir paralyžiuotas – tada reikėtų pasiversti mažyte dulkele ir įlysti į jo vidų. Ten, kur nieko nėra. Kiekvienas žmogus yra sudarytas iš nieko.

– Jeigu jūsų pasirodymas būtų garsas, kaip jis skambėtų?

Yra tokie paukšteliai  iš Veluvano giraitės – kalendakos (Sauliaus Tomo Kondroto apsakyme „Raudona lapė“). Garsas būtų kaip jų meilės kančių čiulbėjimas. Ne viskas, kas iš tikrųjų vyksta, vyksta garsiai. Nes garsas atsiranda irgi iš nieko – viskas prasideda ir pasibaigia.

– Jeigu jūsų kūryba būtų literatūrinis herojus, kas jis būtų?

Būtų toks literatūrinis herojus, kuris rašo knygas, kurias žmonės labai nori skaityti, bet vis tiek nieko nesupranta.

– Jeigu būtumėte popieriaus lapas su užrašytu scenarijumi, kaip atrodytumėte?

Toks degantis.

– Jeigu turėtumėte galią užburti savo žiūrovus, ką su jais padarytumėte?

Juos ir taip užburi, jeigu jie sėdi.

– Jeigu jūsų pasirodymas būtų gyvūnas, kaip jis atrodytų?

Aš pasiversčiau katyte, kurią vaikai apipylė benzinu ir padegė. Dega, bet nesudega.

– Jeigu kūryba būtų žmogus, kokį žmogaus bruožą ji atitiktų?

Žmogus, kuris ištisai juokiasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *