Poetas, forma ir rašymas nebraižant grindų

Iš tiesų, pokalbis vyko trise: aš, Sigitas Parulskis ir jo didelis juodas šuo Faustas, kuriam literatūra visai nė motais, nors paprašytas pritarimo kai kuriais klausimais, nustodavo graužęs kaulą ir linktelėdavo. Rodos, taip tuose namuose žiūrima ir į literatūrą – ji yra visiškai paprastas dalykas, ateina tada, kai nori, prisėda prie kompiuterio, linkteli galva ir palieka po pietų atsipūsti.

Negimsta poetai, negimsta rašytojai. Galima gimti turint tik tam tikrų gabumų, tam tikrų polinkių, bet šiaip rašytojais ir poetais, ir visais kitais tampama.  

Sigitas Parulskis

– Kažkur sakėte, kad poezija buvo jūsų balso ieškojimas, o proza jau tarsi klausimas balsu: „Kas aš esu?“ Prieš prozą buvo kūrybinė pauzė, ar po jos atėjo palengvėjimas, ar proza ir buvo tas jūsų balsas? 

Proza ir poezija nėra kažkokie reiškiniai ar asmenys, kuriuos aš mėgstu arba ne. Tiesiog yra laikas prozai, yra laikas poezijai. Aš labai norėjau tapti rašančiu žmogumi – kai esi jaunas, ieškai išsipildymo, turi surasti formą, nes esi turinys, esi kunkuliuojantis. Atsimenu, kai buvau abiturientas, tiesiog sproginėdavo fejerverkai, kiek krūtinėj ten visko buvo – tiesiog liepsnojau ir žaižaravau. Tiek aistros, nerimo, lūkesčių. Galbūt tai tebuvo banali seksualinė energija, bet ji juk ir yra žmogaus gyvybingumo šerdis, esmė.

Ir į ką visa tai sudėti? Poezija man atrodė būtent ta matrica, į kurią aš turėjau visas ir sueiti, išsprogdinti ją ir gyventi. Taigi, jaunystėje mane labiau traukė poezija, o paskui – proza. Nabokovas savo užsienio literatūros paskaitose, kurias dėstė Amerikos universitetų studentams, yra sakęs, kad kai skaitai gerą knygą, kažkur nugaroje, tarp penkto ar šešto, neatsimenu, ar šešto ir septinto, slankstelių pajunti lengvą virpulį, net pašiurpsta oda – vadinasi, knyga gera. Ko gero, toks jausmas turėtų būti ir rašant. Ir kai to jausmo pradėjau nebejausti, lioviausi rašyti poeziją. O prozą rašydamas aš jį vis dar prisišaukiu, vis dar išprovokuoju.

Darau tai, ką noriu, o ne tai, ko nori skaitytojas. Ir man tai nėra didelė problema – jeigu noriu kartais, dar parašau ir eilėraštį. Greit išeis nauja mano poezijos rinktinė – dešimt metų praėjo nuo „Marmurinio šuns“, o dabar „Alma Littera“ išleidžia naują knygą. Joje yra ir keletas naujų eilėraščių. Jeigu atsiranda tas virpulys tarp slankstelių, imu ir rašau. Atsimenu, būdavo tokių, kurie sakydavo: „Tu gi poetas, kodėl tu rašai prozą?“ Bet, suprantat… Negimsta poetai, negimsta rašytojai. Galima gimti turint tik tam tikrų gabumų, tam tikrų polinkių, bet šiaip rašytojais ir poetais, ir visais kitais tampama.  

– Kai kurie poetai tam, kad geriau gebėtų valdyti eilėraščių ritmiką, išmoksta savo eilėraščius atmintinai, išgyvena juos. O jūs nors vieną savo eilėraštį galėtumėte padeklamuoti iš atminties?

Na, gal vieną kokį prisimenu. Bet ne daugiau. Niekad nesimokiau savo eilėraščių. Šiaip jų prisiminti neįmanoma – nebent ilgai rašai… Žinot, būna poetų, kurie rašo vieną eilėraštį 20 metų. Kažkada skaičiau, man rodos, Gottfriedas Bennas yra sakęs, kad parašė vieną strofą, paskui 20 metų laukė antros strofos. Ir po 20 metų atsirado antra strofa. Tai tada jis, matyt, jau išmoko tą aštuonių eilučių eilėraštį, nes 20 metų galvojo apie tą antrą strofą. O aš savo eilėraščių nesimokiau ir niekad taip ilgai nešlifavau. Dažniausiai jie pasirašydavo gana greitai, daug nedirbau su jais. 

– Ką jums reiškia kalba: ar ji tiesiog paprastas verbalinis įrankis, ar aukštesnė saviraiškos forma, į kurią nedrįstate įžūliai žiūrėti?

Su kalba – kaip su moterimi: iš pradžių ją vilioji, ji tau nepasiduoda, paskui suvilioji, pasimėgauji  ir meti. Ir palieki. Aišku, tai humoras, bet, kaip sakoma, juokas arti tiesos. Kiekvienam sumanymui, idėjai reikia sulaukti atitinkamos kalbos – stiliaus, intonacijos. Kalbu apie prozą – su poezija man tokių dalykų nebūna, eilėraštis ateina, ateina eilutė, fragmentas, bet kur, bet kada – tiesiog ateina. Galbūt dėl to, kad būnu kažką skaitęs ar pagalvojęs – tarsi protas būtų įmagnetintas – jis išmeta kokią skeveldrą, fragmentą, ir paskui dažniausiai jaučiu, kad ten yra eilėraštis arba nėra. Ir tiek.

Žinoma, tai jokia mistika, eilėraštis neateina „iš kažkur“ – jis yra produktas, kurį tarsi pasiimu iš kultūros saugyklų, nors man nereikia jo ieškoti, galvoti, kurti struktūrą – ji savaime pasisiūlo. O romanas… Galvoji apie jo struktūrą, personažus, konfliktus. Negaliu taip: „Na, gal rašysiu ir kas nors pasirašys“ – aš taip nerašau. Žinot, Josifas Brodskis yra sakęs, kad poezija yra dievų kalba, o proza apskritai yra tik tos kalbos vertimas į žmonių kalbą. Va jis tai mėgo mistifikuoti viską! Tačiau jis geras rašytojas –  jo eseistika yra neįtikėtinai nuostabi. O poezija… Man jis įdomesnis eseistas, ne poetas. „Poetas ir proza“ – labai gera knyga.

Taigi, kalba nėra šventas dalykas, nors ji, be abejonės, įdomi. Mano minėtas G. Bennas yra sakęs, kad gamtoje yra visko: spalvų, formų, garsų, bet nėra kalbos, žodžių nėra – žodis yra dvasios falas, išaugęs iš dvasios centro, iš tautos centro. Tekste svarbiausia forma, struktūra ir stilius. Jeigu rašytojas turi stilių, knyga įtraukia. Man neįdomios nuobodžios knygos, kuriose tik siužetas, tik tai, „kas bus toliau“. Gal dėl to nemėgstu detektyvų. Rašant irgi tas pats. Iš esmės, kai pajunti kalbą, suvoki, kokią struktūrą ir kokį stilių geriausia naudoti. Jeigu nerandi, nesulauki, – knyga nepavyksta.

– O esate bandęs kita kalba rašyti?

Tik laiškus. Angliškai susirašinėju internetu. O šiaip rašyti… Aš nemoku nė vienos kalbos, kad galėčiau rašyti. Neužsiimsiu tuo. Yra pasaulyje žmonių, kurie sugebėjo rašyti ne savo gimtąja kalba: Vladimiras Nabokovas – angliškai, Samuelis Beckettas ir Milanas Kundera – prancūziškai.Kita problema ta, kad žmonės nebekelia reikalavimų nei poezijai, nei prozai, pačiai kalbai kaip visumai, kaip organizuotai visumai, labai retai kreipia dėmesį į individualų stilių, į raiškos priemones. Svarbiausia visada yra istorija, o istoriją galima papasakoti paprastais lėkštais sakiniais. Todėl dabar atsiranda rašančių kitomis kalbomis, išmoktomis kalbomis, bet vargu, ar tai įdomi literatūra. Tiesą sakant, ši sritis manęs nedomina.

– Man atrodo, kad šiandien individas svarbiau ir skaitytojas ieško asmeninės poezijos.

Taip, poetai yra jautrūs.

– O jūsų turbūt niekad nebūtų galima išvysti kokiame Poetiniame Druskininkų rudenyje.

Aš jau savo atvažinėjau.

– O jūs būdavote tas, kuris geria, ar tas, kuris vaikšto po renginius ir dalyvauja juose?

Dažniausiai būdavau išgėręs. Tiesą sakant, man visada būdavo kančia skaityti savo eiles viešai, kančia ir klausytis kitų skaitomos poezijos. Ir iki šiol kančia.

– Bet juk būna ten geros poezijos. Kartais.

Poeziją reikia skaityti. Aš nemėgstu klausytis poezijos, neįdomu man tai, ne tas formatas. 

– O jūs gan griežtas skaitytojas ir kritikas? Kaip apskritai keitėsi jūsų skaitymo įgūdžiai nuo tada, kai rašėte poeziją ir kai perėjote prie prozos?

Nežinau. Apie kokį skaitymą jūs šnekate? Apie poezijos skaitymą? Ar apskritai?

– Apskritai. Matyt, bandau suspausti jūsų kūrybos metus į vieną tašką ir iš jo pažiūrėti.

Įsivaizduojate mane kaip šūdvabalį su mėšlo rutuliuku?

– Na, jie gražiai blizga.

Visai neblogas vaizdinys. Poetas šūdvabalis. Šūdo gabalo vertas autorius. Labai gerai Viktoras Pelevinas jį panaudojo. Matot, skaityti visuomet yra gerai, nesvarbu, ką tu skaitai. Pavyzdžiui, grafomanijos istorija daug daugiau pasako apie literatūrą nei iškilieji monumentai, joje matyti visos ydos. Rašančiam žmogui patartina skaityti ne tik kaip skaitytojui – kaip sakot, susitapatinti. Blogai, jeigu skaitytojas susitapatina su kokiu nors eilėraščiu – jis nieko nesupranta iš esmės ir yra vedamas tik jausmų.

Rašančiam žmogui labai svarbu skaityti ir, kaip rašytojui, žiūrėti, kaip tai padaryta, dekonstruoti tekstą, bet ne tam, kad jį sumenkintų: „Šūdas, ir aš taip padaryčiau!“, ne dėl to, tiesiog reikia stebėti, kaip jis veikia, nes jeigu tik pasiduodi jo veikimui, dažniausiai prasmengi. Malonu, kai tave veikia tekstas, bet reikia žinoti, kodėl veikia, kas veikia. Tai daug įdomiau! Žodžiu, protingas skaitymas yra teikiantis daug daugiau malonumo negu toks intuityvus „aš nesuprantu, kaip tai padaryta, man svarbiau, kad mane jaudintų“. Jeigu svarbu, kad tik „jaudintų“, nusipirk masturbatorių. Ar ne, teisingai pasakiau? Jus šokiruoja tokie žodžiai?

– Ne.

Nebešokiruoja? Mat kokia jūs.

– Jūs dėstote kūrybinį rašymą. Kaip manote, kodėl toks svarbus jūsų kalbos autoritetas? Juk jums svarbu kažką pasakyti jauniesiems rašytojams? Kodėl apskritai tai darote?

Todėl, kad mane kviečia. Aš atsiliepiu į visuomenės poreikį, suprantu, kad kažkam to reikia. Pats nesisiūlau. Jeigu kažkam to reikia, einu ir darau. Esu sukaupęs rašymo, skaitymo patirties, tad tikiuosi, kad kažkas iš to naudinga bus ir jauniems žmonėms. Tik tiek. Kas čia blogo? Suformulavote klausimą lyg smerktumėte. Aišku, aš slapta tikiuosi užmegzti kokius nors seksualinius santykius, bet nepavyksta. Žinot, tokia schema egzistuoja: pagyvenęs dėstytojas, jauna studentė, romanas, skandalas, farsas…  Čia jau problema kita, ne kalbos turbūt. Arba kaip tik kalbos – ne taip naudoju kalbą, ar ne?

Žodžiu, manau, kad reikia dalintis kažkuo, ką esi sukaupęs. Galbūt nesu labai geras dėstytojas, kartais nelabai pavyksta dalyką išaiškinti, pasakyti tai, ką noriu iš tikrųjų. Man atrodo labai aišku ir paprasta, o studentui nelabai. Reikia kantrybės, reikia daug sykių kartoti tą patį, o tai nelengva. Pedagogika – sunkus amatas. Tai, ko mokau, yra pradmenys, elementarūs dalykai: kas yra struktūra, veikėjai, stilius, konfliktas. Lietuvių literatūroje tai yra problema. Mūsų to niekas nemokė, mums visada buvo šnekama apie kalbą kaip apie šventą dalyką: rašytojas arba gauna šventimus iš kokio nors kalbos popiežiaus, arba negauna. Ir viskas – jam nereikia nieko mokėti, jis tiesiog rašo, kas ir kaip jam išeina, – ir tai yra literatūra, todėl mes turime labai mažai normaliai papasakotų istorijų. Vakaruose jau seniai kitaip yra.

Matot,  lietuvių literatūra yra labai eseistinė, pavyzdžiui, Jono Biliūno „Kliudžiau“ yra gryno plauko eseistika, o ne istorija, kokias kūrė, tarkim, Antonas Čechovas, Edgaras Allanas Poe ar O. Henry. Vaikystėje mes turėjome mokytis, kaip rašyti iš kokio nors Danielio Defoe, pagal „Robinzoną Kruzą“, o ne „Kliudžiau“. „Kliudžiau“ tema labai gera – kaltė, atgaila, atjauta ir panašiai, tačiau šis tekstas eseistinis ir beveik poetinis, nuteikia lyriškai. Žinoma, man ir pačiam patinka eseistika, bet patinka ir rašytojo sugebėjimas pasakoti istoriją. Tai nelengva. To mes su studentais ir mokomės, kartu mokomės – aš pats vis dar mokausi. Net nevadinu to mokymu – visą tą informaciją studentai gali patys paskaityti.

Man patiko, kai Reinas Raudas viename pokalbyje pasakė, kad svarbus yra asmeninis kontaktas – dėstytojo ir studento. Paskaitos nėra tokios prasmingos, nes visą informaciją pats studentas gali gauti, bet kaip ją naudoti, kaip ją suvokti, geriau įsisavinti? Tada reikalingas šiek tiek patyręs žmogus. Man tai, atrodo, yra svarbu. O kūrybiniame rašyme asmeninis kontaktas labai svarbus. Sakot, negerai?

– Ne ne, puiku. Kaip tik susiduriu su mąstymu, kad kūrybinis rašymas yra blogybė iš Vakarų ir kad Lietuvoje poetas pats turi išsikasti iš duobės ir tapti rašytoju.

Labai kvailas požiūris.

– Bet kiek pykčio susilaukia mūsų pusė! Juk nedaug kas čia moko kūrybinio rašymo. O kodėl jūs vis dėlto tik prozos subtilybių mokote? 

Na, nėra poezijos poreikio. Niekas neprašė. Pradžioje aš dar sunkiai žinojau, ko noriu, ką galiu – universitete porą semestrų padėsčiau kūrybinį rašymą, tačiau man pačiam tai buvo dar labai naujas dalykas, net nežinojau, ko čia griebtis. Tai buvo eksperimentinis laikotarpis. O paskui aš nusprendžiau pasidomėti tuo: atsisiunčiau vadovėlių iš Vakarų apie tai, kaip tas rašymas dėstomas Anglijoje ar Amerikoje, kokie pratimai sukurti norintiems rašyti. O tada mane kvietė Vilniaus dailės akademija, o ten mokyti poezijos ir rašyti ją nėra prasmės – jiems tai visiškai nenaudinga.

Poezija yra labai neapibrėžtas dalykas. Žmogui reikia papasakoti istoriją – žmogaus gyvenimas yra istorija ir mūsų gyvenime visuomet yra istorijos. O išmokyti žmogų pasakoti, kas yra pradžia, kas yra konfliktas, kulminacija, atomazga – tai yra naudinga. Žmogus apie save galvodamas gali panaudoti struktūrą „kas mano gyvenime atsitiko?“, gali įsivaizduoti save kaip veikėją – tai yra funkcionalu, pravartu. Žmogui, nesidominčiam poezija, paaiškinti, kur ir kas yra poezija, gana sudėtinga. Turiu omenyje postmoderniąją poeziją. Su kanonine būtų paprasčiau: jambas, chorėjas, eleginis distichas, rimas ir panašiai. Iš esmės, į tokį seminarą turėtų ateiti žmogus, jau rašantis eilėraščius, jau žinantis, kas ta poezija.

– Juk dar ir skaitytojas jis turėtų būti geras.

Taip. Nes žaisti žaidimus „na, tai parašom eilėraštį“ galima, aš pažaidžiu, pavyzdžiui, važiuodamas į mokyklas su kūrybinio rašymo pamokomis. Matot, kalbos jausmas, kad ir kiek jį mistifikuosime ar demistifikuosime, egzistuoja, ir jei žmogus neturi gabumo dėstyti žodžius, kurie turėtų tam tikrą ryšį ir būtų sudėlioti pagal tam tikrą poetinę logiką, nemanau, kad jį mokyti yra prasminga. O prozoje viskas paprasčiau – galima išmokyti tam tikros schemos. Galbūt ta schema ir nevirs puikiu tekstu, bet bent jau bus paskaitoma. Studentai kartais labai įdomių dalykų parašo. Mes dirbame pagal tam tikrą metodiką, dažniausiai dėstau vieną semestrą, nespėjau daug ko nuveikti, nes šiaip jau yra kūrybinio rašymo specialybė Vakarų universitetuose, žmonės 4 metus mokosi kūrybinio rašymo ir gina bakalaurą, nežinau, ar yra magistras.

– Yra ir magistras. Jie rašo kūrinį.

Aš vertinu studentus ne už tai, kaip jie parašė, bet kiek jie dirbo, kiek stengėsi – atsižvelgiu į dalykus, kurie susiję su procesu, nes per trumpą laiką negalima išreikalauti iš žmogaus, kad jis imtų rašyti puikius kūrinius. Tai tokia yra prasmė. Nebekvies ir nebeisiu. Neturiu pretenzijų, kad moku rašyti labai gerai ir kad išmokysiu visus kitus. Aš galiu tiesiog padėti, daug ką matau aiškiau. Patirtis kartais yra geras dalykas. 

– Jus dažnai „kaltina“, kad kalbate apie nepatogius dalykus. O jūs beveik nerašote apie rašymo procesą. Ar neįdomus jums rašytojas ar tiesiog… nenorite išsiduoti?

Na, nežinau. Romane, kuris man nepatinka, – „Doriforėje“ – yra apie rašymą šiek tiek papasakota. Nesinori spekuliuoti tais rašymais – matot, paties savaime rašymo proceso kaip ir nėra. Aš sėdu prie kompiuterio, ant kėdės, ant šio kilimo, kad nebraižyčiau kėde grindų, ir spaudinėju klaviatūros mygtukus. Tai yra visas procesas. Ką apie jį rašyti? Nėra apie ką rašyti. Viskas susiję, tai, kas tau nesiseka, mintys galvoje: vaikams negerai, tėvams negerai ar giminėms, ar sveikata šlubuoja, baimės, kompleksai,  – visa tai susiję, nes nėra atskirai –  „čia aš rašytojas“, „čia aš šiaip miesčionis “ – visai tai vientisas baisus kamuolys.

– O jums kada nors kas nors yra parašęs eilėraštį? Ne spausdinęs kur nors ir džiaugęsis tuo, bet tiesiog įteikęs.

Nežinau. Gal. Matot, daug ko iš savo gyvenimo neprisimenu, nes labai ilgai gyvenau. 

*Paskui Sigitas papasakoja, kad tiesiog mėgaujasi gyvenimu dabar. Jis mėgsta slidinėti, žaisti tenisą, išgerti gero viskio, mėgsta per TV žiūrėti futbolo, teniso ir angliško biliardo varžybas. Kai paklausiu, ar jis groja darbo kambaryje stovinčiu pianinu, atsako, kad Faustas groja pianinu. O šis simboliškai toliau graužia kaulą.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments