Poezija informacijos džiunglėse

Ankstų rytą užmiegotomis akimis versdami virtualius socialinio tinklo „Facebook“ lapus, gausybėje publikuojamo turinio galime susidurti ir su savotišku kultūriniu akibrokštu – gryniausia poezija, skriejančia naujienų srautu. Šitokiu būdu eilėraščius skaitytojams betarpiškai dovanoja poetė Aušra Kaziliūnaitė. 

Eilėraščius derėtų skaityti širdį per burną išspjauti besitaikančiu tonu, degant sidabro imitacijos žvakidėse įstatytoms žvakėms. Mažų mažiausiai.

Aušra Kaziliūnaitė

– Aušra, susitikome šnektelti apie menininko, šiuo atveju, rašytojo, santykį su socialiniais tinklais, šiuo metu tapusiais viena populiariausių bendravimo priemonių. Ar seniai jais naudojiesi ir kokių paskatų vedama?

„Facebook“ socialiniu tinklu naudojuosi penkerius metus. Iš pradžių svarbiausia šiame tinkle atrodė bendravimas, galimybė susisiekti su draugais ir artimaisiais, o vėliau ši erdvė tapo ne tik mano artimiausios aplinkos susibūrimo vieta, bet ir būdu pasidalinti savo kūryba.

 – Papasakok, kaip vyksta tavo kūrybos „Facebook“ tinkle publikavimas. Parašai  eilėraštį ir paleidi jį skrieti naujienų srautu?

Socialiniame tinkle mano skelbiami eilėraščiai yra nebūtinai patys naujausi, bet paprastai nė vienas jų nebūna publikuotas jokioje kitoje kultūrinėje spaudoje. Tai išreiškia tam tikrą mano poziciją. Ne tik „Facebook“, bet ir apskritai internetą mėgstu dėl to, kad jo vartotojui – šiuo atveju menininkui –  nereikia jokių jėgos struktūrų, kurios patvirtintų ir institucionalizuotų  jo kūrybą kaip turinčią meninę vertę. Toks požiūris kyla ne iš neturėjimo kur publikuotis.

Mano kūryba Lietuvos kultūrinėje spaudoje spausdinama gana seniai – apie 12 metų.  Nors anaiptol nemanau, kad publikavimasis internete turėtų išstumti popierinę spaudą ar publikavimąsi kitų žmonių tvarkomose internetinėse platformose, tačiau kūrybos skelbimas „Facebook“ paskyroje man atrodo mielas ir savaip jaukus. Šio tinklo bičiulių ratas kuo toliau, tuo labiau plečiasi. Trečdalis mano socialinio tinklo draugų yra žmonės, pakvietę mane draugauti dėl to, kad mėgsta mano kūrybą. Taigi manau, kad tai – puiki galimybė su suinteresuotais žmonėmis dalintis savo kūryba tiesiogiai.

– Priėjome prie tavo gerbėjų, poezijos mylėtojų, temos. Viename interviu minėjai, kad tavo eilėraštis – kaip atskiras kūnas ir sunkiai galėtum identifikuoti konkretų laiką ir aplinkybes, kada kuris eilėraštis buvo parašytas. Peršasi išvada, kad apie auditoriją rašydama negalvoji.

Tekstai ateina ir išeina. Kartais kūrėjas negeba jų įamžinti. Poetas atėjusioms mintims ne visada yra pasiruošęs, pasirengęs jas išpildyti. Kartais tenka eilėraščių nuotrupas surinkti iš užrašų knygelių puslapių, čekių, cigarečių pakelių atplaišų ir bandyti visa tai šlifuoti bei sutvarkyti gyvenimui. Manau, tekstai turi teikti suvokimą, kad jie jau baigti, įgyvendinti. Jeigu menininkas jaučia, kad tai – tik nebaigti užrašai, turbūt tai pajaus ir jo skaitytojas.

Kita vertus, teksto atvirumą, vietos palikimą skaitytojo fantazijai laikau vertybe. Tekstas niekada neturi būti dirbtinai nugludintas, nes tokiu atveju jis „nekvėpuos“. Manau, gerų tekstų paslaptis yra gyvybė. Su geru tekstu tu gali kalbėtis. Ne jis klausosi tavojo monologo ir ne tu jo. Rašydama aš kalbuosi su savo kūrinio užuomazgomis, klausiu, kokį pavidalą jos norinčios įgyti. Tikiu, kad kai tekstas jau baigtas, darbą toliau tęsia skaitytojas. Ir per šį tęstinumą rašytojas ir skaitytojas yra vienis. 

– Ar apskritai mąstai apie auditoriją? Kokie žmonės tave skaito? 

Apie auditoriją mąstau ne rašydama kūrinį, o tuomet, kai jis jau baigtas. Paspėlioju, kam kokias mintis jis galėtų iššaukti. Mane skaitanti publika – labai įvairi. Jei 2007 m. pasirodžiusi mano pirmoji poezijos knyga „Pirmoji lietuviška knyga“ traukė avangardinių keistenybių ir formos eksperimentų ištroškusius maištininkus, literatūros gurmanus, tai antroji – „20% koncentracijos stovykla“ (2009 m.) į savo skaitytojus prašneko daugeliui suprantama kalba apie visiškai nesuvokiamus, o tik nujaučiamus procesus ir būsenas, taip į save atkreipdama ne vien poetų, bet ir kitų sričių menininkų, intelektualų, kultūros ieškotojų, keistuolių ar žmonių, kurie prieš tai neskaitė poezijos, dėmesį.

Naujai pasirodžiusi knyga „Mėnulis yra tabletė“ (2014 m.) dar tik tyko savo skaitytojų ir, tikiuosi, jai pasiseks susimedžioti „vakarienę“. „Facebook“ tinkle mano kūrinius skaito draugai, pažįstami, pažįstamų pažįstami ir man pačiai nepažįstami, bet mano kūryba besidomintys žmonės.

– Ar keičiasi asmens įvaizdis socialiniuose tinkluose – kaip pateikiame save ir kaip mus mato kiti?

Svarbu suvokti, kad socialiniuose tinkluose informacija – fragmentuota, išryškinanti tam tikrus dalykus, už kurių nepastebėti lieka neišsakytieji. Kartais tai – tam tikras mūsų geismų ir troškimų veidrodis, o kartais – tiesiog be skrupulingesnės atrankos sumestų informacijos šiukšlių krūva. Ir vienu, ir kitu atveju iš šių detalių konstruojamas asmens portretas greičiausiai skirsis nuo to, kurį susidarytume bendraudami su žmogumi akis į akį.

Tačiau šiame neatitikime aš tikrai nematau pasaulio pabaigos. Man tai – savotiškai įdomu. Be to, socialinio tinklo platforma suteikia naujų galimybių menininkams ir menu besidomintiems žmonėms: ne paslaptis, kad Lietuvoje labai trūksta tarpinės grandies tarp menininkų ir jų publikos, meno vadybininkų, meno žurnalistų ir kt. Tad šiuo atveju „Facebook“ tampa puikia galimybe be tarpininkų plačiau paskleisti žinią apie parodas, knygų pristatymus, poezijos vakarus ir kitus įvykius, į kuriuos nevaikšto „Olialia pupytės“, ir dėl to apie juos nerašo visokie delfiai.

 – Minėjai, kad socialiniame tinkle publikuoji šviežius eilėraščius. Galima sakyti, tiesiog atiduodi žmonėms savo kūrybą, nors paprastai esame įpratę prie „rašytojo-leidėjo“ modelio, kuomet rašytojai „sandėliuoja“ eilėraščius, kad vėliau juos atiduotų leidėjui. Ar pastebi tendenciją, kad rašantieji vis dažniau stengiasi prie skaitytojų prieiti betarpiškai, be konkretaus leidinio žymės?

Daugelis menininkų to vis dar vengia. Jų manymu, taip elgtis yra pigu. Manau, tai susiję su giluminėmis kultūrinėmis ir psichologinėmis traumomis bei stigmomis, kurių  turime daug.  Juk jei kuri nors institucija kūrėją priima, jį publikuoja, vadinasi, jis yra legitiminis. Ir tada kitiems tarsi neturėtų kilti klausimų, ar tai – menas ir ar jis yra kokybiškas. 

– Manau, skaitytojams toks betarpiškas prisilietimas prie savo numylėto menininko kelia didelį džiaugsmą. Gurkšnojant rytinę kavą ir valgant sumuštinį paskaityti patį naujausią mėgstamo poeto eilėraštį – kas gali būti geriau! Bet sakoma, kad poezijai skaityti reikia tam tikro nusiteikimo, tam tikros nuotaikos. Jos publikavimas socialiniame tinkle, kur skaitytojai ją randa pramaišiui su žiniomis ar kačiukų nuotraukomis atrodo tikras akibrokštas!

Kavą? Sumuštinį?! Kaip baisiai jūs piktžodžiaujate! Eilėraščius derėtų skaityti širdį išspjauti per burną besitaikančiu tonu, degant sidabro imitacijos žvakidėse įstatytoms žvakėms. Mažų mažiausiai. O jei rimtai – netvirtinu, kad internetinės publikacijos turėtų išstumti knygas ir laikraščius, kurie simbolizuoja sulėtintą tempą, didesnį įsigilinimą ir t. t. Nesupriešinu jų. Tiesiog matau, kad kai kas skeptiškai žvelgdami į „rimtojo“ meno ar kito kokybiško turinio publikavimo galimybes tokioje nesąmonių perpildytoje terpėje kaip „Facebook“, patys nuosekliai skrolindami tas nesąmones per dieną praleidžia bent kelias valandas. Tad kodėl tarp nesąmonių nešliūkštelėjus šiek tiek sąmonių tam, kad jomis susidomėję žmonės vėliau atsiverstų knygą ir skirtų tam daugiau dėmesio?

– Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido tavo trečiąją poezijos knygą „Mėnulis yra tabletė“. Dalį jos eilėraščių prieš tai publikavai savo „Facebook“ paskyroje. Nebijai, kad skaitytojai užuot nusipirkę knygą skaitys tavo eilėraščius nemokamai internete?

Sunku būtų prognozuoti. Tikrai nežinau, kaip elgsis skaitytojai. Tačiau aš pati paskaičiusi tekstus ar jų fragmentus internete ir supratusi, kad jie man patinka, vėliau mielai įsigyju knygas ir ramiai perskaitau tekstus nuo pradžios iki galo. Manau, kad jei mėgsti menininko kūrybą, tai vienaip ar kitaip nori prisidėti, paremti, viešai įvertinti jo darbą tam, kad šis jį tęstų toliau. Pirkti knygas yra tik vienas iš būdų, kaip tai padaryti. Ir tikrai ne pats svarbiausias.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments