Performatyvios ribų ir taisyklių korekcijos

Performanso menas visuomet buvo tradicijų laužymo ar keitimo priešakyje, arba „avant avant garde“, kaip pasakytų Roselee Goldberg. Apimantis skirtingų disciplinų dialogą, gyvai kuriamas menas yra tarsi pasipriešinimas tiek meno pasaulyje, tiek visuomenėje nusistovėjusioms normoms. Jis buvo matomas kaip vienintelė socialiai reikšmingo meno šaka, kurioje menininkas ir žiūrovas dažnai keičiasi vaidmenimis. Apie tradicijų ir taisyklių keitimą, socialinius aspektus performanso mene ir jo funkcijas kalbamės su šiuo metu Vilniuje viešinčiu jaunosios kartos performanso menininku, choreografu, aktoriumi Denisu Kolomyckiu.

Noras išsilaisvinti iš rėmų ir koreguoti taisykles yra artimas ne tik kiekvienam menininkui, bet ir daugeliui žiūrovų. 

Denisas Kolomyckis

Studijavęs baletą ir šiuolaikinį šokį Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau – Londono šokio ir dramos konservatorijoje, Denisas išgarsėjo savo įsimintinais pasirodymais įvairiuose Europos ir Šiaurės Amerikos miestuose.  Šiuo metu menininkas ilgesniam laikui apsistojo Portugalijoje, kur kartu su kultūrine organizacija „Raizvanguarda“ kuruoja menininkų rezidentūros programas ir dirba su naujais kūriniais bei performansais. 

– Denisai, kaip manai, ar performanso menas ir apskritai menas turi būti socialiai reikšmingas?

Aš manau, kad kiekvienas menininkas renkasi kryptį pats: ar tai būtų saviraiška, ar eksperimentinis, ar kryptingas konceptualaus meno kūrimas. Man asmeniškai labai svarbu kurti į socialinius klausimus orientuotą meną. Manau, kad tai padeda tyrinėti ir atskleisti socialinius ir kultūrinius procesus, transformuoti galvosenos modelius, atrasti naujas požiūrių perspektyvas.

– Esi rengęs poezijos skaitymus iš savo namų balkono per garsiakalbį į Gedimino prospektą. Taip tartum perkėlei sceną į savo namus ir tuo pradėjai kalbėti apie galimybes suvokti meno kūrinį kitaip, tarsi atskleidei suvokimo krypčių alternatyvų buvimą. Tai praplečia sąmonę, bet taip nusižengei tradicinio scenos meno normoms ir taisyklėms. 

Man patinka tai, kad yra taisyklės. Man taip pat patinka jų nepaisyti, jas keisti. Tai būtina norint išsaugoti sveiką protą ir ugdyti kritinį mąstymą. Esu rengęs dirbtuves ir skaitęs paskaitas Gruzijos, Armėnijos ir Ukrainos meno studentams apie performanso meną kaip priemonę kalbėti apie politines, socialines ar asmenines problemas. Apie patį performansą kaip priemonę reaguoti į jas. 

– Kokios problemos tau rūpi? 

Performansuose, kuriuos kūrėme su Laima Kreivyte, norėjau atkreipti dėmesį į lytiškumo, identiteto ir lygybės klausimus. „Ona, Ona, pakelk sijoną!“ – taip vadinosi performansas, kurio metu kabėjau ant visų Vilniaus Latako gatvėje esančių žibintų dėvėdamas skirtingas moteriškas sukneles. Tuomet mano plaukai buvo ilgesni ir šviesūs. Taigi, buvo labai įdomu stebėti praeinančių vyrų reakcijas, kai jie pažiūrėdavo man po sijonu. Žinoma, jie suprasdavo, kas vyksta ir pasibaisėdavo. Man tai buvo tartum savotiškas ribų ieškojimas. Vis dėlto aš baisiuosi, kaip visuomenėje išnaudojamas moters kūnas. Dar vieną performansą iš tos pačios serijos dariau užsidėjęs maišą ant galvos („Calling Edge“, 2013 m.). Jo dokumentacijoje nesimato svarbaus momento: mano rankos buvo pririštos prie kitoje gatvės pusėje stovinčių žmonių rankų. Tad galėjome paveikti vienas kitą judesiais. 

– Tad čia vėlgi kalbėjai apie kūną, identitetą, visuomenę ir įvairius jų santykius?

Taip. Šios temos man labai svarbios. Buvau tiesiogine žodžio prasme pririštas prie žiūrovo, turėjome bendradarbiauti, kai reikėjo praleisti mašinas, galėjome ir priešintis vieni kitiems, vieni kitus tam tikra prasme valdyti. Buvau pažeidžiamas labiau, nes nieko nemačiau, negalėjau vadovautis visomis juslėmis. Taigi, eksploatacijos aspektas atsiskleidė žiūrovui suteikiant tam tikrą viršenybę. Vis dėlto kas atsitinka, kai yra nelygybė? Visi esame bendruomenės dalis, esame susieti. Dažnai tą nelygybę matome, bet ką dėl to darome? 

– Performanso mene akcentuojamos įvairios jo funkcijos – politinė, provokuojamoji, pramoginė ir panašiai. Kuri tau kūryboje yra svarbiausia?

Esu sukūręs ir atlikęs daugybę performansų, negaliu pasakyti, kad kuris nors vienas aspektas dominuotų. Manau, kad būdamas jautrus, reaguoju į aplink vykstančius socialinius, politinius ir kultūrinius procesus, problemas. Kai Vilniaus miesto savivaldybė siekė uždrausti LGBT eitynes Gedimino prospektu, kai buvo bandoma apriboti moterų teises ar įteisinti abortų draudimą, kai susirūpinimą kelia vartotojiškos visuomenės realijos ar akis bado kvaili politiniai žaidimai, reaguoju ir savo poziciją, susirūpinimą išreiškiu performansuose.

Tas susirūpinimas kartais virsta į žiūrovo ar kokios institucijos provokaciją. Pavyzdžiui, „This is a Political Dance“ (2012 m.) performanso metu grupė žmonių skaitė visų Lietuvos Seimo narių vardus, o aš sulig kiekvienu ištartu vardu smūgiavau bokso kriaušę. Viename iš paskutinių savo performansų Portugalijoje norėjau atkreipti dėmesį į norą išsilaisvinti iš diktatūros. Tad kūriau performansą „Vultu“ (2014 m.) Gvazdikų revoliucijos dienos proga. Noras išsilaisvinti iš rėmų ir koreguoti taisykles yra artimas ne tik kiekvienam menininkui, bet ir daugeliui žiūrovų. 

– Kalbant apie žiūrovus, performanso metu menininko ir auditorijos santykis gali būti matomas kaip dialogas arba kaip bendra kūryba (kai žiūrovas prilyginamas menininkui). Žiūrovas gali būti pasyvus, bet gali būti neatsiejamas performanso dalyvis, be kurio jis neįvyktų. Kokią formą įgauna santykis su žiūrovais tavo performansuose? 

Kontaktas su žiūrovais mano performansuose būna tiek planuotas, tiek netikėtas. „Fluxus Ministerijoje“ esu atlikęs „Nuogą šokį“ (apie 2010 m.), kuriame pristačiau kūną kaip meno objektą (skulptūrą). Jo metu žiūrovai turėjo galimybę tiesiogiai bendrauti su nuogu žmogumi. Aš atsakinėjau į jų klausimus, komentavau juos, šaukiau. Buvo atvejų, kai žiūrovai patys įsitraukdavo į performansą, tarkim, mano pasirodymo Gedimino prospekto viduryje metu, Vilniuje, mane bandė nunešti. Tuomet pasidaviau improvizacijai ir pradėjau šokį kurti kartu su žiūrovais.

Dažnai būna, kad performansų metu pasirenku vieną žmogų iš auditorijos ir užmezgu kontaktą su juo, po to – su kitu ir taip toliau. Tokiu būdu gaunu galimybę manipuliuoti dėmesio centrais, kaitalioju performanso trajektoriją ir tiesioginius jo dalyvius. Apskritai manau, kad labai svarbu suteikti žiūrovui dialogo galimybę, nes šiuolaikinis menas dažnai operuoja koncepcijomis, kurias sunku perprasti specialaus išsilavinimo neturinčiam žiūrovui. 

– Performanso mene atsiskleidžia menininko kaip kūrėjo ir menininko kaip meno objekto pozicijos. Dažnai tai pasireiškia ir santykiu su auditorija. Ar galėtum pakomentuoti savo santykį su kiekviena iš jų? 

Pirmiausia esu kūrėjas. Kai galvoju apie performansą, mąstau, kodėl jo reikia ir apie ką jis bus. Mano pozicija pasikeičia, kai jį atlieku. Tuomet tam tikra prasme mano kūnas tampa meno objektu. Dažnai akcentuoju kūno, kaip meninės priemonės, kaip instrumento, reikšmę. Jei smuikininko kūrybai reikalingas smuikas, dailininko kūrybai reikalinga drobė ir dažai, tai mano pagrindinė priemonė yra mano paties kūnas. Man tai yra geriausias instrumentas. Baletas ir šokis apskritai padėjo man suprasti kiekvieną savo raumenėlį, kiekvieno judesio reikšmę, tad juo man kalbėti geriausia. 

– Užsiminei apie judesio reikšmę. Ar esi galvojęs, ką tau reiškia judesys ir kodėl?

Taip, esu labai daug galvojęs apie tai. Dažnai galvoju apie žmogaus individualią choreografiją. Nežinau, ar tai buvo kur nors parašyta, ar ne, bet atradau tai pats. Kiekvienas žmogus turi savo choreografiją: kiekvienas savaip pasirąžo, turi savo eiseną, kiekvienas atsisėda skirtingai, susideda rankas, turi savo kalbėjimo manierą ir apskritai kūno kalbą. Taip, aš dažnai stebiu žmones, kaip jie tai daro, dažnai stebiu, kaip aš pats tai darau. Dažnai bandau manipuliuoti judesiais skirtingose situacijose. Kuriant performansą, tai atsispindi choreografijoje, trajektorijose, pačiame kūne. Žinoma, dažnai improvizuoju, eksperimentuoju, bet paprastai turiu susikūręs principus, kuriais vadovaudamasis kuriu ir atlieku pasirodymus. 

– Meno kūrinys kaip objektas ir meno kūrinys kaip įvykis. Kaip matai šių dviejų reikšmių santykį? 

Žinoma, man meno kūrinys visada yra įvykis. Gali būti, kad įvykis tampa meno kūriniu, pavyzdžiui, meno dokumentacija gali būti vienas iš atvejų. Jei performanso metu šoki nuogas ir išsitepęs tik dažais lieti popierių ar drobę, tuomet tas paviršius tampa performanso dokumentu, kartu ir meno kūriniu. Kalbu apie Yvesą Kleiną arba Ushio Shinoharos darbus. 

– Kiek tau svarbi performanso dokumentacija?

Dokumentacija suteikia galimybių atsirasti skirtingoms meno kūrinio interpretacijoms kintant socialiniam ir kultūriniam kontekstui. Tai svarbu, bet man svarbiausias aspektas yra tas, kad dokumentacija yra reikalinga savianalizei. Ji padeda suprasti kūrybos etapus, meno kūrinio kaitą nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato. Tai padeda augti ir kaip žmogui, ir kaip menininkui, gilintis į rūpimas temas, idėjų įgyvendinimą. 

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments