Kadras iš filmo.

Pirmą kartą Baltijos šalyse vykusiame populiariosios kultūros renginyje „Comic con Baltics“ buvo pristatytas režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“, paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysakos motyvais.

Filmo veikėjas Andrius supranta, kad atimti gyvybę – žemiausia, kur žmogus gali pulti. Tačiau mes ieškome rakto į atgailą.

JURGIS MATULEVIČIUS

Susirinkusi auditorija turėjo išskirtinę galimybę pamatyti kelias baigiamo filmuoti kūrinio scenas, o filmą pristatė pats režisierius, scenarijaus bendraautoriai Nerijus Milerius ir Saulė Bliuvaitė bei prodiuseris Stasys Baltakis.

Filmo siužetas sukasi apie 1960-uosius metus Tarybų Lietuvoje ir pagrindinį veikėją Andrių, kuris būdamas jaunas nužudė žydą Izaoką. Nuo to įvykio visą laiką jis gyvena su kaltės jausmu. Po dvidešimties metų atnaujinama Izaoko nužudymo byla, įvykiai pradeda klostytis bloga linkme, ir Andrius nebeatlaiko savo paties ir aplinkos spaudimo.

Filmo „Izaokas“ pristatymas:

Paklaustas, kaip gimė idėja, filmo prodiuseris Stasys Baltakis sakė, kad idėja buvo Jurgio Matulevičiaus. „Pradėjau dirbti kartu, dirbam jau penkti metai, sunkiai gimsta, bet gims geras filmas“, – teigia S. Baltakis.

Į klausimą, kodėl pasirinktas rašytojas Antanas Škėma ir holokausto tema, prodiuseris mano, kad ši tema Lietuvoje kada nors turi būti aptariama, kaip ir pagal A. Škėmą kada nors turėjo būti pastatytas filmas, nes tai puikus autorius (ironizuodamas priduria – žinojo, jog Vanagaitė parašys knygą ir lietuviai pradės kalbėti, jog patys žudė žydus).

Kūrėjai, pristatydami filmą, pabrėžia, kad šis filmas ne apie holokaustą, tai tik viena temų, o daugiausia filme nagrinėjamas vieno žmogaus kaltės jausmas, nužudžius kitą žmogų. Kiek filme liks Škėmos romane pasakojamo veiksmo, režisierius Jurgis Matulevičius ir vienas scenaristų Nerijus Milerius sako, kad tik kokie 5 procentai. 

„Škėmos romane personažas rašo dienoraštį iš psichiatrijos ligoninės Amerikoje. Mes visą veiksmą nusprendėme perkelti į Tarybų Lietuvą, sukūrėme personažą, kuris dirba teismo ekspertizės fotografu. Atitikimų yra tik tai, kad nepakeisti personažų vardai, o visa kita mūsų sugalvota“, – pasakoja filmo režisierius. N. Milerius priduria, kad taip pat nepakeista pasakojama Lietūkio garažų žudynių scena.

Kadras iš filmo.

„Izaokas“ buvo filmuojamas Vilniuje, jo apylinkėse, keletas scenų Kaune, taip pat filmavimo darbai artimiausiu metu dar turėtų vykti Ukrainoje. Kaip pasakojo Saulė Bliuvaitė, buvo stengtasi neparodyti, kad čia yra Lietuva, Vilnius. „Vengėme filmuoti atpažįstamose lokacijose, kuriose filmuojami beveik visi filmai apie sovietmetį (…).

Visas filmas tuo ir paremtas, kad mes suprantame: tai yra sovietmetis, na, žmonės kalba lietuviškai – tai yra Lietuva, bet iš tikrųjų tokio miesto su savo simboliais nebūtų galima identifikuoti, tai tarsi kažkoks distopinis to laiko miestas“, – mintimis dalijasi viena filmo scenarijaus bendraautorių.

Filme vaidina Severija Janušauskaitė, Aleksas Kazanavičius, Ainis Storpirštis, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Dainius Kazlauskas, Darius Meškauskas, Gediminas Rimeika, Salvijus Trepulis ir kiti.

Stasys Baltakis džiaugiasi, kad beveik visas filmas jau nufilmuotas, liko keletas scenų ir postprodukcijos darbai. Filmas ketinamas pateikti Berlyno kino festivalio programai. Žadama, kad vėliausiai jis žiūrovus turėtų pasiekti 2019 metais.

Kadras iš filmo.

Po pristatymo VOX ART plačiau apie „Izaoką“, kūrybinį procesą ir ateities lūkesčius pasikalbėjo su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Jurgiu Matulevičiumi bei scenarijaus bendraautore Saule Bliuvaite.

– Jurgi, kaip atradai Antano Škėmos „Izaoką“, kodėl tavo dėmesį patraukė šis autorius ir kūrinys?

Kažkada prisiminiau, kad mokykloje skaičiau Škėmos „Baltą drobulę“. Pagalvojau, norėčiau paskaityti daugiau šio autoriaus kūrinių, ir tada, skaitydamas vieną po kito, pamačiau, kad jo dramos labai kinematografiškos. Man pasirodė kažkas visiškai neįtikėtina ir nematyta lietuvių literatūroje. Atrodė, Škėmos personažai visiškai nesiskiria nuo mūsų pačių – jie buvo gyvi ir aš gyvenau kartu su jais. Perskaičiau „Izaoką“, mane patraukė žmogaus kaltės jausmo istorija, ta psichologinė drama.

– Kaip toliau vystėsi kūrybinis procesas?

Jurgis: Pagal kūrinį pradėjau rašyti scenarijų. Kai parašiau pirmą variantą, supratau, kad, kai skaitau Škėmą, tai yra labai tikra, bet kai bandau visa tai pavaizduoti, atkartoti kaip žmonės kalba kūrinyje, scenarijuje tai iškarto tampa nebegyva. Tuomet parašėme kitą scenarijaus variantą su Nerijumi Mileriu, čia visą veiksmą perkėlėm į šiuos laikus, istoriją mėginome pasakoti per šeimos konsteliacijos prizmę.

Tačiau, kai gavome filmui finansavimą, pradėjau daug galvoti, kad vis dėlto per daug nutolau nuo Škėmos istorijos. Tuomet prie mūsų prisijungė Saulė. Pradėjome rašyti scenarijų iš naujo, pagal tą dramaturginį pagrindą, planą, kurį turėjome. Įvyko kažkoks dialogas ir man tas kūrinys atgijo iš naujo.

Saulė: Kai prisijungiau, jau buvo nufilmuota pirmoji scena. Jurgis davė paskaityti tuos savo scenarijaus variantus, perskaičiau pirmą, įpusėjau antrąjį, bet vis negalėjau pamiršti pirmojo. Man taip jis patiko, sakiau: „Jurgi, kokia gera scena – 60-ieji metai, leidžiasi lėktuvas, iš jo išlipa režisierius iš Amerikos!“ Man pasirodė labai didelis praradimas, kad tai, kas parašyta pirmajame scenarijaus variante, nebus įgyvendinta.

– Gal galite plačiau papasakoti filmo siužetą?

Jurgis: Pagrindinis veikėjas Andrius Gluosnis, kai buvo jaunas, paskundžiamas dėl dalyvavimo antitarybinėje veikloje ir uždaromas į kalėjimą. Jam atrodo, kad jį paskundė kaimynas Izaokas. Išėjęs iš kalėjimo, Andrius atklysta į Lietūkio garažo kiemą, kuriame vyksta Lietuvos žydų kankinimas ir žudynės. Ten jis pamato Izaoką, Andrių užvaldo keršto troškimas ir jis, pasinaudojęs aplinkybėmis, Izaoką nužudo.

Toliau Andrius Gluosnis gyvena su didelės kaltės jausmu. Susikuria sau gyvenimą su žmona Elena. Ji nori vaikų, kažko šviesaus, gražaus, tačiau iš jo negali to gauti, nes Andrius visą laiką gyvena baimėje. Jis dirba teismo ekspertizės fotografu, fotografuoja nusikaltimų vietas, lavonus. Praėjus dvidešimčiai metų nuo to įvykio, į Lietuvą iš Amerikos grįžta Gediminas Gutauskas – kino režisierius, senas Andriaus Gluosnio draugas. Jis atsiveža scenarijų apie Lietūkio garažo žudynes, kurį iš tikrųjų pavogė iš jų bendro draugo Antano Škėmos, ir ruošiasi pagal jį filmuoti filmą.

Jis iškart atsiduria KGB ir jauno karjeristo majoro Kazimiero Petkevičiaus akiratyje, su kuriuo Andrius Gluosnis taip pat yra pažįstami, kartu dirba. Majoras Petkevičius ieško žydšaudžių, todėl „prisikabina“ prie režisieriaus, įtardamas jį dalyvavus Lietūkio garažo įvykiuose. Gutauskas pradedamas tardyti, visa tai vyksta Andriaus Gluosnio akiratyje, dėl to jis grimzta į vis gilesnę paranoją.

Kadras iš filmo.

Saulė: Mes bandėme padaryti taip, kad tas Izaoko nužudymas po 20-ties metų kažkokiais keistais keliais suveda ir paveikia pagrindinius filmo personažus. Pavyzdžiui, Eleną, kuri nieko nežino apie tą įvykį, tačiau tai veikia jos santykius su Andriumi jau daugybę metų. Taip pat ir režisierius: atvyko statyti filmą, bet nežino, kad jo geriausias draugas tose žudynėse dalyvavo. O tyrėjas – jis ir Andriaus pažįstamas, ir seka režisierių. Visi veikėjai susiję su Izaoku, su jo nužudymu, nors šis veiksmas filme trunka gal tik keletą sekundžių.

– Veiksmas vyksta holokausto nusikaltimų fone. Per filmo pristatymą, kalbinant jus, nejučia tai buvo akcentuojama. Kiek holokaustas, šis kontekstas iš tiesų svarbus jūsų filme?

Jurgis: Mes iš tikrųjų tiesiog darome filmą apie vieną žmogų, kuris nužudė kitą. Aplinkybės galėjo būti absoliučiai skirtingos, bet mes pasirinkome įvykį, kuris – labai paveikus ir mane sukrėtė, kai perskaičiau A. Škėmos apysaką „Izaokas“. 1941–ieji metai. Lietuvą tuo laiku tąso, kas netingi – rusai, vokiečiai, vėl rusai, šalyje didelė psichozė.

Atėję vokiečiai (iki tol lietuviai buvo sovietų priespaudoje) siunčia žinutę: „Mes čia esame su laisvės idėja, išvarysime rusus ir, jegu jūs mūsų klausysite, atkursime jūsų nepriklausomą valstybę“. Lietuviai naivia patiki, kad tai galbūt yra išsigelbėjimo raktas į šviesesnį rytojų, laisvę.

Saulė: Man atrodo, tai labai aktualu šiandien, kai tam tikros žmonių grupės kursto neapykantą tautinėms mažumoms ar, apskritai, kiršina žmones tarpusavyje. Tais metais naciai pakurstė lietuvių neapykantą, nukreipė ją į žydus ir paklaiko: puolė tiesiog gatvėse juos žudyti. Tie žmonės galbūt taip niekada nesielgtų, bet tuo metu tam buvo leista, tai buvo „normalu“. Šiandien, atrodo, vis daugiau žmonių nusivilia demokratija ir eina balsuoti už ultra-dešiniųjų partijas, manydami, kad tai kažką pakeis.

Jurgis: Šis ratas sukasi nuo pasaulio sukūrimo iki dabar: sena tvarka pradedama demonizuoti, tada žmonės kuria naują, visi ją kurį laiką garbina, kol vėl pradeda kilti nepasitenkinimas. Taip vėl atsiranda kažkas naujo… Nusiviliam demokratija, vėl puolam prie hitlerių, nors jau žinome, kaip buvo blogai, atsiras nauji marksai su engelsais, kurie rašys, kad visi esam lygūs, kol susibursime dar į kažką naujo.

Aš manau, taip pasaulis vystosi, jis toks yra. Tada visai nebesvarbu, ar tu pasakoji apie 41-uosius ar apie 60-uosius metus, visi personažai galėtų gyventi ir 2017-aisiais, o problemos būtų vis tos pačios. Praeities ir dabarties laiką mes tarsi sujungiame į vieną visumą.

Saulė: Mano nuomone, filme sprendžiame moralinį klausimą: ar tu turi teisę nužudyti? Nepaisant to, kas vyksta politikoje, ar vyksta karas, ar jauti keršto troškimą… Visada galima save teisinti tam tikromis aplinkybėmis, bet Izaoko ir Andriaus Gluosnio istorija parodo, jog žmogžudystei pasiteisinimo nėra, tai – tiesiog žmogaus amoralumo išraiška.

Jurgis: Ir filmo veikėjas Andrius supranta, kad atimti gyvybę – žemiausia, kur žmogus gali pulti. Tačiau mes ieškome rakto į atgailą. Sukūrėme pasąmoninį Andriaus Gluosnio pasaulį, kuriame jis mato Izaoką ir gyvą, ir mirusį.

– Filme nagrinėjamos temos, atrodo, gana emociškai sunkios, jūs visą kūrybinį procesą beveik  kiekvieną dieną buvote panirę į tai. Jus tai paveikė?

Saulė: Vasarą vyko labai intensyvūs filmavimo darbai. Buvo suplanuotos scenos, tačiau nebuvo tekstų aktoriams, tad kelias dienas prieš filmavimus mes rašydavome tuos tekstus ir tikrai buvo tokių momentų, kai jau sunkiai suprasdavome, kur yra filmas, o kur realybė.

Jurgis: Kai kuri personažus, įdedi labai daug savęs. Režisierius turi pasakyti, kaip vienas ar kitas personažas jaučiasi, ką turėtų daryti tam tikroje situacijoje, pavyzdžiui, kaip jaučiasi žmogus, kai jį slegia kaltė, kaip jis tada atrodo, apie ką mąsto. Savyje labai daug kartų inscenizuoji įvairias situacijas ir iš dalies pats jas išgyveni.

– O kaip aktoriams?

Jurgis: Filme tikrai yra emociškai sunkių scenų beveik visiems aktoriams. Buvo labai daug ruošiamasi tiems vaidmenims, mes bandėme padaryti tą personažą gyvą giliai viduje, kad aktorius galėtų improvizuoti savo personažo rėmuose. Aišku, manau sunkiausia buvo Aleksui (VOX ART – aktoriui, vaidinančiam pagrindinį filmo veikėją Andrių), kuris praktiškai visą filmą, vadinasi, ir visą filmavimą turi dirbti su tokiomis emocijomis, kaip kaltės jausmu, paranoja, jis visada psichologiškai įsitempęs, visą laiką turi galvoti apie tai, kaip nužudė žmogų.

Kadras iš filmo.

– Jurgi, kiek tavęs ar jūsų abiejų su Saule atsispindi šiame filme?

Man patinka filmą kurti aikštelėje – aš prigalvoju visokių naujų dalykų. Dažnai pasitaikydavo, kad tai, ką nufilmuodavom, truputį nutoldavo nuo to, kas parašyta. Tuomet reikdavo perrašyti keletą kitų scenų, tada sėsdavom su Saule ir perrašinėdavom. Tokiu būdu atsirasdavo daugiau emocijų, viskas tapdavo labiau gyva. Iš vienos scenos gimsta kita, po to dar kita scena. Filmavimo metu ir patys aktoriai nukreipdavo kokia nors netikėta linkme, dažnai norėdavosi eiti tuo keliu, kuriuo veda jie. Jų sukurtas personažų detales panaudodavome tolimesnėse scenose. 

– Kada filmas bus baigtas, kiek dar liko darbo?

Saulė: Dar reikia nufilmuoti keletą scenų, iš turimos medžiagos žiūrime, ko dar trūksta. Kai darai tokį džiazą filmavimų metu, ką Jurgis pasakojo, yra sunku, nes vis tiek filmas turi turėti aiškią struktūrą, dėl to montažo darbai ganėtinai sudėtingi.

Jurgis: Kas dar liko, tai sukurti filmą. Kai pradedi montuoti, tada tu kuri filmą kaip visumą. Kai filmavom, įdėjom daug jausmų, emocijų, norėjome daug ką pasakyti. Mes viską užfiksavome, o dabar reikia padaryti vientisą kūrinį.

– Ar jau pagalvojate, kaip žiūrovai galėtų priimti „Izaoką“, filmas suras savo auditoriją?

Jurgis: Kaip jau prodiuseris minėjo, filmu nesiekiame užsidirbti, taip pat turbūt ir masinės auditorijos dėmesio, jis nebus visiems įdomus. Mes matom ir žinom, kuo visuomenė domisi ir koks tas produktas, kuris veikia. Aš tokio produkto nedarau, nes man tai yra neįdomu. Aš noriu užduoti klausimus, man įdomios skirtingos žiūrovų reakcijos.

Jeigu žmonės šnekės apie filmą, tada aš suprasiu, kad padariau savo darbą: iškėliau klausimus, kažkuriuos iš jų atsakiau pats, kitus palikau atvirus, sukėliau diskusiją.

Saulė: Aišku, norisi, kad žmonės pažiūrėtų filmą. Pinigai ar apdovanojimai nėra būtini, bet auditorija visada yra didžiausias siekis. Juk orkestrui yra skirtumas, groti pilnoje ar tuščioje salėje.

Kadrų iš filmo galerija:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *