Kadras iš VDFF atidarymo filmo „Gustoniai Gustoniuose“
Įsibėgėjant rudeniui dokumentinio kino mėgėjų keliai ves į „Skalvijos“ kino centrą. Rugsėjo 24–spalio 4 dienomis čia tradiciškai vyks 17-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Šiemetiniame festivalyje – 5 programos, aprėpiančios 30 filmų, tarp kurių – ir festivaliuose įvertinti kūriniai, ir mokumentikos pradininko Peterio Watkinso retrospektyva, ir virtualios realybės (VR) instaliacija.
17-ojo VDFF šūkis – „Ir niekada meilės nebus per daug“.
„Skalvijos“ kino centras
Prasidėjęs Vilniuje, festivalis spalio 2-4 d. programą pristatys Kauno žiūrovams „Romuvos“ kino centre ir spalio 9–11 d. – „Kultūros fabrike“ Klaipėdos publikai. Svarbi naujiena – šiemet festivalis vyks ir internete: dalį filmų bus galima pamatyti naujai atsidariusioje „Skalvijos“ virtualioje salėje.
Organizatorių teigimu, šiemet programose daug dėmesio skiriama meilei, šilumai, žmogiškajam ryšiui ir vilčiai. Ne veltui 17-ojo VDFF šūkis – „Ir niekada meilės nebus per daug“. Festivalio vizualinę idėją sukūrė ne vienus metus su festivaliu bendradarbiaujantis grafikos dizaineris Marius Žalneravičius.
Rugsėjo 24-ąją dieną VDFF pradės menininko Dariaus Žiūros filmo „Gustoniai Gustoniuose“ premjera.
Gustoniai – kaimas Pasvalio rajone, kuriame D. Žiūra praleido dalį vaikystės. Šios vietos gyventojai tapo menininko ilgamečio projekto „Gustoniai“, kurį jis pradėjo kurti 2001-aisiais, dalyviais. Kas trejus metus menininkas filmavo kiekvieno kaimo žmogaus, sutikusio dalyvauti projekte, vienos minutės portretą ir iš jų sukūrė filmą. Jame atsispindi įamžintų žmonių amžiaus pokyčiai, išryškėja paties kaimo kaip socialinės struktūros kismas.
„Gustoniai Gustoniuose“ leidžia pažvelgti į jo užfiksuotus portretus kartu su pačiais dalyviais – filme vaizduojamas dviejų dienų festivalis, kurio metu projektas buvo pirmą ir kol kas vienintelį kartą pristatytas Lietuvoje. Pirmąkart ekrane save išvydo ir jame nusifilmavę žmonės.
Įvairiabriaunę VDFF programą šiemet sudarė „Skalvijos“ kino centro komanda – Vilma Levickaitė ir Eglė Maceinaitė, „Meno avilio“ projektų vadovė Ona Kotryna Dikavičiūtė, režisierė Lina Lužytė, kinotyrininkė ir kino istorikė dr. Ana Mikonis-Railienė.
Didžiausioje pagrindinėje festivalio programoje – 7 filmai – meistriški, apimantys įvairiausių emocijų amplitudę ir paliečiantys įvairias šalis, sritis ir asmenybes. Pasak organizatorių, šių metų pagrindinės programos filmai kalba apie didesnius ar mažesnius praradimus, susidūrimus su nežinia – taip svarstoma apie skirtingus neapibrėžtumo, naujų horizontų priėmimo arba aktyvaus kūrimo būdus.
„Rinkdamos filmus į pagrindinę programą visuomet vadovaujamės keliais kriterijais. Ieškome aukšto lygio režisūros, taip pat svarbu originali idėja ir pasirinkta forma. Žinoma, galvojame ir apie aktualumą – siekiame, kad nagrinėjamos temos būtų įdomios Lietuvos žiūrovams. Neišvengiame ir subjektyvumo, kurį padiktuoja programos sudarytojų patirtis, intuicija ir asmeninis skonis“, – sako viena iš programos sudarytojų Vilma Levickaitė.
Vienas iš pagrindinės programos sunkiasvorių – „Pilietis K“ („Citizen K“, rež. Alexas Gibney). Tai – kino meistro sukurtas žurnalistinės dokumentikos portretas, kuriame – Michailas Chodorkovskis. Nuo turtingiausio Rusijos žmogaus ir V. Putino priešo iki kalinio ir priverstinio emigranto. Pasakodamas apie kontroversišką M. Chodorkovskio asmenybę, „Oskaro“ laureatas atskleidžia šiuolaikinės Rusijos istoriją.
Nuoširdžią mažyčio Graikijos kaimelio gyventojų kasdienybę atskleidžia Marianna Economou. Filme „Kai pomidorai išgirdo Vagnerį“ („When Tomatoes Met Wagner“) ne tik kuriami ir degustuojami pomidorų receptai, tačiau ir nuolat ieškoma naujų gausesnio derliaus galimybių, pavyzdžiui, pomidorams leidžiant Vagnerio muziką. Režisierė perkelia žiūrovą ten, kur džiaugiamasi kiekviena gyvenimo akimirka ir nostalgiškai žvelgiama į senąją Graikijos kartą.
Kitokią atmosferą siūlo filmas-detektyvas „Mano Rembrantas“ („My Rembrandt“, rež. Oeke Hoogendijk). Režisierė praskleidžia Rembranto kūrybos kolekcionierių, restauratorių ir prekeivių pasaulio uždangą. Pasirodo, čia verda aistros, artimos Šekspyro dramoms. Filme Luvro ir Amsterdamo muziejai konkuruoja dėl teisės įsigyti porą meistro paveikslų. O didžiausią paveikslų kolekciją turintis verslininkas prisipažįsta bučiavęs Rembranto tapytą moters portretą į lūpas. Režisierė kviečia permąstyti žmogaus ir meno kūrinio santykį.
Taip pat programoje – subtili ir intymi odė draugystei dviejų draugių Heidi Hassan ir Patricia Pérez Fernández filme „Kuždantys laiškai“ („In a Whisper“), mįslę menantis Alexis Delgado Búrdalo filmas „Tai filmas apie mane“ („This Film is About Me“) bei ispanų režisierės Nuria Giménez „Mano meksikietiškas riestainis“ („My Mexican Bretzel“), žiūrovą įtrauksiantis į stilingą ir gurmanišką menamosios dokumentikos pasakojimą. Tuo tarpu Kanados režisierius Jean-François Lesage’as žiūrovams primena, kad gyvenimas yra nuolatinio taikymosi su praradimais procesas. Jo filmas „Odė pamestai pirštinei“ („Prayer for a Lost Mitten“) – lyg terapinio poveikio bandymas kalbėti apie netektis šviesiai.
Unikalių potyrių VDFF žiūrovams žada specialioji programa „Anapusybės antropologija“. Žiūrovų laukia trys filmai, kurių protagonistai vaikšto plona riba, skiriančia regimąjį ir anapusinį pasaulius, nuolat balansuoja tarp gyvenimo ir mirties. Filmus papildys VR instaliacija „Ajahuaska – kosminė kelionė“. Žinomas kino režisierius Janas Kounenas virtualiomis priemonėmis siekia atskleisti psichodelinę patirtį, sukeltą ajahuaskos – haliucinogeninio gėrimo, nuo seno vartojamo Amazonijos indėnų. Įvairiais apdovanojimais įvertinta VR instaliacija veiks kino ir medijų erdvėje „Planeta“, kur žiūrovai bus kviečiami į virtualias šamaniškas ceremonijas.
Kita specialioji programa „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ skirta Rytų ir Vidurio Europos humanistiniam kinui. Visi šeši programos, kurią parengė dr. A. Mikonis-Railienė, filmai bus rodomi nemokamai ir tik po vieną kartą. Festivalio metu juos taip pat nemokamai bus galima pažiūrėti ir medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ inicijuotoje ir palaikomoje internetinėje platformoje Sinemateka.lt.
VDFF programos sudarytojai nepamiršta ir vaikų. Jiems skirtoje programoje „Iki mėnulio ir atgal“ – 3 filmai apie svajones, paaugliškus iššūkius, savęs pažinimą, ilgesį ir meilę.
17-ojo VDFF retrospektyva skirta dokumentinės dramos – mokumentikos – pradininkui Peteriui Watkinsui. Pagrindiniai režisieriaus filmai sukurti 6–10 dešimtmečiuose. Per savo karjerą jis gyveno bei kūrė Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Danijoje, JAV, Kanadoje. Net 13 metų režisierius su žmona Vida Urbonavičius praleido Lietuvoje, o dabar gyvena Prancūzijoje.
P. Watkinsas žaidžia su dokumentikos formomis, jungia realybę ir suvaidintas scenas, pasitelkdamas šiuolaikinius ir istorinius kontekstus tiria politines aktualijas. Žiūrovai galės susipažinti su šešiais svarbiausiais jo kūriniais. Vieną jų – „Oskaru“ įvertintą bei D. Britanijoje uždraustą filmą „Karo žaidimai“ („The War Game“) „Skalvijos“ kino centre bus galima išvysti nemokamai.
Pasak retrospektyvos programą sudariusios režisierės Linos Lužytės, P. Watkinsas vaizduoja istorinius arba galimus artimos ateities įvykius, kuriuos perteikia neva žurnalistiniais interviu ar reportažo forma.
Bendradarbiaujant su Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino pavasaris“ įvyks biografinio filmo apie legendinę kontroversišką futbolo asmenybę „Diego Maradona“ (rež. Asifas Kapadia) premjera Lietuvoje. Apie šlovę ir jos kainą pasakojantis filmas sukurtas panaudojus penkis šimtus valandų niekur nerodytos asmeninio Maradonos archyvo medžiagos.
Režisierius A. Kapadia žinomas dėl prestižiniais apdovanojimais įvertintų ankstesnių filmų. „Senna“ apie lenktynininką Ayrtoną Senną laimėjo Britų kino akademijos apdovanojmą už geriausią dokumentinį filmą ir jo montažą, o dainininkės Amy Winehouse biografinė dokumentika „Amy“ apdovanota „Oskaru“. Naujasis filmas „Diego Maradona“ žymi trečiąją dokumentinės trilogijos apie genijus vaikus ir jų šlovės kainą dalį.
Komentuokite