Šis interviu buvo labai lauktas – kas geriau, jei ne filologė, poetė ir redaktorė tarpininkautų tarp kūrėjų ir skaitytojų, atsakytų į gan jautrius moteriškosios lietuvių literatūros klausimus? O klausti be klišių vis dar buvo neįmanoma, užtat džiugu, kad jos nebuvo peikiamos, ignoruojamos ar tiesiog gąsdinančios. Ir tikrai – Giedrė Kazlauskaitė yra visiškai atvira rašytoja, ji demistifikuoja prietarus, jos knygų lentyna neturi lyties, o sutapimas, kad ir aš, ir fotografė Laura Vansevičienė – moterys, neturėjo jokios įtakos pokalbiui. Juk galėtum pagalvoti… Nepagalvojome.
Mane galima traktuoti kaip kultūrinių štampų auką – neišsilaisvino nuo mergaitėms nuo vaikystės primestų darbų, neprotestavo prieš genderizmo mechanizmus.
Giedrė Kazlauskaitė
– Ne tiek jau ir daug rašytojų moterų yra. Jos dažniau užima kritikių, tyrinėtojų, skaitytojų vaidmenis. Kokia skaitytoja esate jūs ir kaip iš jos išauga rašytoja?
Tikiuosi, kad išeidinėju iš kritikės (draudžiu sau rašyti apie pažįstamus), galimos tyrinėtojos (mečiau doktorantūrą) vaidmenų ir virstu vis labiau rašytoja, net jei ir daug kas šaipysis iš mano ambicijos. Universitetas, institutas pasižymėjo nematomu represyvumu – nepakankamai kuklu laikyti save rašytoja; nepadoru gvieštis kūrybos, nes tame didelė puikybės, narcisizmo, neskoningo ekshibicionizmo rizika; atrodysi komiškai, jeigu tikėsi savo išskirtinumu. Čia gali ir būti atsakymas, kodėl tokia didelė proporcija tarp vyresnės kartos moterų skaitytojų ir moterų rašytojų.
– Ką jums reiškia būti moterimi rašytoja? Kaip išvis atsirado tokia skirtis? Ar aš žeidžiu to klausdama?..
Ne, nežeidi, bet net neabejoju, kad šiuos klausimus ir atsakymus kritiškai komentuos „Facebook“ feministės (čia tiktų netgi žodis „svarstys“ – it kokioje pionierių sueigoje). Esu mąsčiusi apie save kaip apie rašytoją, bet kaip apie moterį rašytoją – nelabai. LRT eteryje esu prisistatinėjusi kaip „queer“ („Queer“ teorija sako, kad žmogaus tapatybė yra kintanti ir todėl asmenų negalima suskirstyti į kokias nors grupes. – aut. past.) – taigi, tarsi ir ne visai moteris. Tačiau žodžio „moteris“ nesu radikaliai atsisakiusi; man jis reikalingas tam tikruose kontekstuose.
Matau, kad skirtys egzistuoja. Pavyzdžiui, mano kūryboje aiškūs siuvimo, siuvinėjimo, mezgimo motyvai. Mane galima traktuoti kaip kultūrinių štampų auką – neišsilaisvino nuo mergaitėms nuo vaikystės primestų darbų, neprotestavo prieš genderizmo mechanizmus. Feministės dėl to gėdintų, moralizuotų – višta, gaišta laiką, užuot skaičiusi vietoj to kokį Voltaire‘ą. O vis dėlto tie meditatyvūs rankdarbiai, kaip, beje, ir namų ruoša, man nuoširdžiai patinka; jie tarnauja kaip galimybė pasiklausyti radijo laidų ar tiesiog pravėdinti smegenis. Gali būti, kad panašiai neracionalios yra ir kitos rašytojos; mes dėmesį skiriame ne visai tam, kas svarbiausia (tiesa, tikrai ne visos).
Gali būti, apie teksto (kaip ir apie medžiagos) sąrangą kai ką esu sužinojusi intuityviai, išmokusi iš adymo ir lopymo. Kartais galvoju, kodėl tokiu būdu tarsi projektuoju save į tradicinę moterį – tikiuosi, kad tai ne vien būdas erzinti „queer“ ideologus. Man tai ir egoistiškai smagu (siuvimas mašina primena traukinio garsus), sutaupau namų ūkyje, jaučiuosi neatitrūkusi nuo tikrovės – ekologinės katastrofos akivaizdoje turbūt išgyvenčiau. Patinka savo rankomis jausti, kaip padaromas daiktas, kas yra jo faktūra. Ne abstrakčiai, ne teoriškai.
– Jeigu galvotume apie vyrų ir moterų stereotipus, gan stebintų lietuvių rašytojų temų pasidalinimas. Vyrai pakankamai drąsiai kalba apie moteris ir jų fundamentalumą, visa apimančią ir griaunančią meilę, o štai moterys tarsi vengia savo įvaizdžių visatą kurti aplink vyrą, todėl temos yra daug platesnės, dažniau skirtos savo tapatybės paieškoms ar intelektualiems nuotykiams aprašyti. Kaip manote, kodėl rašytojos taip kuria(si)? Ar klystu?..
Nežinau, man jau sunkoka matyti tas skirtybes. Bijau, jos gerokai sumišusios.
– Vis dėlto koks yra lietuvių moterų rašytojų kontekstas: ar istorija, ar gan dar tylus feminizmas (kalbu apskritai apie žmogaus teises), ar tiesiog lytis jį išlaiko?
Vyresniosios kartos rašytojų, kurios galėtų konkuruoti su iškiliausiais rašytojais vyrais, yra katastrofiškai mažai; literatūros institucijose (Lietuvos rašytojų sąjungoje, universitetų katedrose, literatūros institutuose) sprendžiamąją galią ir neginčijamą autoritetą, man rodos, dažniau turi vyrai, net jei moterų daugiau ir net jeigu jos vadovauja. Vyresniosios, o ir viduriniosios, net jaunesniosios kartos rašytojos moterys dažniausiai linkusios atsiriboti nuo feminizmo idėjų, nors nėra su jomis net tinkamai susipažinusios. Dominuoja konservatyvios nuostatos, kad moteris pirmiausiai turinti atlikti „pareigą šeimai“, o talentingesni menininkai yra vyrai, todėl savo noru jiems užleidžiamos pozicijos savivaldoje ir taip leidžiama klestėti savaime suprantamoms hierarchijoms.
Vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojai vyrai, nors patys save pateikia kaip „labai tolerantiškus ir liberalių pažiūrų“, dalykinėje srityje neretai atskleidžia savo homofobijos, „mačizmo“, seksizmo automatizmus. Tačiau tai labiausiai susiję su bendra žmogaus teisių padėtimi šalyje ir tuo faktu, kad posovietmečiu beveik nebūta pilietinio švietimo. Taip pat su posttotalitariniu visuomenės būviu; vis dar gręžiojamasi į „puikią“ praeitį, trokštama daug ką uždrausti, turima įvairių Rytų Europai gan tipinių fantazijų apie moralės konvencijas ir nuosmukį. Jaunoji rašytojų karta šiuo požiūriu yra smarkiai progresyvesnė, tačiau dar daug kas turi pasikeisti, kad iš feminizmo nebūtų šaipomasi, o rašytojos moterys imtų būti suvokiamos ne vien kaip akiai malonus objektas, kuris, lyg tarp kitko, dar ir moka rašyti.
Gerbiu pilietinius Laimos Kreivytės, Paulinos Eglės Pukytės, Saros Poisson, Fioklos Kiurė, Aleksandros Fominos, Aušros Kaziliūnaitės, Neringos Dangvydės, Gabrielės Labanauskaitės-Dienos, Ramunės Brundzaitės ir kitų judesius. Pati nelabai tame dalyvauju: nesu itin socialus žmogus, nuo renginių kaip tipinė „depresininkė“ patiriu atkryčius. Bet stebiu ir vertinu kai kurias jų replikas (gali būti labai atsitiktinės, vienišos, „Facebook“ tinkle). Kai ką vertinu kritiškai, kartais erzina aktyvizmo, kaip neišvengiamai kolektyvinio proceso, vulgarumas ir beskonybė.
– Ar buvimas mama daro įtaką jūsų kūrybai?
Šitas klausimas visuomet neramino – kad bus užduotas. Būna ir kita jo variacija: kas jums svarbiau – kūryba ar motinystė? Į ką norisi atsakyti klausiančiajam: ką jūs mieliau nusipjautumėt – ranką ar koją? Ir vis dėlto motinystė yra tapatybės dalis; su ja jau esu kita, gimdymas buvo labiau psichinis, negu fiziologinis procesas. Įdomu tai, kad vaiką kalbinu tarmiškai, suvalkietiškai, nors tą tarmę buvau ne savo noru numarinusi (mokykloje iš jos juokėsi) ir ja nesugebėjau prabilti net per Aldono Pupkio seminarus. Matyt, kalboje neįtikėtinu būdu atsigamina šeimos moterų patirtys, žaidimai, dainos, kurias girdėjau dainuojant. Šiek tiek veikia hipsteriška panieka „supermamytėms“ – ir apie save esu tą žodį girdėjusi, ir į vartoseną (ne vien „kolumnistų“ dėka) jis baigia įeiti kaip bendrinis. Todėl viešuose pasisakymuose šiek tiek knieti smogti atgal.
Man labai keista, kad kai kurios feministės pripažįsta, jog tyčiotis iš LGBTQ yra tabu, tačiau patyčios iš motinystės (kuri, bent jau mano sąmonėje, gali būti panašiai neišbraukiama tapatybės dalis) yra jų norma. Pati motinystė anaiptol nėra toks jau taurus būvis, kaip dažniausiai apie ją šnekama. Priešingai, bent jau mano patirties lauke, ji išlaisvina žmoguje pačius agresyviausius, juodžiausius instinktus, kurių net nesitikėjai turinti. Galimas daiktas, kiekvienas žmogus yra potencialus niekšas su žiauriais, neaiškiais instinktais; kultūra ar religija padeda juos slopinti, tačiau apskritai jie niekur nedingsta, egzistuoja kaip gamtos dalis. Motinystėje esama tos gamtiškos destrukcijos. Anksčiau daugmaž visas tikras ar tariamas traumas nurašydavai savo tėvams, o dabar supranti, kad jos keliauja jau į tavo asmeninę sąskaitą: tikrai darysi klaidų, būsi kaltinama, tavęs nekęs. Tai yra tapatybės konstrukcija ir ji negali nedaryti įtakos.
– Jeigu leisite paklausti, kokia buvo jūsų vaikystė? Kas formavo jūsų požiūrį į kūrybą, estetiką, skonį? O gal svarbesnė paauglystė? Pasidalinkite, jei galite, tai, bent jau man savanaudiškai, labai įdomi jūsų pradžia, juk suaugusiam rašytojui jau daro įtaką socialiniai dalykai…
Nemėgstu, kai apie vaikystę ir paauglystę pasakoja bendraamžiai – nelabai įtikina, atrodo „suliteratūrinta“, neatidirbta psichoterapeuto kabinete. Vis bandau žiūrėti atsitraukdama, kaip tai atrodytų kitiems. Vaikystėje daug keliavau (mokiausi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, gyvenau internate). Nelengva save suvokti kaip turinčią gimtinę, namus, stabilaus kraštovaizdžio (neaišku net – provincijos ar miesto) atramas. Mano genius loci visuomet yra tarp.
– Jūsų „Meninos“ – atvirumo, maišto ir intelektualios kūrybos dokumentas, už ją gavote ir Jurgos Ivanauskaitės premiją – sveikinu, nors ir pavėluotai! Ką jums reiškia išleisti knygą: ją ruošti, peržiūrėti ir redaguoti, perduoti savo žinią? Kokia toji žinia yra? Ir man įdomu – kieno pusėje maištas, kurį pabrėžė Antanas A. Jonynas?
Kad nežinau, žodis „maištas“ man visuomet atrodė banalokas, todėl vengtinas, nors Julia Kristeva ir labai poetiškai apie jį rašo. „Meninų“ poezija kampuota, neskambi, labai įtartino verlibro – galbūt žinia ir yra ta, kad duendė gali apsimesti susikūprinusiu nykštuku. Dėliojant knygą sunkiausia save įtikinti jos prasme. Be to, rankraštis atrodė ir kaip tinginystės pasekmė (neparašiau, neparašiau disertacijos).
– Kiek stebiu rašančiųjų pasaulį, moterys iš tikrųjų yra kiek paribyje: jų ir skaitymų mažiau, ir premijų, ir knygų, ir kitų patvirtinimų… Kaip manote, kas jas ten nustūmė? O gal klystu?
Priešingai, matau labai stiprią vidurinės kartos rašytojų moterų dominantę prozoje: Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Audronė Urbonaitė, Renata Šerelytė, Dalia Staponkutė, P. E. Pukytė, Undinė Radzevičiūtė, Kristina Sabaliauskaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Rasa Aškinytė, Agnė Žagrakalytė (jei dar ko nepraleidau; šioje vietoje turėtų būti nežymus perėjimas į jaunesnę kartą, iki 35 metų – A. Fomina, Vaiva Grainytė, Ieva Toleikytė ir kt.). Abejoju, ar galėčiau išvardinti tiek pat lygiaverčių rašytojų vyrų. Liūdnesnė padėtis su poezija, bet autorių skaičiaus, ne kokybės prasme.
– Augote ant filologyno laktos, aš irgi, universitetas su visomis savo stigmomis ir pasiekimais, manyčiau, visgi šiek tiek palaiko lyčių diferenciaciją… Kita vertus, priklausėte savitai ir laisvai rašytojų grupei. Kaip bėgo jūsų studijų metai, kaip jie formavo jus kaip jaunąją rašytoją ir literatūros vertintoją?
Anksčiau įsivaizdavau, kad turiu neprastą humanitarinį išsilavinimą – „susigraibau“ kai kuriose Europos kalbose, išmanau kai kurias mitologijas, moku skaityti kultūros ženklus, atpažįstu literatūros semantiką. Paskui ėmiau vis labiau tuo abejoti; dabar esu gana skeptiškos nuomonės (tačiau tai abejonė savimi, o ne fakultetu). Nors ir labai juokinga, kai filologes kritikuoja ne filologai. Nepriklausiau literatų ratams; nebent jau vėliau, doktorantūros metais.
Turiu su studijų bičiuliais, dėstytojais, knygomis ir architektūra susijusių sentimentų. Akademinės disciplinos man nebuvo lengva išmokti, tačiau lūžis susijęs su publikacijomis kultūrinėje spaudoje – peržengus šį rubikoną, kelio atgal nebebuvo. Retrospektyvoje matau universitetą kaip… fenomenologines rekolekcijas, turėjusias esminės reikšmės tam, kas aš esu. Žinau, mokslo požiūriu tai baisu. Išpažįstu dėkingumą profesorei Viktorijai Daujotytei – be jos globos vargu ar išvis būčiau įgijusi aukštąjį išsilavinimą pro forma, buvau pernelyg nestropus, nedisciplinuotas žmogus.
– Ir paskutinis, smalsumo, klausimas: kokį pirmą eilėraštį išmokote atmintinai savo malonumui?
Sunku tiksliai prisiminti. Pirmos klasės skaitiniuose buvo Vlado Mozūriūno eilėraštis „Žiburiais žėruoja Vilnius“. Jo nereikėjo mokytis mintinai, tačiau atsimenu, kad eidama iš mokyklos mintyse kartojau tas eilutes: buvo malonu.
Komentuokite