Nuogas literatūrinis debiutas

Galima pagalvoti, jog savo debiutinį autobiografinį romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatęs rašytojas Povilas Šklėrius dalį savo gyvenimo be pagražinimų sudėjo į bemaž dienoraštinius knygos puslapius. „Tai istorija apie mane ir kartu apie mane supančius žmones, todėl net savo draugų vardų nenorėjau keisti“, – sako autorius. Su Povilu kalbamės apie atvirus jo tekstus, santykį su aprašomais personažais bei leidybinio debiuto užkulisius.

Numaniau, kad man parašys kelios romanu susižavėjusios merginos, tačiau kad man ims rašyti vyrai ir pasakos savo santykių su moterimis istorijas – šito nenumačiau.

Povilas Šklėrius

– Visų pirmiausia, kada į tavo gyvenimą atėjo tekstai ir rašymas? Papasakok apie savo, kaip rašytojo, karjeros pradžią – kokie tai buvo kūriniai, ar kam nors juos rodydavai, ar spausdinaisi kultūrinėje spaudoje?

Kiek save prisimenu, nuo tada, kai išmokau skaityti ir pajutau teksto trauką, mėgau rašinėti kažką ir pats. Puikiai prisimenu, kad pirmąjį eilėraštį parašiau būdamas ketvirtoje klasėje – jame minėjau, ką žmonės veikia per visas metines šventes. O pirmąjį apsakymą parašiau būdamas šeštoje klasėje – tuo metu lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė dalyvauti rašinio konkurse, tema, kaip man tuo metu pasirodė, buvo labai neįdomi – geriausias gimtadienis. Taigi, norėdamas paįvairinti viską, nusprendžiau parašyti apie berniuką, kuris savo gimtadienio metu pirmą kartą išvysta savo tėvą ir sužino, kad tai, ką mama pasakojo jam apie jo tėvą, yra netiesa.

Tas rašinys-apsakymas sukėlė man daug nemalonumų, nes mokytoja jo nesuprato, maža to – paskambino mano mamai ir paprašė, kad ji ateitų į mokyklą. Mano tėvai kaip tik buvo tuo metu išsiskyrę, ir grįžusi namo mama paklausė, kodėl parašiau tokį rašinį, apkaltino, kad jos nemyliu ir t.t. Taigi likau baisiai nesuprastas ir dar įskaudintas, o ir to minėto konkurso nelaimėjau, todėl užpykau ant visų ir toliau rašiau slėpdamasis nuo visų. O rašiau viską – dienoraštį, eilėraščius, dainas savo įsivaizduojamai roko grupei. Be to, kartais kurdavau sau įsivaizduojamus žurnalus – apie kompiuterinius žaidimus ar automobilius. Man tiesiog patiko įsivaizduoti, kad esu leidėjas ar redaktorius, ir neatrodė kvaila karpyti kituose žurnaluose spausdintas fotografijas, kad jas po to įklijuočiau į savo kuriamus žurnalus.

Dabar, kai randu senus dienoraščius ar eilėraščių sąsiuvinius, matau, kad nuo šeštos klasės rašiau nesustodamas, skirdavosi tik rašymo intensyvumas. Aišku, visa tai yra beverčiai dalykai, tačiau 14–15 metų dienoraščio ištraukos kartais priverčia ir nusijuokti, ir išrausti. Pirmoji publikacija buvo eilėraščiai „Šiaurės Atėnuose“ 2008 m., vėliau publikuodavau tai apsakymus, tai eilėraščius, bet negausiai. Man pačiam svarbiausi tekstai atsirasdavo nuo 2005 m. iki šiol rašomame tinklaraštyje „Arsonist‘s Prayers“. Tai yra mano pagrindinė žaidimų aikštelė.

– O kada atėjo suvokimas, kad reikia savo mintis, tekstus suguldyti į romaną? Ar tai buvo aplinkinių skatinimas? Kaip nusprendei, jog turinys skaitytojui bus įdomus?

Įvairūs žmonės, kurie skaitydavo mano eilėraščius arba kitus tekstus, kartais klausdavo, ar neketinu išleisti poezijos knygos arba iš atskirų savo tinklaraščio tekstų surinkti romano, tačiau pirmą kartą idėja apie romaną man kilo tik 2014 m. Tiesa, tąkart bandymas sulipdyti kažkokią vientisą istoriją baigėsi visišku fiasko – turėjau krūvą tekstų, bet net nenumaniau, ką su jais galėčiau nuveikti. Po to atėjo 2016 m., ir aš labai norėjau parašyti fantasy romaną: sukūriau ir pagrindinius veikėjus, ir siužeto liniją, ir visą žemėlapį turėjau, tačiau kažkaip dingo noras jį rašyti. O po to vieną dieną, tiesiog eilinį kartą rašydamas savo tinklaraštyje, supratau, kad užčiuopiau idėją romanui. Pasirodo, viskas, ko man visą laiką reikėjo romano rašymui, buvo vienas žmogus – vienas skaitytojas, kuriam galėčiau adresuoti visą romaną. Ir man labai pasisekė, kad tą skaitytoją radau ir galėjau jam ir sau pradėti rašyti knygą. Taip ir atsirado romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ – iš noro sukurti dialogą su man rūpimu žmogumi.

– Galbūt gali atskleisti, kas šis žmogus?

Aš jau seniau pastebėdavau, kad kaskart, kai turiu kam kalbėti (rašyti), tada man atsiranda ir noras, ir jėgos tai daryti. Neturėjimas kam pasakoti istorijos iškart nužudo norą rašyti. Vilis Normanas, duodamas interviu apie savo romaną „Masturbacija“, yra pasakęs, kad „šiame protingų ir labai intelektualių žmonių pasaulyje <…> su niekuo negaliu pasikalbėti nė viena įdomia tema.“ Mano nuomone, jis iškėlė labai aktualią problemą – dialogo nebuvimą arba nesugebėjimą surasti žmogaus, su kuriuo galėtum nuoširdžiai pasikalbėti.

Mano atveju tai buvo romano veikėja Liucija (Liu) – žmogus, kuriam galėjau pasirodyti toks, koks esu, ir su kuriuo norėjau užmegzti dialogą, kuris tęstųsi ne tik mums besikalbant, bet ir įgytų rašytinę formą. Čia turėčiau paminėti, kad prieš romaną dar buvo parašytas dienoraštis – ranka, į storą užrašų knygą; jis buvo skirtas būtent Liucijai. O romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ buvo kaip to dienoraščio papildymas, pasakojantis apie pagrindinio veikėjo pažintį su Liucija. Manau, kad užtenka vieno skaitytojo, jog būtų galima parašyti romaną ar kitą kūrinį, – kai žinai, kokiam konkrečiam žmogui rašai, yra lengviau rašyti. Man patinka Umberto Ecco mintis apie skaitytoją: „Rašymas – visada meilės aktas. O mylint būtinas partneris <…>“. Tai, kad vėliau visai svetimi žmonės gali tapatintis su parašyta istorija, parodo, kad parašei kažką ne taip jau ir blogai.

– Skaitant tavo debiutinį romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“, neapleidžia jausmas, jog knyga – tai autoriaus dienoraštis. Esi minėjęs, kad šiame kūrinyje nemažai autobiografinių faktų, o dauguma personažų – tikri. Ar nebaisus toks apsinuoginimas? Ar atviras pažįstamų žmonių aprašinėjimas nesukėlė jų pasipriešinimo ir nepakenkė santykiams su jais realiame gyvenime?

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ iš tiesų yra sukonstruotas iš skirtingo laikmečio dienoraščių įrašų, kurie visi bendrai leidžia papasakoti žmogaus vienatvės, ilgesio ir meilės troškimo istoriją. Beveik viskas knygoje yra autobiografiška ir daugelis personažų yra tikri. Dabar galvoju, kad galbūt derėjo labiau bandyti išsaugoti savo istoriją sau pačiam, tačiau kada rašiau, man nesinorėjo apgaudinėti savęs ir kitų – tai istorija apie mane ir kartu apie mane supančius žmones, todėl net savo draugų vardų nenorėjau keisti. Aišku, susidūriau su dilema, ar yra etiška rašyti apie kitus žmones taip, kaip tu galvoji, tačiau šią problemą bandžiau išspręsti siųsdamas žmonėms ištraukas, kuriose jie figūruoja, ir klausdamas, ar jie ne prieš, kad bus aprašyti, ir ar jie sutinka, kad bus pristatomi tikraisiais vardais.

Man atrodo, kad daugelis žmonių iš tiesų turi slaptą norą, jog jų gyvenimai būtų paliudyti, todėl maždaug 90 proc. romane minimų veikėjų sutiko būti minimi. Autentika nebuvo pagrindinis romano tikslas, tai labiau susiję su mano įpročiu rašyti dienoraštį ir viską pateikti nuoširdžiai. Bet kiek visame romane yra nuoširdumo, atsakyti sunku, nes bet koks rašymas apie save yra tik bandymas sukonstruoti savo įvaizdį, taigi kad ir koks kai kuriems skaitytojams šis romanas gali pasirodyti nuoširdus ar intymus, tai tik tų skaitytojų nuomonė.

Tiesa, laikui einant, vis dažniau susimąstau, ar šis romanas man neatnešė arba ateityje neatneš blogų pasekmių, nes jei kas nors laikys romano pagrindinį veikėją ir romano autorių tuo pačiu žmogumi, tada išeina, kad aš, kaip ir romano veikėjas, esu nepataisomas plevėsa, o tai nėra tiesa.

– Ar niekad nesvarstei romano išleisti pasirašęs pseudonimu ar bent jau pakeitęs visus veikėjų vardus?

Kai prasidėjo bendradarbiavimas su leidykla „Tyto alba“, man buvo užduotas klausimas, ar norėsiu leisti romaną pseudonimu, ar tikruoju vardu ir pavarde. Net nesvarstęs  atsakiau, kad tikruoju vardu ir pavarde, – man atrodė logiška, kad visus laurus ir tas penkias minutes šlovės turiu prisiimti aš pats. Čia, manau, itin stipriai veikia mano narcisizmas ir noras sulaukti dėmesio. Beje, to narcisizmo anksčiau labai gėdijausi, o dabar tiesiog priimu kaip vieną iš savo būdo bruožų. Galų gale, net Rytis Zemkauskas yra pasakęs, kad beveik visi darbai, kurių jis yra ėmęsis, buvo daromi vedami jo vidinio narcizo, vadinasi, narcisizmas nebūtinai visada yra blogis, ar ne? O kitų veikėjų vardų irgi nesugalvojau keisti, nes norėjau pasiimti juos kartu į šią keistą autobiografinę kelionę, kad nereikėtų vėliau sukti galvos, koks žmogus po kuriuo vardu yra paslėptas.

– Galbūt rašydamas į knygą suslėpei kokių nors tik tavo artimiems žmonėms, paties herojams atpažįstamų kodų?

Vienintelis skirtumas tarp skaitovo, pažįstančio mane ir minimo romane, ir skaitovo, kuris manęs nepažįsta, yra tas, kad mane pažįstantys skaitovai gali prisiminti tam tikrus įvykius, aprašomus romane iš savo perspektyvos. Tokiu būdu jiems atsiveria dar vienas požiūrio taškas į romaną – iš savo kampo: tai, ką aš aprašau, yra viena, o tai, ką jie tuo metu išgyveno, gali turėti net didesnį emocinį užtaisą jiems patiems; arba atvirkščiai – iš savo pozicijos žiūrėdami, jie gali teigti, kad aš kažką iškreiptai vaizduoju, manipuliuoju įvykiais, žmonėmis, bandau padaryti kažkokį įspūdį savo rašymu. Ir tai yra logiška, nes visi mes skirtingai matome ir suprantame tas pačias situacijas.

Šiaip romane daugiau paslėptų kodų nėra, nes net dainų ištraukos, minimos tekstuose, išnašose turi nuorodas į jas atliekančias muzikos grupes ar atlikėjus – kad visiems susidomėjusiems būtų aišku.

– O ar tu pats mėgsti skaityti kitų rašytojų autobiografines knygas ar dienoraščius? Kuo šis žanras tave taip įtraukė?

Man tikrai patinka skaityti autobiografines knygas arba kūrinius, kuriuose žinau, kad yra paslėpta autobiografinių detalių. Dienoraščius skaitau rečiau, iš jų labiausiai įsiminę Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai, Jono Meko sapnoraščiai „Mano naktys“, ateityje esu numatęs perskaityti Witoldo Gombrowicziaus dienoraščius. O iš autobiografinių kūrinių man labai patinka Maxo Frischo „Montaukas“, Alberto Camus „Pirmasis žmogus“, Charleso Bukowskio, Rolando Rastausko ir Jurgio Kunčino kūryba. Mane ne tiek žavi pats faktas, kad tai autobiografinė kūryba, kiek rašytojų sugebėjimas paprastai ir kartu paveikiai pasakoti istorijas. Iš paskutiniu metu skaitytų rašytojų labiausiai įstrigo lietuvių rašytojos Giedra Radvilavičiūtė („Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“), Ugnė Barauskaitė („Vieno žmogaus bohema“) ir Undinė Radzevičiūtė („Strekaza“).

– Su kokiais iššūkiais susidūrei leisdamas pirmąją savo knygą? Galbūt kas nors leidybos procese tave nustebino ar nudžiugino, gal net supykdė?

Mane tikrai nustebino greitas leidyklos „Tyto alba“ atsakymas, kurį gavau nusiuntęs jiems romano rankraštį. Kai buvo aišku, kad jie nori jį išleisti, pasirašėm sutartį, sutarėm darbų eigą, ir viskas ėjosi pagal planą. Kiek nuogąstavau dėl romano redagavimo, tačiau likau labai patenkintas bendru darbu su redaktore Vitalija Malinauskiene. Turbūt ilgiausiai ir daugiausiai nesklandumų kilo bendromis pastangomis kuriant knygos viršelį, tačiau galiausiai ir tai buvo išspręsta.

Vienintelis dalykas, kurio nenumaniau, buvo problemos, kilusios po romano išleidimo. Pasirodžius romanui, man buvo pačiam nelengva su savo gyvenimu, kuris, skirtingai nei romanas, ėjo vis juodyn, o ne šviesyn. Kaskart, kai reikėdavo kalbėti apie romaną televizijoje, radijuje ar žurnalistams, man buvo be galo sunku tai daryti. Viena vertus, aš džiaugiausi, kad žmonės romaną priima kaip linksmą knygą, kuri parodo, jog galima išsikapstyti iš vienatvės liūno ir surasti grožį ir meilę, tačiau, kita vertus, mano asmeninis gyvenimas tuo metu buvo visiškai subyrėjęs ir man buvo velniškai sunku kalbėti apie šviesų romaną, kai pats viską mačiau juodai.

Kitas dalykas, kuris tuo metu sukėlė problemų, buvo skaitytojų reakcijos į romaną. Numaniau, kad man parašys kelios romanu susižavėjusios merginos, tačiau kad man ims rašyti vyrai ir pasakos savo santykių su moterimis istorijas – šito nenumačiau. Tokiu būdu susiklostė situacija, kad turėjau ne tik klausytis skaitytojų nuomonių apie knygą, bet ir skaityti jų asmeniškas istorijas. Kadangi man pačiam tuo metu buvo sunku su savimi, o dar užgriuvo kitų, man visai nepažįstamų žmonių istorijos, tuo metu buvo buvo nelengva su tuo tvarkytis.

– Ar pirmosios knygos išleidimas kaip nors padarė įtaką tavo tolesniam rašymui?

Pirmosios knygos išleidimas suveikė kaip paskatinimas rašyti toliau ir nebijoti imtis didesnių prozos sumanymų. Nuo tos akimirkos, kai paaiškėjo, jog knyga bus išleista, mano galvoje ėmė gimti nauji sumanymai ir idėjos būsimiems kūriniams. Kai kurias idėjas, žinoma, teko palaidoti jau po dienos ar savaitės, kai pabandęs pradėti jas realizuoti suprasdavau, kad imuosi kažko, apie ką neturiu jokio supratimo. Tada mesdavau vieną idėją ir imdavausi kitos. Man atrodo, kad vienu metu buvau tikrai perdegęs, nes turėjau keturias skirtingas idėjas, bet nemokėjau jų realizuoti. Todėl kuriam laikui atsitraukiau ir rašiau tik eilėraščius, iš kurių pagrindo vėliau gimė būsimo romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pagrindinė tema.

Blogiausia, ką esu pastebėjęs, yra tai, jog, kol kažką rašai, esi patenkintas rašymo procesu ir juo gyveni, tačiau, vos baigęs ir perskaitęs galutinį rezultatą, supranti, kad kažkas čia ne taip ir nori imtis kažko naujo, kad galėtum nugalėti tą nepasitenkinimo jausmą. Man tai kartojasi ir kartojasi – nežinau, ar kada nors liksiu patenkintas savo darbais.

– Susidaro įspūdis, jog rašai nenutrūkstamai – diena po dienos. Ar taip ir yra? Galbūt rašymas ir yra tavo išsigelbėjimas, tas spindulys tamsiose dienose?

Anksčiau rašydavau dažniau, dabar ilgesnius tekstus parašau geriausiu atveju kartą per savaitę. Bet kiek įmanydamas stengiuosi užrašinėti galvon šovusias idėjas apsakymams, romanams arba eilėraščiams; arba fiksuoju trumpas buitines akimirkas. Žinoma, idealiausiu atveju norėčiau rašyti kasdien – tokiu būdu lavini savo rašymo sugebėjimus ir per ilgą laiką rašant nuolat galima lengviau surinkti medžiagą vienam ar kitam kūriniui. Tačiau kartais tiesiog trūksta tai laiko, tai noro rašyti – buitis nori nenori pasiima dalį energijos, reikalingos rašymui.

Ar rašymas yra išsigelbėjimas, jau nebežinau. Anksčiau manydavau, kad kai išrašai susikaupusias emocijas, tampa lengviau, tačiau vėliau pastebėjau, kad tam tikrų dalykų užrašymas veikia priešingai – parašius lieka įkalčiai tiek dėl gerų, tiek dėl nepatogių emocijų, kurias šiaip jau norėtųsi greičiau užmiršti. Pastaruoju metu netgi dažniau nerašau kažko, kas mane slėgtų, nes nenoriu užfiksuoti nemalonių įvykių ir visąlaik sau juos priminti. Manau, kad tam tikrais atvejais rašymas gali būti gera terapija, tačiau reikia neperžengti slidžios ribos tarp terapijos ir nesąmoningo savęs skaudinimo.

 – Kaip rašymas keičia tavo fizinę ir emocinę būseną? Pripildo energijos, o gal kaip tik visiškai išsunkia?

Dažniausiai, kai rašau, esu numatęs tam tikrą emociją ar būseną, kurią turi perteikti mano rašomi tekstai. Kartais sėdu dirbti nusiteikęs rašyti linksmai ar ironiškai, kartais – niūriai, slogiai, melancholiškai. Iš esmės viskas priklauso nuo nuotaikos ir nusiteikimo, nes bet kokią istoriją galiu aprašyti tragiškai arba ironiškai. Su laiku vis dažniau bandau maišyti liūdną ir linksmą rašymo būdą, nes sukūręs tragikomišką tekstą jaučiuosi patenkinęs abu savo poreikius.

Kai rašiau ir konstravau romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“, buvau visą laiką pakylėtos nuotaikos, nors dalis romane aprašomų dalykų, tokių kaip neištikimybė, ilgesys, nesusiklostę santykiai su merginomis nėra savaime linksmi dalykai. Tačiau žinojau, jog bendra romano nuotaika turi būti viltinga, todėl likę tekstai turėjo atsverti tuos melancholiškus tekstus, ir manau, kad man pavyko sukurti tokį romaną, kuris teiktų viltį. Daugelis mane geriau pažįstančių žmonių vėliau stebėjosi, kaipgi aš čia taip ėmiau ir parašiau pozityvų kūrinį, nors esu linkęs į melancholiją.

O su visai kitokiu nusiteikimu rašiau antrą romaną – „Mano tėvas, mano sūnus“. Jame dar galima surasti ironijos, tačiau jis visą laiką kuria vienatvės, vienišumo, senų nuoskaudų atmosferą, kurioje veikiantis pagrindinis veikėjas išgyvena lūžį – pamažu išdrįsta pamatyti tikrąjį savo veidą. Nuotaikos, emocijų ir temų prasme šis romanas daug tamsesnis už pirmąjį. Jį rašydamas išgyvenau sunkų periodą, ir tai jaučiasi visame romane. Ir, jei pirmąjį romaną rašiau Liucijai, tai antrą rašiau pats sau – kad parodyčiau sau, jog turiu ne tik šviesią, bet ir tamsiąją pusę.

– Kaip manai, ar tam, kad parašytų stiprų tekstą, pats autorius turi būti emocingas ir itin jautrus žmogus? Ar užtenka būti tik akylu stebėtoju?

Manau, kad kiekvienas žmogus turi individualų požiūrio į viską tašką, kuris daugiausiai ir lemia tai, kaip jis gali perteikti norimą papasakoti istoriją popieriaus lape. Nesakau, kad emocionalus žmogus negali parašyti šaltai, be emocijų, o šaltas žmogus negali rašyti emocionaliai. Svarbu tai, kiek rašantis žmogus kliaujasi savo natūraliu vidiniu balsu, kalbėdamas apie įvairius dalykus. Jei jis bando apsimetinėti ir rašo apie viską visiškai išgalvotai, anksčiau ar vėliau tas netikrumas pasijus tekste. Manau, kad tik daug patirties turintys rašytojai geba puikiai manipuliuoti emocijomis, ir tai, kad skaitytojas viską priima už gryną pinigą, yra tų rašytojų meistriškumo įrodymas. Pats šiuo metu toliau rašau natūraliai, t.y. taip, kaip pats jaučiu, ir kol kas nemanau, kad turėčiau to atsisakyti.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments