Procesas: Vilniaus miestas

Vilnius mums, čia gyvenantiems, yra tapęs savaime suprantamu fonu, į kurį tikriausiai nė neatkreiptume dėmesio, jei kažkas kartkartėmis nepajudintų nusistovėjusios tvarkos. Kviečiu pažvelgti į miestą per šiek tiek kitokio požiūrio prizmę. Apie Vilnių ir urbanistinius procesus kalbamės su architektu, urbanistu, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentu Tomu Grunskiu, kurio paskaitas iš universiteto laikų prisimenu kaip vienas įdomiausių.

Reikia nustoti į miestą žiūrėti kaip į išbaigtą meno kūrinį. Nebereikia jam kelti autorinio meno kūrinio reikalavimų ir apskritai gali būti, kad urbanistikoje ir miesto formavimo srityje reikėtų atsisakyti meno kūrinio ambicijų.

Tomas Grunskis

Jo išsakytose mintyse atsiskleidžia pagarba aplinkai ir čia gyvenančiam žmogui, tuo tarpu pats Tomas teigia, kad kartais kalba „neteisingai“ – ne taip, kaip įprasta kalbėti urbanistams.

– Pati studijavau Architektūros fakultete, ten mus mokė tam tikrų urbanistikos dėsnių, pagal kuriuos projektuojami miestai, kuriamos viešųjų erdvių sistemos.  Jeigu būtų utopinė galimybė ir neriboti ištekliai Vilnių sutvarkyti pagal visas urbanistikos taisykles, kaip tai atrodytų? Ar gali būti, kad, viską padarius pagal tas taisykles, paaiškėtų, jog to maža?

Manau, problema yra ta, kad dauguma taisyklių, apie kurias jūs kalbate, kurių jūs mokėtės, galiojo XIX a.  XXI a. jos pasikeitė. Taisyklės pasikeitė tiek, kad kalbame apie miestą kaip apie dinaminę sistemą, kuri nėra estetiškai ar struktūriškai išbaigta. Šiuolaikinis miestas, be viso kito, yra ir tęstinis procesas, kurį reikia reguliuoti taip, kad jis veiktų toliau. Atiduok naudoti ne išbaigtą sistemą, bet veikiantį ir konstruojamą įrankį, ne žuvį, o meškerę… ir tai galimai leistų tame procese dalyvaujantiems žmonėms jį kurti kartu, nes žmonės yra kūrybiški.

Tiesa, miesto ir architektūrinės formos keičiasi šiek tiek lėčiau negu kinta visuomenės įsitikinimai vienu ar kitu klausimu. 15 metų raidos ribose mes labai dažnai susiduriame su šiek tiek skirtingo mentaliteto visuomene ir tai susiję ne tik su kartų kaita. Per šį 10–15 metų laikotarpį miestas tik ypatingais atvejais ir ypatingose sąlygose gali pasikeisti radikaliai savo sandara ir įvaizdžiu. Panašias ypatingas sąlygas ir kaitos situaciją matėme Lietuvoje. Bet ir čia – panašiai: ką tik statę dangoraižius dešiniajame krante, šiandien juos aršiai kritikuojame, na, bent jau dalis visuomenės, kuri juose mato ne tik pastatus.

Taigi, taip ir su ta utopine situacija – dažniausiai, kai tik sukuri, kai padarai iš miesto autorinį daiktą ir atiduodi vartoti, staiga paaiškėja, kad jis jau nebepakankamas, nes žmonės šiuo metu jau įsitikinę kažkuo kitu, o darymo procesas užtruko. Aišku, tai yra tik viena daugelio rimtesnių miesto formavimo problemų. Dar pasakysiu vieną erezinę mintį, kuri dažniausiai sukelia piktokas reakcijas tarp architektų ir ypatingai tarp save laikančių tikraisiais urbanistais.

Manau, reikia nustoti į miestą žiūrėti kaip į išbaigtą meno kūrinį. Nebereikia jam kelti autorinio meno kūrinio reikalavimų ir apskritai gali būti, kad urbanistikoje ir miesto formavimo srityje reikėtų atsisakyti meno kūrinio ambicijų. Gal tuomet nustosime jį planuoti, naudodami XIX a. meninės kūrybos priemones ir principus, ir pagaliau suvokę, kad jis yra dinaminė sistema, gerokai praplėsime naudojamų instrumentų ir priemonių arsenalą.

Šiuolaikinėje urbanistikoje – teorijoje ir praktikoje (ne minėtoje XIX a. urbanistikoje) – jau seniai kalbame apie formas ir dinaminius procesus, jų programavimą per socialinę plotmę.  Juk mieste ir  erdvėse gyvena žmonės, jie turi galėti juo naudotis ir jį kurti. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia kurti ir formas, ir patogią terpę bei galimybes. Uždavinys yra ne kaip padaryti gražią aikštę, bet kaip padaryti ją gyvybingą, patrauklią ir naudojamą, kad miesto audinys gyvuotų. Juk bet kokia sistema yra atskirų, tarpusavyje susijusių elementų junginys.

Mieste tokia viešųjų erdvių sistema irgi yra sudaryta iš skirtingų elementų, kurie tarpusavyje tampriai sąveikauja. Tačiau vienas iš esminių tos sąveikos veiksnių yra sociumas – žmonės, kurie užpildo tas erdves ir užtikrina jų gyvybingumą. Tai dar vadinama judėjimo ekonomika, kuri pas mus labai dažnai ignoruojama urbanistų.

– Kaip matote Vilnių architekto-urbanisto akimis? Ar tai, kas vienu metu jame gali būti laikoma problema, tarkime, po penkiasdešimties metų ja nebebus?

Miestas man yra labai sudėtingas darinys, jame daug įvairiausių sluoksnių ir kiekvienas jų yra savaip įdomus. Bendrai, man atrodo, kad į nemažai mūsų įvardijamų miesto ir architektūrinių problemų (ne visos) – estetinių, kompozicinių, semantinių, miesto struktūros, formos, stiliaus ir pan. – žiūrime iš labai mažo laiko atstumo – lyg be perspektyvos suvokimo.  Pavyzdžiui, kad ir Gedimino kalno nuvalymo nuo želdynų problema. Žiūrint iš penkerių metų perspektyvos, gali atrodyti tragedija – mat jie (kažkas) ėmė ir išpjovė medžius, įsivaizduojat?!

O jeigu į tai žiūrime iš tolimesnės – kultūrinės vertės ir miesto istorijos – perpektyvos, nesunkiai suvokiame, kad miesto tapatumas ir simboliškumas yra kur kas svarbesnis dalykas negu keli prarasti atsitiktiniai medžiai miške. Kad pagrindiniai Gedimino miesto simboliai – pilis ir kalnas – yra ypatingos vertybės. Ir tas pats miestas, kuriame gyvename, jau gali mums pasirodyti kitoks – gal šiek tiek toks, koks jis buvo labai seniai ir kokiame mes esame dabar.  Jo senoji savastis ir istoriniai-kultūriniai simboliai šiandien gali atskleisti mums jo daugiasluoksniškumą ir priminti vertę. Ir, atrodytų, reikėjo labai nedaug. 

– Kalbant apie urbanistiką, dažnai girdime viešosios erdvės sąvoką. Paaiškinkite, kas tai yra.

Visų pirma, dabar kalbame apie miestą, taigi, kas yra miesto viešoji erdvė? Nes apskritai vieša erdvė gali būti bet kas – net internetas ar pastatas gali būti pavadinami viešąja erdve. Taigi, mes kalbame apie mieste esančias viešąsias erdves. Erdves, kurios vienaip ar kitaip gali būti naudojamos ir prieinamos visuomenei skirtingu ar bet kuriuo metu. Miesto viešųjų erdvių tipų yra daug. Jų apibendrinta tipologizacija pagal naudojimo pobūdį arba pagal paskirtį gali būti aikštės, gatvės, parkai.

Be jų, taip pat yra galimi ir įvairūs potipių variantai, kurių spektras yra labai platus ir kurie atsako į klausimą „Koks? Kokia?“ – kokia aikštė (reprezentacinė, miesto, lokali), kokia gatvė (pėsčiųjų, prekybos, pasažas), koks parkas (memorialinis, rekreacinis, sukultūrintas miškas ir pan.)? Man visada įdomiausi politipiniai atvejai, kai ta pati erdvė gali būti priskiriama skirtingoms tipologinėms grupėms, kai toje pačioje erdvėje yra skirtingų miesto viešųjų erdvių tipų požymiai. Pavyzdžiui, kai aikštė turi parko elementų, kai, tarkime, krantinės turi parko, prekybinės gatvės ir aikštės elementų, kai gatvė sujungta su aikšte. Tai atvejai, kai keli atpažįstami tipai egzistuoja vienoje erdvėje.

Būtent taip dažniausiai veikia gyvybingas miesto audinys. O tokia paskirčių ir naudojimo scenarijų įvairovė suteikia galimybę tai viešai miesto erdvei funkcionuoti gyvybingai. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad miesto viešųjų erdvių sistema yra neatsiejama nuo sociumo, nuo funkcijų ir paskirčių, kurios aplimpa tas erdves. Čia kalbu apie prekybą, įvairias institucijas, kitas galimas funkcijas, kurios užtikrina žmonių cirkuliaciją tose viešosiose erdvėse ir jų patrauklumą. Be šio dėmens mes negalime programuoti jokios sistemos mieste ir vien estetiniais paviršių pagerinimo veiksmais erdvės nepadarysime gyvybingos ir patrauklios, o dažniausiai būtent taip ji yra programuojama.

Labai dažnai kalbėdami apie erdvę, vardijame, ką mes joje galime pastatyti, kaip tai gali būti gražu, bet kaip tai funkcionuos sistemoje, kodėl reikia vieno ar kito impulso, – apie tai dažniausiai nešnekama.Kitas įdomus pavyzdys. Kernavėje šiuo metu yra plynas laukas, graži kultūrinė vietovė su tapatybės simboliais – piliakalniais. Bet kai jame atsiranda žmonių, kai jie susistato ten savo „kromelius“, suformuojama visuomeninė erdvė, ji tampa aikštės prototipu, nors urbanistine erdve jos nepavadinsime.  Čia prasideda sąveika, socialiniai veiksmai, visuomenė pritraukiama. Tai reiškia, kad daug ką viešojoje erdvėje nulemia paskirtis ir jos naudojimas. Tuo pat metu viską galima išvalyti, pastatyti dvylika akmenų ir tai taps šventviete – paskirtis ir naudojimas pasikeis, jos naudojimo scenarijai bus kitokie.

Taigi miesto viešoji erdvė yra  erdvė, kurioje labiau veikia sociokultūrinė ir socioekonominė paskirtis, bet šiek tiek mažiau jos forma. Šia prasme Vilniaus Lukiškių aikštė buvo monofunkciška – vienos reprezentacinės paskirties aikštė. Joje šiandien numatyta pastatyti vienokį ar kitokį supersimbolį, kuris visais atvejais deklaruos esminę tos erdvės paskirtį, apibrėš galimus jos naudojimo scenarijus, ir aš labai abejoju, ar ten galės būti kažkas kita nei memorialas, nors tai ir kartais deklaruojama. O tai reikš galimybių šia erdve naudotis apribojimus.  

– Kokių galėtumėte pateikti pavyzdžių iš Vilniaus viešųjų erdvių, kurios, jūsų manymu, yra sėkmingai eksploatuojamos, „žydinčios“, ir kurios – nevykusios?

Kurios erdvės tinkamai veikia? Be jokios abejonės, tradicinės istorinės miesto branduolio erdvės – Rotušės aikštė, Katedros aikštė, Vokiečių gatvės bulvaras. Manyčiau, taip pat iš dalies sėkmingai veikiančios yra pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospektas, Vilniaus gatvė – ta visa tradicinė miesto branduolio viešųjų erdvių sistema. Ji visą laiką veikė daugiau ar mažiau sėkmingai. Ją labai sunku visiškai sugriauti taip, kad ji nustotų funkcionuoti.

Bendrai, šią miesto viešųjų erdvių sistemą galime prilyginti žmogaus raukšlėms, kurios tiesiog taip paprastai neišnyksta. Taip ir šiose erdvėse yra miesto raukšlės. Šia sistema cirkuliuoja žmonės ir ta cirkuliacija yra nusistovėjusi per ilgą laiką. Dar paminėtinos kelios pastangos įgyvendinti sėkmingas viešąsias erdves. Viena tokių yra Bernardinų sodas. Jis negali būti nesėkmingas vien dėl to, kad Vilniaus senamiestyje yra jaučiamas panašių parko viešųjų erdvių trūkumas.

Nors apskritai visuomenė jau kurį laiką yra išmokusi žinutę, kad „mums trūksta parkų, mums trūksta žaliųjų erdvių“. Bet jeigu pasižiūri į generalinį Vilniaus planą, į miestą iš viršaus, tai pamatai, kad Vilnius yra labai žalias ir kad miškas „ateina“ beveik iki istorinio miesto branduolio. Ir tada nesunku suprasti, kad trūksta ne žalių plotų, bet sutvarkytų miesto rekreacinių erdvių. Tokia erdve yra Bernardinų sodas – sutvarkytas, suorganizuotas, pripildytas daiktų ir eksponatų. Ir jame to organizuotumo net gerokai per daug. Jis jau yra tapęs sumuziejinta erdve, kurioje yra daugiau apribojimų nei laisvių. Bet tai – tik mano nuomonė.

Kalbant apie neveikiančias ar veikiančias nepakankamai viešąsias erdves, pasakysiu, jog jų yra labai daug. Neries krantinės tikrai neveikia, pieva prie Baltojo tilto – iš dalies. Tada – Vašingtono aikštė, kurios funkcija nesuprantama. Be to, turime vieną pagrindinių miesto gatvių, kuri baigiasi pėsčiųjų tiltu. Turime Lukiškių aikštę, Profsąjungų rūmus ir kalną, kuris patrauklia erdve tampa tik žiemą. Panašiai ir buvusios Protestantų kapinės prie Santuokų rūmų, kurios sovietmečiu virto parku. Gedimino prospektas, kaip pagrindinė gatvės viešoji erdvė, daugiau mažiau veikia, bet jeigu einame Seimo rūmų link, jaučiame, kad didėja dykros ir mažėja gyvos viešosios erdvės įspūdis.

Apskritai, Vilniaus centro viešųjų erdvių sistema nėra iki galo gyvybinga iki šiol, ją reikia vystyti, veikia atskiri sektoriai ir mazgai, bet ne visuma. Taigi, neveikiančių erdvių yra daugiau. Aš manau, kad taip yra visų pirma dėl to, kad apie jas niekad negalvojama strategiškai. Jų raidos ir vystymo veiksmai pateikiami kaip strategija, o iš tiesų tai tėra impulsyvinė taktika, kurios motyvai negrindžiami platesniais tyrimais ar gilesne problemų analize. Jie dažniausiai grindžiami siaura ekspertine nuomone, kuri orientuota į produktyvumą ir efektyvumą, bet ne į kokybę.

Na, aišku, Lukiškių aikštė – akivaizdus neišspręstas „urbanistinis blogis”. Esu dalyvavęs skirtinguose sprendimų priėmimo etapuose ir matau, kad šiai viešai miesto erdvei, kad ir kaip brangi man būtų partizanų ir laisvės kovų atminimo idėja, vis dėlto dar neradome teisingo raidos scenarijaus.

– Gal galite pateikti pavyzdžių, kaip galėtume sėkmingai išspręsti Lukiškių aikštės situaciją? Galbūt žinote analogiškų pavyzdžių Europoje?

Paralelių yra daug, bet aš nenorėčiau kalbėti pavyzdžiais. Man atrodo, jog tai užkerta galimybę surasti savo sprendimą. Sovietmečiu buvusios reprezentacinės miesto erdvės Lietuvoje yra akivaizdus skaudulys – ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir kituose didesniuose miestuose. Pavyzdžiai? Estai Taline realizavo panašią reprezentacinę miesto viešąją erdvę – Laisvės aikštę, bet negaliu pasakyti, kad tai labai geras pavyzdys.

Lukiškių aikštės atveju, tarp anksčiau siūlytų konkursinių sprendinių man asmeniškai priimtiniausias buvo „Dviejų Grupės“ „Daubos“ konkursinio projekto variantas. Tai buvo savitas pasiūlymas – ir erdvė, ir simbolis, kurį buvo galima perskaityti ir naudoti skirtingai. Tai ir užsitraukusi tautos žaizda, ir amfiteatras. Man tas projektas atrodė ir tebeatrodo pats teisingiausias. Aš galvoju, kad viešosios erdvės kūrimo patirties prasme šis kūrinys yra tam tikra psichologinė žyma. Problema tik ta, kad mes, kaip visuomenė, šiam sprendimui dar nesame pribrendę. Juk mes galėjome realizuoti įdomų ir gerą erdvės sprendimą, tačiau nedrįsome…

Daiktas, pastatytas erdvėje, mums pasirodė teisingesnis už erdvę ar tuštumą kaip simbolį, nes yra paprastesnis ir aiškesnis daugumai. Bet tai, matyt, yra mūsų kultūros problema, mums reikia kažką susakralinti ir dažniausia tai yra objektas, ne erdvė. Sociokultūrine prasme tai irgi siejasi su religija ir kultūriniu palikimu. Mes net ir dabartinėje mūsų kultūroje nesuvokiame erdvės kaip sakralaus fenomeno. 

– Girdžiu žmonių pasipiktinimus, esą tai medžiai kažkur iškirsti, tai dar kažkas padaryta. Man atrodo, jog didelė problema yra tai, kad specialistai – architektai ir urbanistai – nebando bendrauti su visuomene. Gal jie galvoja, kad bus nesuprasti? Iš dalies gal ir negalima duoti visko nuspręsti miestiečiams, tarkime, kaip planuojame Vilnių, bet gal turi būti kažkokia pusiausvyra?

Čia yra dvi skirtingos plotmės: viena – komunikacija, ką jūs pažymėjote, o antroji – sprendimas. Koks to sprendimo procesas – viena plotmė, o kita – kaip jį iškomunikuoti, kaip papasakoti visiems apie tai, kas vyksta arba įvyko. Tokios komunikacijos – institucinio bendravimo – mūsų visuomenė dar nėra išmokusi. Juk objektyvu, kad miestas keičiasi, medžiai sensta, miršta ir nieko tu su jais nepadarysi. Piktintis dėl to, kad medžiai objektyviai nyksta, gali kiek nori, juk net miškas sensta ir jį reikia prižiūrėti ir genėti.

Lygiai taip pat ir mieste medžiai sodinami ir kertami, visa tai – būtina ir objektyvu, tai priežiūra. Bet problema, kaip apie tai pasakoti visuomenei? Pagalvojus galima surasti tinkamą viešųjų ryšių formą, kuri papasakos paprasta žmonių kalba: „Žiūrėkite, ištyrėme tiek medžių, tiek yra numirę, tiek turi ligų… Reikia imtis tokių sprendimų…“, bet tam dažniausiai neeikvojama energijos ir, pagaliau, tai tėra tik viena iš paprasčiausių galimybių. Kita – geresnė, bet sudėtingesnė, būtų padėti visuomenei įsitraukti į priežiūros procesą, gal net kofinansuoti medžių sodinimą, kuris ne tik padėtų jai suvokti problemą ir ją spręsti kartu su savivalda, bet ir sutelktų bendruomenes jas dar labiau susiedamas su vieta ir jos tapatumu.

Jeigu kalbame apie sprendimo priėmimo plotmę, tai yra sudėtingas klausimas. Vienareikšmiškai daugelį sprendimų turi priimti profesionalai arba profesionalų komandos. Kitas klausimas, kaip jie tuos sprendimus priima ir kokiame lygmenyje į tą procesą įtraukiami žmonės. Kad žmonės juose turi ir gali dalyvauti, faktas, bet reikia sugalvoti tinkamą būdą. Aš galvoju, kad yra įvairiausių sprendimų, kaip įtraukti žmones, bendruomenes į planavimo procesus, ir tai neturi būti fikcija, kaip dažniausiai nutinka. Profesionalai turi spręsti, padaryti galutinį sprendimą ir po to informuoti, bet, kita vertus, iš savo praktikos aš žinau tikrai: kai atsiveri visuomenei ir nesilaikai savo sukurtų idėjų ar kūrinių kaip šventos karvės, o atiduodi ją kritikai ir nelaikai jos vertybe, bet tik priemone, tai kritikuodami žmonės pasako labai daug svarbios ir naudingos informacijos.

Pirma, sužinai reakcijas, antra, žmonės pasako, ko nori, ko jiems reikia. Tada jau galima daryti rimtas išvadas ir programuoti procesus. Su šia mintimi man siejasi kažkada labai gilų įspūdį padaręs filmas „The Human Scale“ (rež. Andreasas Dalsgaardas). Aš jį mačiau keturis ar penkis kartus. Man tas kelintąkart matytas filmas parodo, kad labai daug nereikia, kad tos viešosios erdvės pasikeistų, daugiausia reikia mentalinių pastangų.

– Visų problemų šaknys dažniausiai yra požiūryje?

Tai, kaip apie jas galvoji, labai dažnai nulemia rezultatą. Daugelis minėtame filme parodytų pavyzdžių sako, kad kartais reikia valios, kartais – išankstinio žinojimo, o kartais – tiesiog pakeisti veiklos priemones, kad pasiektum daugeliui priimtiną rezultatą. Tačiau reikia sutikti, kad tas rezultatas vis tiek nebus priimtinas absoliučiai visiems. Tačiau jei liksi atviras kritikai ir mokysiesi iš buvusių rezultatų, greičiausiai kažkas keisis.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments