Nuoširdūs tekstai ant literatūros kritikės lėkštės

Keblu kalbėti apie literatūros kritiką – viena vertus, vis skelbiama apie jos mirtį, kita vertus, literatūros lauke atsiranda vis daugiau apie tekstus rašančiųjų, juos vertinančiųjų. Apie lietuvių literatūros būsenas šnekučiuojamės su viena drąsiausių ir atviriausių literatūros kritikių Virginija Cibarauske.

Kai kritikos rašymas tėra pretekstas užmegzti tarpasmeninius santykius ir taip įsitvirtinti literatūros lauke, tampa problemiška vertinti konkrečius tekstus.

Virginija Cibarauskė

– Kiek ir kam yra aktuali literatūros kritika šiandien?

Pastaruoju metu kritika nėra labai gyvybinga, o kartais – ir visai neprasminga. Pirmiausia todėl, kad kritiką rašantys žmonės vengia vertinti tekstus ir dažniausiai apsiriboja interpretacijomis arba skaitymo impresijomis.  To priežastis – ne tiek baimė vertinti, kiek nebegalėjimas vertinti saugiai. Šiandieninė kultūra specifinė tuo, kad išardžius didžiuosius naratyvus niekas į rankas nebeįduoda iš anksto paruoštų vienareikšmių sampratų, vertinimo kriterijų, taigi asmeninės, individualios pozicijos dar ar vis dar neturintiems lyg ir nebedrąsu, lyg ir nebeaišku, pagal ką ir kaip s pręsti, kas yra geras ar blogas tekstas.

Tuo tarpu individualios pozicijos, vertybinių nuostatų, apimančių estetikos, meno ir gyvenimo santykio ir panašius klausimus su(si)formavimas – ilgas ir komplikuotas procesas, kuriam reikia laiko ir asmeninio užsiangažavimo, todėl ne visi turi tam noro, kantrybės. O tie, kas tokias nuostatas turi, dėl įvairių priežasčių šiandien kritiką rašo vis rečiau. Tokiu būdu mūsų literatūros kritika tampa keistu žanru – tai jau nebėra kritika pagal apibrėžimą, o labiau interpretacijų, impresijų sklaida. Kartais net kyla noras šią situaciją aiškinti kaip sovietų okupacijos traumą: dešimtmečiais žmonės buvo baudžiami už atvirą savo nuomonės išsakymą, todėl ir šiandien, kai niekas už tai nubausti negali, mes vis dar kažko bijome, stengiamės įtikti.

Dar vienas specifinis dalykas, susijęs su lietuvių literatūros kritikos bendru tonu, kuris labai švelnus, mandagus, o dažnai ir kiek pataikūniškas, yra tai, kad kritiką itin dažnai rašo pradedantys rašytojai, kurie „recenzuoja“ ne knygas, o savo draugus, mokytojus, žmones, kuriuos gerbia, vertina ir kurių gerbiami bei vertinami nori būti. Kai kritikos rašymas tėra pretekstas užmegzti tarpasmeninius santykius ir taip įsitvirtinti literatūros lauke, be abejo, tampa problemiška vertinti konkrečius tekstus.

Nepaisant visko, manau, kad literatūros kritika, bent jau teoriškai, turėtų būti aktuali daug kam. Viena vertus, aktuali patiems rašytojams, nes recenzijos, apžvalgos leidžia suvokti, kur ir kokia yra teksto vieta literatūros lauke, kam ir kiek šis tekstas vertingas. Tačiau kadangi vis dar gaji romantinė kūrinio-kūdikio samprata, iš rašytojų kritikai gana dažnai sulaukia kiek pagiežingos reakcijos, kaltinimų, neva kritikai, o ypač – akademiniai, nemoka perskaityti jų tekstų, suprasti, ką gi ten autorius iš tiesų norėjo pasakyti. Pavyzdžiui, Sigitas Geda atvirai sakė, kad kūrinį suprasti gali tik kitas rašytojas. Tai reiškia, kad, bent dalies rašytojų manymu, akademinės kritikos galėtų ir nebūti, užtenka „savos“. Taigi, realiai net  nežinau, kiek rašytojams kritika yra aktuali, tačiau akivaizdu, kad recenzijas, apžvalgas jie skaito, į jas reaguoja.

Vis tik man atrodo, kad kritika aktualiausia yra skaitytojams, nes padeda atsirinkti, ką verta skaityti, o ko ne. Knygų srautas be galo didelis, o įvairūs vardiniai apdovanojimai, taip pat „Metų knygos“, kūrybiškiausios knygos ir panašūs rinkimai ne visada reiškia, kad apdovanotoji knyga suteiks skaitymo malonumą, nes šiuose konkursuose veikia labai daug kriterijų, ir teksto kokybė – tik vienas iš jų, bet tikrai ne visuomet esminis.Todėl pati rašydama recenzijas, apžvalgas visų pirma galvoju ne apie rašytojus, o apie skaitytojus. Ir pati skaitydama kritiką tikiuosi, kad ji man padės atsirinkti, ką skaityti verta.

– Ar vertėtų suprobleminti tavo minėtą situaciją, jog jauni kritikai dažnai patys dalyvauja literatūros lauke kaip kūrėjai?

Tai yra neišsprendžiama problema, nes mūsų literatūros laukas labai mažas – visi mes vienaip ar kitaip susiję. Kitas aspektas – kiek kritiką rašantis ar rašančioji yra sąmoningas ir  sąžiningas. Gal geriau nerašyti apie geriausio draugo   knygą arba tą tekstą pavadinti ne recenzija ar apžvalga, o tiesiog pasvarstymu, interpretacija, esė. Tai, manau, būtų sąžininga. Bet draugų grupių santykiai, neretai pagrįsti ne tik nekaltomis simpatijomis, bet ir tam tikru išskaičiavimu, reikalingų pažinčių mezgimu, kuomet lojalus jaunimas įtraukiamas į literatūrinį gyvenimą, nes laikosi nerašytos taisyklės „senuosius“ gerbti, – retai pripažįstami.

Tokiais  atvejais, jei domiesi literatūriniu gyvenimu,  iškart supranti, kad recenzijoje kalbama ne apie literatūrą, o sprendžiami ar mezgami kokie nors tarpsubjektiniai, ekonominiai ar simboliniu kapitalu grindžiami santykiai. Nors jeigu tiesiai tai pasakai – žmogus įsižeidžia, nes įsivaizduoja, kad  vertina meniškumą ir panašius dalykus. Ir tam tikra prasme tai suprantama – dažnai artimus žmones sieja ir panašios estetinės pažiūros, tie patys mėgstami autoriai, meninės raiškos ypatumai ir pan.

Kita vertus, kelis kartus teko kalbėtis su pažįstamais rašytojais, kurie apie draugų knygas sako: „Jo naujausia knyga labai prasta.“ Kai paklausiu, kodėl nerašo recenzijos, atsako: „Mes bendraujam, tai būtų nepatogu.“ Tai ir yra problema: kai visi visus pažįsta, literatūros laukas tampa šeimyninio gyvenimo analogu.

– Ar kritikui pavyksta išvengti subjektyvumo?

Viena vertus, turėtų būti akivaizdu, kad žmogus, kuris rašė recenziją, yra perskaitęs tekstą ir kad tekstas jam ar jai iš tiesų rūpi . Kartais iš recenzijos nesimato, ar tekstas skaitytas, nes didžiąją recenzijos dalį užima recenzento ego demonstravimas. Atrodo, kad kalbama apie viską, apie ką tik galima kalbėti, tik ne apie patį tekstą: pasakojama apie save, demonstruojamas apsiskaitymas ir bendrasis išprusimas, rašoma apie tai, kaip, kokioje situacijoje skaitytas tekstas, kaip susitikta su autoriumi, aptariamas viršelis, bet pačiam tekstui dėmesio nelieka. Tad vienas iš kriterijų – pristatyti tekstą, pasakyti, apie ką jis yra ir koks jis yra: aptarti stilių, siužetą, žanrą, santykį su tradicija.

Antras labai svarbus kriterijus yra įvertinimas: reikia pasakyti, ar tekstas įdomus, ar jis teikia skaitymo malonumą, ar jis vertas dėmesio. Mano manymu, tai yra kritiko pareiga ir recenzijos, apžvalgos tikslas. Jei įvertinimo nėra arba jis toks dviprasmiškas, kad iki galo taip ir neina suprasti, geras tekstas ar prastas, bent jau aš, kaip skaitytoja, jaučiuosi nuvilta. Iš tiesų labai dažnai būna, kad perskaičiusi recenziją taip ir lieku nesupratusi, nei apie ką tekstas buvo, nei kaip jis vertinamas. Kritika vis dar rašoma Ezopo kalba: nuomonė išsakoma taip dviprasmiškai, kad negali suprasti, ar čia šaipomasi, ar čia iš tiesų sakoma, jog tai prastas kūrinys. Ambivalentiškumas, kad ir koks žavus jis atrodytų, kritikoje turėtų būti nuslopinamas.

– Kokius dabartinius literatūros lauko kritikus laikai stipriausiais?

Nemėgstu žodžio „stiprus“, bet galiu pasakyti, kieno tekstus man įdomu ir smagu skaityti. Patinka Dainiaus Vanago polemiškos recenzijos, gaila, pastaruoju metu jis mažai rašo, visuomet perskaitau Elžbietos Banytės tekstus. Giedrės Kazlauskaitės recenzijos išsiskiria individualiais vertinimo kriterijais ir savitu stiliumi, kuris tarsi išryškina, akcentuoja pačios kritikės asmenybę. Su Giedrės tekstais norisi polemizuoti, ginčytis. Patinka Mariaus Buroko, Rimo Kmitos tekstai: tai žmonės, kurių labai aukšta kompetencija, jie apsiskaitę ir išmanantys literatūrą.

Labai gaila, kad vyresniosios kartos akademikai vengia rašyti recenzijas, apžvalgas. Prisiminkime Mindaugo Kvietkausko recenziją, skirtą Sigito Parulskio romanui „Tamsa ir partneriai“: ji buvo įvykis, sulaukė didelio atgarsio. Pati ne visai sutikau su Kvietkausko vertinimu, bet pats tekstas kaip kultūrinis įvykis buvo labai reikšmingas, manau, privertė ne vieną susimąstyti, ir ne tik apie Parulskio romaną. Norėtųsi, kad tokios kritikos būtų daugiau.

– Šalia kultūros dienraščių atsirado gausybė tinklaraštininkų, kurie vertina knygas. Kaip vertintum šį reiškinį?

Vertinu labai pozityviai: puiku, kad žmonės skaito ir nori dalintis savo skaitymo patirtimi. Žmogus gali visai neišmanyti literatūros istorijos, nesiremti jokiomis teorijomis, bet kartais tokia  nuomonė būna autentiškesnė ir nuoširdesnė. Manau, negalima reikalauti, kad visi rašantys apie literatūrą turėtų vienodą kompetenciją. Nemėgstu kultūrinio elitizmo ir nemanau, kad apie literatūrą gali rašyti tik literatūrologai. Nereikia kiekvienos nuomonės priimti labai rimtai ir viską mauti ant to paties kurpalio: tinklaraštininkų tekstai paprastai išsiskiria šviežia, autentiška nuomone, drąsa, tačiau stokoja faktinio išmanymo, profesionali kritika – gyvybingumo,  neretai yra gana manipuliatyvi.

– Ar pati skaitai tinklaraščius, ir jei taip, tai kokius?

Nuolat neskaitau, apie įdomesnius tinklaraštininkus paprastai sužinau feisbuke, kai kas nors iš draugų pasidalina suintrigavusiu straipsniu.

– Kiek svarbu pačiam kritikui būti pripažintam?

Priklauso nuo to, kas pripažįsta. Natūralu, kad vienų žmonių nuomonė vertesnė nei kitų. Bet apskritai visuomet smagu, kai kas nors prieina ir pasako, kad perskaitė tavo recenziją, apžvalgą ar straipsnį ir jiems patiko, kad džiaugiasi, jog perskaitė tavo rekomenduotą knygą. Tada jaučiuosi drąsiau: pozityvus įvertinimas paskatina rašyti. Bet iš rašytojų pripažinimo sulaukti daug sunkiau, nes jie turi savo specifinius kriterijus – viena vertus, dauguma Lietuvos rašytojų tam tikra prasme norėtų literatūros lauką monopolizuoti ir patys turėti teisę sakyti, kas yra geras rašytojas, kas yra blogas, tad kritikui nebelieka vietos. Kai kurie rašytojai kritikus laiko neturinčiais komepetincijų vertinti, nes, anot jų, kritikais tampa nevykę rašytojai. Literatūrai toks požiūris nėra naudingas: literatūros laukas tampa uždaras.

– O kaip yra su kritiko ir rašytojo komunikacija – ar jie vienas kitą išgirsta?

Su kolegomis doktorantais pernai sugalvojome surengti susitikimą su rašytojais. Planavome pakviesti  ką nors iš jaunųjų kūrėjų, keletą jaunųjų kritikų pasikalbėti apie tai, kaip jie vertina mus ir kaip mes juos vertiname. Buvo įdomu sužinoti, ko rašytojai tikisi iš kritikų, kodėl taip mažai bendraujame, sunkiai susikalbame ir pan. Ta idėja nugrimzdo kažkur toli, bet gal kažkada ją ir įgyvendinsime. Kartais į namus pasikviečiu rašytojus, kad paskaitytų ką nors iš savo kūrybos.

Kai pirmą kartą rengėme tokį vakarėlį, buvo baugu rašyti menkai pažįstamiems žmonėms ir kviestis, maniau, niekas neateis, tačiau viskas pavyko puikiai, atrodo, kad tokie kameriniai skaitymai patiko ir akademikams, ir rašytojams. Namų aplinkoje ir tekstai skamba visai kitaip, ir pasikalbėti galima daug nuoširdžiau nei literatūros vakaruose, kurie, tiesą sakant, gana nykūs, oficialūs, visi šiek tiek vaidina, pozuoja. Be to, didžioji šiandieninės poezijos dalis nuo scenos tiesiog nebeskamba, tai tekstai, reikalaujantys visai kitokio – betarpiškesnio, artimesnio – skaitymo ir klausymo.

– Kiek paerzinsiu: ar tai nereiškia, kad kritika neveikia, jei šalys nesikalba?

Geri kritikos tekstai neabejotinai suveikia. Pavyzdžiui, jau minėtojo M. Kvietkausko straipsnis apie S. Parulskio romaną sulaukė didelio atsako tiek iš paties S. Parulskio, tiek ir iš kolegų rašytojų ar literatūrologų. Užvirė rimta vieša diskusija. Tad, man atrodo, kai kritika yra rimta, tai ji ir suveikia. Gaila, bet Lietuvoje žmonės gana vengia atvirai diskutuoti, labiau mėgsta rašyti anoniminius komentarus internete po straipsniais. Bet net ir tokios reakcijos rodo, kad kritika veikia, kad į ją reaguojama. Bėda tik, kad ta reakcija dažniausiai yra ne konstruktyvi, o emocionali, taigi, išliejus savo emocijas, viskas tuo ir pasibaigia. Jokios reakcijos nebūna tada, kai kritikos tekstas yra niekinis. Bet kai išsakoma nuomonė, išsakomas vertinimas, dažnai sulaukiama vienokių ar kitokių reakcijų. Taigi,  nėra viskas taip beviltiška.

– Po tavo kritikos tekstais veša daug negražių komentarų. Kaip pavyksta nuo jų atsiriboti?

Viena vertus, tokie komentarai – puikus įrodymas, kad apžvalgą ar recenziją kažkas vis tik perskaitė. Kita vertus, paskiros anoniminių komentatorių replikos man nerūpi. Jei atvirai, žmonių, kurių nuomonė man labai svarbi, nėra daug, o neretai itin netaiklios replikos apie mano intelektą, išvaizdą, šeimyninį statusą ir sunkų būdą labiau juokina, nei liūdina. Kita vertus, faktas, kad pasaulis pilnas kvailių, irgi pernelyg nedžiugina.

– Ko dabar lauki pasirodant literatūros lauke? Gal kokio stipraus literatūros romano?

Man atrodo, kad lietuvių proza yra gana specifiška, ir tokia, kokia ji yra dabar, turbūt išliks artimiausius porą dešimtmečių. Jei epitetas „stiprus romanas“ reiškia įvykių, intrigų kupinas bent kelias perspektyvas, kelis psichologinius portretus atveriantis tekstas, tai toks, manau, pasirodys negreitai. Reikia išmokti pasakoti istorijas, rasti platesnes perspektyvas – dabar mūsų prozoje yra kalbama apie būsenas, jausmus, impresijas ir įspūdžius. Ir tai savaime nėra blogai – turime puikios eseistikos.

Daugiau vilčių dedu į poeziją. Čia, man atrodo, situacija daug geresnė ir įvairesnė. Labai norėčiau geros išpažintinės poezijos. Nors įprasta teigti, kad Salomėja Nėris ar Jonas Aistis yra išpažintiniai poetai, mano manymu, tai nėra tikros išpažintys, nes prisidengiama simboliniais įvaizdžiais ir struktūromis, rašoma labiau iš kultūros atminties, subjektyvios patirtys pernelyg subendrinamos, universalizuojamos. Tai nereiškia, kad tokia kūryba nėra vertinga, bet tai tikrai nėra išpažintinė poezija, tokia kaip, pavyzdžiui, Silvijos Plath ar Robert Lowello tekstai.

Vis dėlto tokios knygos, kaip G. Kazlauskaitės „Meninos“ ir S. Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundos“, teikia vilties. Įdomu tai, kad tokią poeziją mūsų kontekste gana sudėtinga skaityti, suvokti ir vertinti. Itin rezervuota S. Parulskio knygos recepcija patvirtina, kad tais atvejais, kai poezija orientuojasi ne į gražų pakylėtą kalbėjimą, o į atsivėrimą, tampa sunku tai priimti, nes bijome pažvelgti į save – neretai net labai negražius. Poezijoje ir prozoje norėtųsi atvirumo, kad rašantieji mestų tuos žaidimus su kultūros atmintimi ir simbolinėmis struktūromis ir atsigręžtų į save, kasdienybę, savo kūną ir psichiką. Norisi, kad tekstai  nustebintų, o šiuo metu  mane nustebinti gali tik nuoširdumas.

– Kokia neseniai skaityta knyga tave nuoširdžiai ir maloniai nustebino?

Nustebino Marcelijaus Martinaičio knyga „Kaip katinai uodega peles gaudo“. Dažniausiai po poetų mirties iš rastų rankraščių sudaromi rimti ir „lemtingi“ rinkiniai, kurie yra gana nykūs. Tokios knygos daugiau ar mažiau bando įtvirtinti simbolinį didelio poeto vaizdinį, kuris yra negyvas, nužmogintas. O M. Martinaičio knyga labai šilta, jauki, poetas čia pasirodo kaip žmogus, kuris ne tik rašė ir mąstė, bet ir gyveno, glostė katinus, bendravo su žmonėmis.

– Baigdama interviu, šiek tiek nutolsiu nuo temos: man smalsu, kokie tekstai tave suformavo?

Jei klausi, kas suformavo mane kaip literatūros kritikę, tai nori nenori tegaliu pakartoti S. Parulskio žodžius, kuriais jis atsakė į tą patį klausimą: niekas nesuformavo – šį darbą teko atlikti pačiai. Studijuojant pirmuose lietuvių filologijos bakalauro kursuose, žinoma, žavėjausi savo dėstytojų tekstais, jie atrodė gilūs ir paslaptingi, tačiau vėliau supratau, kaip dažnai tai tebuvo puošnus stilius, vadinamoji dūmų uždanga, po kuria slėpėsi dažnai kiek banalūs dalykai. Vėliau jau sąmoningai nusprendžiau vengti visokių įmantrybių, savojo apsiskaitymo demonstravimo, kai tai neturi jokio tiesioginio ryšio su aptariamu tekstu, nes, tarkime, filologinio išsilavinimo neturintį skaitytoją tokie viražai labiau trikdo ir atstumia nei intriguoja.

Kaip literatūros tyrėjai, man didelę įtaką padarė semiotiko Jurijaus Lotmano darbai, literatūros sociologas Pierre‘as Bourdieu. Patinka apie literatūros lauką, kultūrą apskritai mąstyti kaip apie polemišką erdvę, kurioje varžosi įvairūs tekstai, kalbos, subjektai, kuriai būdingas tam tikras determinuotumas, bet kartu ir nenuspėjamumas, galimybė keistis. Pastaraisiais metais „atradau“ kalbos ir kūno bei įvairių pojūčių sąveikas teoretizuojantį Rolandą Barthes‘ą.

Vaikystėje, paauglystėje daugiausia skaičiau verstinės ir rusų grožinės literatūros tekstus. Palyginti su jais, mokyklinis lietuvių literatūros kursas buvo gana nykus. Ir dabar nesu didelė kanoninių lietuvių autorių gerbėja, vertinu juos kaip savo literatūros istorijos artefaktus, tačiau savęs šiuose tekstuose nerandu. Daug artimesnė po Nepriklausomybės atgavimo parašyta literatūra – tiek poezija, tiek proza.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments