Aistė Kisarauskaitė. Nuotr. aut. Darius Jurevičius
– Jei reikėtų surengti personalinę parodą vienam žmogui, koks tai būtų žmogus?
Mano mama Saulė Kisarauskienė. Todėl, kad ji tikrai puiki menininkė, nepelnytai likusi vyro šešėlyje ir todėl, kad ji – mano mama.
– Jei apskritai būtumėte paroda, kokius jausmus norėtumėte sukelti?
Gal sukurti kelionę per laiką ir per begalybę.
– Jei būtumėte balta drobė, ką norėtumėte, kad ant jūsų nutapytų?
Turbūt norėčiau, kad Joan Miro nutapytų kurį nors iš savo triptiko „Blue“. Arba Cy Twombly kurią nors iš „Rožių“.
– Jei būtumėte spalva, kokia tai būtų spalva?
Viena spalva be santykio su kitomis menkai veikia. Kaip sakydavo mano tėvas, dangus tarp žalios medžių lapijos gerokai mėlynesnis, nei šiaip dangus.
– Jei būtumėte performansas, ką trokštumėte parodyti?
Lėtą ir ilgą gyvenimą, galbūt pilną išminties, žinoma, klaidų, juoko, kvailysčių, laimės, meilės, jos praradimo ir vėl meilės, žodžiu, tiesiog gyvenimą.
– Jei būtumėte fotografija, kas jumyse būtų užfiksuota?
Norėčiau būti užfiksavusi, tarkim, ateivius arba gyvybės formas kitose planetose. 🙂
– Jei būtumėte kūrybinis įkvėpimas, kokį meninį veiksmą norėtumėte įkvėpti?
Revoliuciją.
– Jei jūsų kūryba būtų emocija, kokia tai būtų emocija?
Maištas arba laisvės jausmas. Nors meninio tyrimo laikais šios sąvokos atrodo lyg iš praeities, tarsi mes nebeturime dėl ko maištauti ir laisvė yra už kiekvieno kampo, bet man darosi vis sunkiau tuo patikėti. Žinoma, maištas yra chaotiškas, nevaldomas, tikra laisvė – taip pat, visai prieštaraujantys pragmatiško kūrybiškumo strategijoms, mums taip brukamoms. Laisvės sąvoka visuomet nepatogi net jos nešėjams, tačiau aš vis labiau jos pasiilgstu.
– Jei staiga menas išnyktų, ką veiktumėte?
Auginčiau augalus – gėles, pomidorus. Būtų smagu.
– Jei būtumėte prisiminimas, kas tai būtų?
Kada nors aš ir būsiu tik prisiminimas, kažkam ir dabar esu.
– Jei būtumėte šešėlis, kokio žmogaus šešėliu norėtumėte būti?
Nenorėčiau būti šešėliu. Visai nenorėčiau.
– Jei galėtumėte susikeisti vietomis su bet kuriu pasaulio menininku, kas tai būtų?
Ne ne, su niekuo nenorėčiau susikeisti vietomis, nežinia, kas jo galvoje slypi, pagaliau net jei išlaikyčiau savo dabartinę formą, smegenų ir jausmų turinį, nežinia, kokia tos šlovės kaina, be to, tuomet būčiau priversta gaminti jo kūrinius, o ne tai, kas man įdomu.
– Jei tektų kurti kitoje istorinėje epochoje, kurią pasirinktumėte?
Manau, kad šis klausimas per daug sudėtingas, nes pasirinkus bet kurią epochą gali atsidurti tiek puikiausiose sąlygose, tiek klaikiose; būti engiamu, kenčiančiu nepriteklius, ligoniu ar laiminguoju, gimusiu puikioje šeimoje, turtingu, labai gražiu, žodžiu, tų sąlygų tokia daugybė, kad vienareikšmiškai atsakyti yra per sudėtinga. Tik vis labiau pradedu suvokti, kad nenorėčiau būti gimusi Lietuvoje – net ir dabartyje, ne kokioje baudžiavos epochoje, kasdienis apsisprendimas čia gyventi ir likti reikalauja didžiulių pastangų.
– Jei būtumėte architektūrinis objektas, kas tai būtų?
Lengvai sutikčiau būti pieva arba upe, netgi taku per mišką, tačiau pastatu sunkiai, gal nebent graikišku teatru – kur nors kalnuose, po atviru dangumi, jis tarsi ta pati uola, tik kiek genetiškai modifikuota.
– Jei būtumėte stichija, kas tai būtų per stichija?
Man labiausiai artimas yra vanduo, dažnai jaučiuosi taip, tarsi po kojomis jausčiau iš žemės trykštantį šaltinį, kuris maloniai kutena padus; sporto klube lankau baseiną ir vienu nuostabiausių dalykų man yra tuščias plaukimo takelis prieš akis, jis mane prikelia iš didžiausio nuovargio, tačiau pati nesitapatinu su vandeniu. Kartais mintyse pakartoju Françoise Sagan romano pavadinimą –„Truputis saulės šaltam vandeny“. Matyt, aš rinkčiausi tą šviesą šaltame vandenyje.
– Jei būtumėte paros metas, kas tai būtų – rytas, diena, vakaras, o gal naktis?
Mėgstu stebėti, kaip ateina vakaras, kaip lėtai temsta, užsidega gatvės lempos ir atsiranda keistas dvigubas apšvietimas, nes dangus dar skleidžia savo šviesą, miške besileidžiančios saulės raudonumas taip pat sukuria nepaprastai keistą efektą; mėgstu patirti rytą, tiesiog geriant kavą matyti dienos atėjimo niuansus.
Šiuo aspektu man vienu nuostabiausių miestų pasirodė Meksiko miestas, ten dėl nuolat tvyrančio smogo temsta ir švinta ypatingai ilgai. Tačiau nežinau, ar pati norėčiau būti tuo, ką mielai stebiu. Kiekvienas paros metas savaip nuostabus – naktinis sapnų pasaulis nemažiau viliojantis, nei saulės nutviekstas vidurdienis, pagaliau sunku išskirti kažką iš to, kas veikia kaip vieninga sistema, pritaikyta mums, nes mes pritaikyti jai.
– Jei jūsų gyvenimą tektų nusakyti vienu žodžiu, koks tai būtų žodis?
Nuobodulys. Nemanau, kad mano gyvenimas yra nuobodus, oi ne, tačiau mėgstu rutiną, kasdienį, galima sakyti, nuobodų darbą, vadinamą menu; iš kitos pusės, nuobodulio jausmas yra nuolatinis variklis, stumiantis į priekį, reikalaujantis imtis dar kažko, kokio nors projekto, kuriam vėl prireiks daug daug nuobodaus darbo.
