Kalbamės su performanso meno atstovu Simonu Nekrošiumi apie auditorijos ir menininko santykį, jo atliekamus muzikinius performansus, mistifikuojamas būsenas bei menininko intuicijos reikšmę. Mano pašnekovas nesikoncentruoja ties viena specializacija ir neturi tikslo tapti kažkuo. S. Nekrošius baigė dailės studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA), susikonstravo keistą instrumentų darinį, išbando viešus pasigrojimus Vilniaus požeminėje perėjoje ir tiesiog siekia būti laisvu kūrėju bei šeimininku pats sau.
Jeigu pasitikėjai savimi performanso pradžioje, tai pasitikėsi ir pabaigoje.
Simonas Nekrošius
– Kiek ir kaip auditorija lemia tavo pasirodymų eigą, stilių, energetiką? Kokį jauti pokytį, kai tavęs ateina pasiklausyti / pasižiūrėti žmonės su savo individualiomis, unikaliomis vibracijomis, kaip nuo to keičiasi performansas, kokį jis įgauna pagreitį?
Kai esi akistatoje su žiūrovu, tai labai stipriai tave energetiškai veikia. Auditorija lemia visą pasirengimą ir pačią performanso kūrėjo būseną paties proceso metu. Tas santykis su žiūrovu, atvirai kalbant, man nelabai patinka. Žinoma, tai priklauso nuo viso išdėstymo, nuo auditorijos ir nuo nusiteikimo.
– Kalbi apie visišką auditorijos išvengimą?
Ne. Žiūrovas reikalingas, tačiau ta energetika man kartais būna per stipri ir paskui reikia kažkokiu būdu ją kompensuoti. Pavyzdžiui, scenos kaip pakylos, kai žiūrovai apačioje išsidėstę tam tikra pozicija, visai nepriimu. Tokia scena man yra baisi. Per daug tos energetikos, per daug dėmesio, per daug akių, kurios tave siurbia… Tai mane labai stipriai veikia. Labai retai tam ryžtuosi. Gerokai priimtinesnis man yra žemės lygmuo, kai veiksmas vyksta vienoje plokštumoje. Auditorijos ir atlikėjo santykį palyginčiau su mokytojo ir mokinių buvimu. Esi vienas prieš visus ir privalai atlaikyti savo apsibrėžtą frontą, o tai yra gan įtemptas ir sudėtingas procesas.
– Tai ko gi reikia, norit atlaikyti tą frontą? Kaip tapti tuo stipriu menininku? Gal egzistuoja kažkoks specialus pasiruošimas prieš pasirodymus?
Reikia nemažai pasitikėjimo tuo, ką tu darai. Jeigu eini ir esi užtikrintas, tai ir atlieki. Man atrodo, jeigu pasitikėjai savimi performanso pradžioje, tai pasitikėsi ir pabaigoje. Nors, tiesą sakant, eidamas iki galo aš nežinau, ką darysiu. Žinoma, turiu nusibrėžęs kažkokią seką, tačiau performanso metu viskas gali pasikeisti. Kartais net nežinau, kurie sumanymai ar motyvai kada ir kur konkrečiai įvyks.
Man ši laisvė improvizuoti yra labai įdomi: performanso metu veikti taip, kaip tau tą akimirką atrodo. Galbūt ta akimirka turi daugiau jaudulio, bet kartu ir užtikrintumo, nes vyksta improvizacija. O kai viską surežisuoji, būna, kad kažko nepadarai, pasimeti, išsibalansuoji ir reikia vėl kažkaip bandyti grįžti į tą pirminę būseną ir imti kurti iš naujo. Todėl aš ir pasirinkau laisvos improvizacijos poziciją, per daug visko nerežisuoju, ateinu prieš pasirodymą, susidedu priemones taip, kaip man tuo metu atrodo tinkamiausia, atsižvelgiant į erdvę, kurioje vyks performansas. Iš anksto to neplanuoju, nes yra buvę tokių vietų, kur kai kurie niuansai tiesiog išsisprendė tik tą akimirką, jau pamačius ir susipažinus su erdve.
– O ar teko susidurti su tokia auditorija, kuri, nujauti, gali vieno ar kito tavo sceninio sprendimo tiesiog nesuprasti? Tokiu atveju, tam tikrų sumanymų atsisakai?
Tikrai būna tokių situacijų. Visada reaguoju į žiūrovą. Tarkim, kai performanso metu naudoju aukštas natas ir jos yra ganėtinai garsios, kartais bandau nujausti tą ribą, kada jau yra viskas. Performansas yra gyvas santykis su aplinka. Kaip veikti jo metu, manau, yra laisvas pasirinkimas. Gali veikti taip, kaip pats jauti, ir publikos reakcijos visiškai nepaisyti, bet gali ir paisyti. Tai kiekvieno menininko laisvas apsisprendimas ir pasirinkimas. Man įdomu reaguoti į visa tai.
– Koks tau reikalingas santykis su žiūrovu performanso metu: ar bandai pagauti, pajusti atskirus individus, sukurti akių kontaktą, ar žiūrovas tau yra tarsi beasmenis darinys, tu būrį žmonių tiesiog jauti kaip vieną organizmą?
Tam tikrų asmeniškumų ar koncentracijos į atskirus žmones aš stengiuosi vengti. Imu žiūrovą kaip vienetą, kiek jų bebūtų. Publika yra tarsi mano pasirodymo dalis, žmonės, kurie atėjo pasiklausyti, pasižiūrėti.
– Ką galėtum papasakoti apie performanso būseną: ar visada pavyksta visiškai atsiriboti nuo išorinių trukdžių ir ją pasiekti? Ko reikia atlikėjui, kad tai įvyktų?
Tos mistifikuotos būsenos pasiekimas man yra labai įdomus dalykas. Nebūtinai trikdžiai yra iš žiūrovų pusės, kartais gali pats save trikdyti. Negebėjimą įsijausti, nors nėra trukdymų iš auditorijos pusės, dažnai lemia atlikėjo nesugebėjimas susikoncentruoti. Labai svarbūs aspektai yra menininko pasiruošimas, nusiteikimas, žinojimas, nežinojimas.
– Ar atlikdamas performansą lieki tuo pačiu Simonu Nekrošiumi, ar persikūniji į tam tikrą personažą?
Manau, kad visada vyksta pereidinėjimas per įvairias būsenas. Performansas pats savaime jau kelia vidinį jaudulį, o tai veikia tavo, kaip atlikėjo, nusiteikimą ir įsijautimą bei konstruoja būtį tame netrukus prasidėsiančiame veiksme. Susikurti sau kažkokį vaidmenį ar personažą… O kam? Juk čia ne teatras! Manau, esmė yra tai, jog performanso metu išlieki pats savimi – toks, koks esi. Tiesiog veiki ir reaguoji į tai, kas aplinkui vyksta. Toks, sakyčiau, jausminis patyrimas, nevaidini, o greičiau transliuoji iš savęs. Kažkokie pasąmoniniai dalykai, kurių galbūt iki galo ir nesuvoki. Tai mane ir žavi. Daug įdomiau nesuprasti nei suprasti.
– Na, bet vis tik – pati pradžia, kai tu ateini ir žiūrovas supranta: o, prasideda! Ar tada tikrai besąlygiškai išlieki pats savimi?
Tikriausiai. O kuo dar daugiau tą akimirką tu gali būti? Jeigu neturi kažkokio vaidybinio tikslo, tai ir lieki sau toks, koks atėjęs. Ir išeini toks. O pabaigos būsena, manau, yra daug stipresnė nei pradžios. Jau būni išgyvenęs veiksmą, performansą ir žmonių reakcijas į visa tai. Po pasirodymų būna, kad nieko nenori, tik eiti pasivaikščioti. Gerąja prasme. Panašu į tai, kai nueini į puikų filmą ir išėjęs nenori nieko: nei apie jį kalbėti, nei aiškintis. Tiesiog nori likti toje būsenoje ir jos netrikdyti. O kartais nutinka ir priešingai – išeini toks „išsitaškęs”, o tada jau reikia kažkaip mėginti palaipsniui sugrįžti į save.
– Kaip nusprendi, kad atėjo metas baigti performansą?
Intuicija. Visiška intuicija. Viskas tuo paremta.
– Kokią įtaką turi publikos reakcijos performanso baigčiai?
Publikos reakcijos man tarsi netiesiogiai pakalba iš šalies. Žinoma, ne visada į tai reaguoju, nes labiau koncentruojuosi į kuriamą veiksmą. Tačiau vis dėlto esi čia ir dabar ir reaguoji į aplinką. Pajutęs žiūrovų nekantrumą ar nuobodulį, iš karto nenutrūkstu nuo atliekamo veiksmo, tačiau jau imu susidurti su ta riba, kurios geriau neperžengti. Paprastai stengiuosi performanso neištęsti iki ribos, kai žiūrovui nebeįdomu.
– Užsiminei, jog dažnai pati vieta, kurioje bus atliekamas veiksmas, nulemia vienus ar kitus tavo sumanymo sprendimus. Pakalbėkime apie performanso kūrėjo santykį su erdve.
Mano garsiniai veiksmai paprastai būna akustiški, atliekami be aparatūros, todėl erdvė, kurioje vyks performansas, man yra labai svarbi. Nesutikčiau bet kur atlikti meninį veiksmą. Mano pasirodymams geriausia vieta – tai izoliuota, kamerinė erdvė, kurioje nėra pašalinio triukšmo.
– Kuo, tavo manymu, skiriasi vieši pasirodymai gatvėje ir uždaroje erdvėje?
Su savo pasigamintu instrumentų junginiu anksčiau grodavau požeminėje perėjoje. Tiesą sakant, jį tam ir pasidariau, kad ten gročiau. Jis taip gimė, jis taip buvo konstruojamas. Mano muzikiniai bandymai, žaidimai, ieškojimai vykdavo viešai. Visos erdvės kardinaliai skiriasi. Tarkim, grojant požeminėje perėjoje, daugiausia grįžtamojo ryšio ir prasmės duoda tos akimirkos, kai kažką iš praeivių mano skleidžiami garsai užkabina.
Jei sustoja pasiklausyti bent vienas žmogus, man to sočiai užtenka tam, kad pasikraučiau. Tai mane atgaivina. Grojant perėjoje santykis su žmonėmis ir pačia aplinka yra visiškai priešingas palyginus su pasirodymais uždaroje erdvėje, kur žmonės tikslingai susirenka, ateina iš tiesų tavęs pasiklausyti. Uždaroje erdvėje nebelieka intymumo su publika, o viešoje erdvėje daugiau laisvės, ten žmonės gali rinktis arba sustoti, pasiklausyti, arba keliauti kas sau, be jokio įsipareigojimo.
– O ar turi kažkokį specialų performanso pasiruošimą? Galbūt jau tą dieną, kai jis bus atliekamas, kažkaip kitaip veiki ir nusiteikinėji?
Mėgstu ateiti daug anksčiau prieš pasirodymą ir viską pasiruošti, todėl mano diena nuo to ir prasideda. Pirmiausia deduosi priemones, įrankius ir kiek galima anksčiau važiuoju į tą vietą, kurioje vyks pasirodymas. O tada ilgai ruošiuosi, viską dėliojuosi, apsivaikštinėju, derinu, kombinuoju. Tas pasiruošimas, įėjimas ir erdvės prisijaukinimas man teikia daugiau pasitikėjimo, nes jau būnu susikūręs savo saugią erdvę, kurioje viską žinau ir pažįstu. Tampu atsakingas už ją. Turiu kurį laiką pabūti su ta erdve, nemėgstu skubėti. Kitaip tariant, pasiruoši ir pabūni. Apsipranti. Iš to ir kyla užtikrintumas ir pasitikėjimas.
– Ką darai, susiklosčius nepalankioms atlikėjui sąlygoms (auditorijos neramumas, uždarumas, santykio su žiūrovu ir erdve nepajautimas, techninės kliūtys, išoriniai trukdžiai ir kt.)?
Labai svarbu ir tai, kas vyksta jau prieš pasirodymą. Prisimenu vieną atvejį, kai jau įprastai man pasiruošus, susistačius instrumentus, atėjo kiti žmonės ir pradėjo viską keisti toje erdvėje. Tai įliejo daug chaoso ir visas mano pasiruošimas nuėjo perniek. Tada turėjau iš naujo bandyti prisijaukinti erdvę per tam tikrą trumpą laiką. Toks savotiškas erdvės nusiaubimas neigiamai veikia atlikėjo nusiteikimą prieš pasirodymą. Todėl man labai svarbu tai, kas vyksta dar performansui neprasidėjus. O publikos pasyvumas, uždarumas mane veikia neigiamai.
Kartais tokiomis situacijomis imu galvoti, jog geriau viską trenkti ir išeiti… Tada bent jau išprovokuočiau kažkokią žiūrovo reakciją. Tačiau kyla klausimas, ar viskas vyksta nuo mano ar nuo publikos nusiteikimo? Geriau priimti žiūrovus taip, kaip jie netūraliai reaguoja. Manau, kad visos reakcijos yra geros, galbūt tik atlikėją jos prieštaringai veikia. Jeigu į mano pasirodymą susirinko „ne ta publika“, bandau kiek įmanoma geriau išsilaikyti toje nemalonioje padėtyje ir performansą skirti tiems keliems žmonėms, kuriems galbūt visai įdomu.
– Kaip pats pasakojai, tavo meniniai sumanymai ir veiksmai yra lemiami intuicijos. O koks esi gyvenime, ar, kaip ir tavo kūryboje, viskas plaukia savaime, įsiklausant į vidų?
Man atrodo, kūryba atitinka mano gyvenimo būdą. Iš tiesų, gyvenu labiau intuityviai nei racionaliai. Tiesiog jauti tą akimirką, kaip norėtum elgtis ir ką norėtum veikti. Formuoju gyvenimą taip, kaip man įdomu šią akimirką. Viskas plaukia. Priimi arba nepriimi. Ir tai nebūtinai tik kūryboje. O kas nėra kūryba? Gyvenimas – kūryba.
Komentuokite