Poezijos ir garso jungtis, arba ritualizuotas triušių spengsmas

Itin įdomūs eksperimentai gimsta derinant kelias meno šakas viename kūrinyje. Šįkart kalbėsime apie poezijos ir muzikos samplaiką. Būtent šiuos du menus sujungia audiopoetinio spengsmo grupė „Betoniniai triušiai“ – Tomas S. Butkus, Antanas Dombrovskis ir Vadimas Korotajevas. Būtent su pastaruoju – Vadimu – ir šnekamės. Ir ne veltui: anot kultūros kritiko Jurijaus Dobriakovo, Vadimas Korotajevas yra ikikalbinis šios grupės psichinės energijos šaltinis. Ne visada lengva suprasti, ką jis daro ir už ką atsako pasirodymo metu, tačiau jis ir nesistengia to paaiškinti. Nepaisant to, aplanko supratimas, kad muzikantas vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį: lyg koks šamanas atlieka galbūt tik jam vienam suprantamus ritualinius veiksmus, suteikdamas visam audiopoetiniam srautui šiokio tokio tamsumo. Su V. Korotajevu pavasarėjančiame Vilniuje kalbamės apie ritualizuotą „Betoninių triušių“ garsinės poezijos pasaulį.

Vieną kartą Tomas į koncertą atsinešė puodų komplektą, o aš pasiėmiau citrusinių vaisių sulčiaspaudę. Ir grojome.

Vadimas Korotajevas

– Džiazo muzikantas, perkusininkas Vladimiras Tarasovas apie „Betoninius triušius“ yra pasakęs: „Tai – poezijos performansai, kuriuose žodis arba garsas priklauso vienai akcijai. „Betoniniai triušiai“ tęsia geriausias poetinio akcionizmo tradicijas“. Papasakoki apie jūsų poezijos ir garso jungtį ir kuo ji grupei svarbi, kodėl tai darote?

Muzikos ir poezijos sintezėje atsiranda organika ir tikslas bendradarbiauti. Manau, kad kurdamas muziką menininkas neturi apsiriboti vien tik muzikos dėsniais, galima į tai įtraukti ir poeziją. Kuriant muziką, verta mąstyti apie poezijos harmonijas, o kuriant poeziją, verta mąstyti apie muzikos harmonijas. Ir tada gimsta aplinka: muzikai – poetinė, o poezijai – muzikinė. Poetas Tomas S. Butkus laisvai improvizuoja ir net kuria eiles tiesiog koncerto, performanso metu.

Taigi mes pasiimame koncepciją ir ją visi kartu vystome repeticijose, interpretuojame Tomo poeziją savo kuriamoje muzikoje. Arba atvirkščiai: pateikiame kokią nors muzikinę temą, pavyzdžiui, „Gyvulių ūkis“ ir ruošiame muzikinius motyvus pagal gyvulių balsų imitacijas. Tarkim, Tomas ima dainuoti kokį tamsų tekstą kaip koks inkvizitorius, aš užgroju kokią sakralinę muzikinę spalvą, atsiranda kažkokie elektros kratymai ir žiūrovai mato, jog mes lyg kokie ežiai ir patys save trumpiname… Būna trukdžių, bet mes iš to burtą padarome, ir viskas atrodo tarsi šalutinis spengsmas. Todėl ir esame audiopoetinio spengsmo grupė.

– Grodami jūs naudojatės šiuolaikinėmis technologijomis išgauti elektroninei muzikai, tačiau, kiek teko pastebėti, nevengiate ir lietuvių liaudies instrumentų. Kaip pavyksta suderinti moderniąsias priemones su archaika? 

Tarkim, vieną kartą Tomas į koncertą atsinešė puodų komplektą, o aš pasiėmiau citrusinių vaisių sulčiaspaudę. Ir grojome. Turėjau dar tokį šveicarišką suvenyrą, kuris mėgdžiojo avies bliovimą ir repeticijų metu bandžiau juo išgauti kokį nors įdomų tarpinį garsą. Išėjo toks labai netikėtas rezultatas: kaip paukščio Perkūno oželio balsas. O šiaip visą laiką mūsų koncertų, performansų metu netikėtai atsiranda įvairių „instrumentėlių“, įnešančių tam tikro šarmo.

Nors savo kūryboje naudojame labai daug technikos, pasirodymų metu mes tarsi „šamaniname“. Elektroninė muzika man pati savaime asocijuojasi su ugnimi. Tokie būrimai skleidžia tam tikrą stiprią energiją. Mąstydavau, kad visa tai – tarsi savotiškas mūsų planetos Soliario spindesys, jis galbūt kiek techniškas, bet vis viena čia labai daug energijos. Vis dėlto norėčiau pridurti, jeigu mes kalbame apie kūrybinę laisvę, labai svarbu, jog būtų įsiklausoma į kūrybinę ekspresiją. Kai menininkai susitinka scenoje, kalba menas ir reikia įsiklausyti, nes tik tada gali atsirasti geras kūrinys.

– Elektroninę muziką „Betoniniai triušiai“, kaip jau kalbėjome, jungiate su kitais žanrais. Kartu dirbote su sopranu Skaidra Jančaite, atlikėja Raminta Kurklietyte, bardu Domantu Razausku, performansų kūrėju Benu Šarka.

Labai mėgstame ir propaguojame įvairius junginius su šokiu, instaliacijomis. Iš dalies tos instaliacijos būdavo sugalvojamos ekspromtu. Pavyzdžiui, prijungdavome fotoaparatą prie projektoriaus ir pasidarydavome įdomų apšvietimą. Išbandėme visokius objektus. Tarkim, vieną kartą žaidžiau su smuiko kanifolija ir, kai ją padėjau tarp fotoaparato ir projektoriaus, visa salė užsipildė gintarine spalva. To pasirodymo metu mes būrėme gintarą. Iš tiesų, dažnai darėme projektus su kviestiniais muzikantais. Prie „triušių“ prisijungdavo ir „voveraičių“ bei kitų miško gyventojų.

– Ką manai apie žanrų jungtis, kodėl to reikia? Ar dėl žiūrovo, ar dėl savęs, ar dėl meno ribų plėtimo?

Dėl savęs – ne. Dėl meno ribų plėtimo – irgi ne. Gal dėl to, kad Poezija ir Muzika yra kaip sesės. Jos tik kartu laimingos… Net ir būdamos toli viena nuo kitos.

– Tačiau ar neužtenka poezijos ir muzikos atskirai, kam šiuos žanrus suplakti į vieną terpę?

Suplakti siūlyčiau rūgštynes su „Pieno žvaigždžių“ gėrimu, o muzika ir žodžiai juk amžinai šalia,  plak neplakęs… Jei, aišku, tai tikra Muzika ir tikri Žodžiai, o ne kokia nors „kita“ informacija.

– Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, tarpdisciplininis menas yra transgresyvus, t. y. peržengiantis ribas. Pirmiausia, vienos disciplinos ribas, neišsitenkantis net jos „išplėstame lauke“. Jūsų pasirodymai svyruoja tarp koncerto ir performanso, skambančią muziką praturtina videoprojekcijos, įdarbinate ir poeziją. „Betoniniai triušiai“, manyčiau, yra puikus tarpdisciplininio meno pavyzdys. O ar jūs patys apie savo kūrybą taip mąstote? 

Manau, kad mūsų kūryba greičiau ne tarpdisciplininė, o galbūt tokia… transmedialinė. Per pasirodymus siekiame laisvai besiliejančios ekspresijos. Pagal jau paruoštą repertuarą gyvai atliekame tam tikrą ritualą. Išeina gana įdomūs dalykai. Kai tai supratome, ėmėme daryti koncertinius įrašus. Visi mūsų albumai yra gyvi įrašai iš pasirodymų. Tarytum buvome tokie revoliucionieriai, norėjome suerzinti transliaciją. „Betoniniai triušiai“ turi tokią, kaip aš vadinu, transliacinę telepatiją, mes truputį pralaužėme tą „mediafoną“. Todėl jaunimas ir susigundo, ateina į mūsų koncertus, kad būtų bent truputėlį solidarūs su alternatyva.

  • 1
    Share
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments