Nuo keliautojo iki kultūros tyrinėtojo

Kas yra kultūros kritikas? Kokių mokslų reikia būti ragavusiam, kad galėtum juo tapti? Kaip aprėpti ir deramai išmanyti visą kultūrinį lauką? Į šiuos klausimus atsako Jurijus Dobriakovas – kultūros kritikas, vertėjas ir eseistas, publikuojantis tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų kataloguose, tačiau pats vengiantis žodžio „kritikas“. Jis save mieliau vadina kultūros tyrinėtoju ir tiki, jog tokį kelią pasirinkti verta, jei siekis juo tapti ateina visiškai natūraliai.

Žmonės, kurie turi ką pasakyti, ras daugybę įvairių būdų, kaip tai išreikšti.

Jurijus Dobriakovas

– Jurijau, kokias įvardintum savybes, reikalingas norint eiti meno kritiko, tyrėjo keliu?

Manau, tai turi gimti labai natūraliai. Turbūt nepažįstu žmonių, kurie įdomiai rašo arba kalba ir būtų sąmoningai pasirinkę šitą kelią kaip profesiją – sakykim, asmuo po mokyklos nusprendžia, kad nori būti meno kritikas arba kultūrologas. Iš tiesų, labai dažnai pasitaiko, kad Vilniaus dailės akademijoje žmonės pabaigia menotyros studijas ir po to nieko su tais mokslais nedaro. Aš tokių studijų nebaigiau, tačiau man visada buvo svarbu apie tai kalbėti.

Kai tavyje kažko prisikaupia tiek daug, kad nebegali daugiau sulaikyti, natūraliai anksčiau ar vėliau tai ras tam tikrą išėjimą. Ilgainiui imsi apie tai rašyti, kalbėti arba dėstyti. Būtent todėl ir vengiu profesinių apibrėžimų, verčiau nesuvokti to formaliai. Tiesą sakant, kultūros kritika man yra daugiau gyvenimo būdas nei profesija. Tai, be ko aš ir šiaip negalėčiau gyventi. Paraleliai su šia veikla galiu turėti ir daug kitų tolygiai svarbių užsiėmimų. Pavyzdžiui, aš taip pat sėkmingai galiu būti keliautojas. Iš tiesų, visa tai yra to paties dalyko skirtingos išraiškos.

– Kuo, tavo manymu, keliavimas susijęs su kultūros tyrinėtojo veikla?

Tai irgi yra tyrinėjimas. Keliavimas po miestus, kad ir po Vilnių. Tai gali būti puikus būdas gimti naujoms kasdienybės kultūros įžvalgoms, kurios gali susisieti su miesto, kaip kultūrinės erdvės, patyrimais. Grįžtant prie ankstesnio klausimo, nemėgstu apibrėžimų, jie juk iš karto įspraudžia į tam tikrus rėmus. Yra nemažai atvejų, kai žmonės patys save „įrėmina“ ir izoliuoja. Tada savaime visos kitos sritys jiems jau nėra prieinamos. Pavyzdžiui, labai gerai jaučiuosi tarp tų žmonių, kurie domisi labai įvairiomis temomis, vaikšto į visiškai skirtingus, kartais net vienas kitam prieštaraujančius, renginius.

Kaip kultūros tyrinėtojui, man yra labai svarbu nuolat palaikyti ryšį su kuo daugiau skirtingų kontekstų. Žinau tikrai daug žmonių, su kuriais susiduriu tik vienos srities renginiuose ir suprantu, kad jų kažkur kitur jau nebepamatysiu. Žmogus gali nepastebėti to, kas yra visai šalia jo. Todėl akiračio platumą įvardinčiau kaip dar vieną labai svarbią kultūros tyrinėtojo savybę. Kita vertus, reikia žinoti tam tikrą savo poziciją. Kaip jau sakiau, ji turi būti pakankamai atvira, bet svarbu apsibrėžti savo lauką. Aš dažnai susilaukiu įvairių pasiūlymų pakalbėti apie „kažką“, o tas „kažkas“ dažniausiai man nieko nereiškia ar nėra artima. Todėl dažniausiai tokių pasiūlymų tenka atsisakyti, nes noriu išlikti sąžiningas.

Dar viena savybė (galbūt neuniversali, tačiau man iš tiesų labai svarbi) yra siekis kalbėti asmeniškai. Man atrodo, jog geriausi mano darbai ir yra geriausi todėl, kad juos atlikdamas jaučiau stiprią pastangą kalbėti maksimaliai asmeniškai. Iš tiesų man yra svetimas akademinis ar formaliai kritiškas kalbėjimo būdas, kai bandoma surasti konkrečiai sričiai būdingas taisykles, principus ar dėsnius ir pagal juos formaliai vertinti tam tikrą reiškinį – ar jis atitinka tas taisykles, principus ir dėsnius. Žinoma, taip gali gimti savotiškas pažeidžiamumas, nes yra atveriama tai, su kuo būtent siejasi kalbančiojo ar rašančiojo vidinis pasaulis, kartais net užkabinant gilius biografinius sluoksnius. Pasisekimas ir slypi drąsoje atsiverti ir būti nuogam bei pažeidžiamam. Manau, tik tada gali gimti tikrai įdomus kultūrinis turinys, kuris yra jau nebe kritika ar kultūrologija, o tam tikra kūrybos forma.

Kai rašau tekstą apie kitą kūrinį, sugeneruoju tam tikrą turinį, kuris yra ne ką mažiau vertingas. Tai jau mano kūrybinė išraiška. Taip įvyksta savotiškas dalijimasis. Taip pat ir kitų žmonių kūrybinės išraiškos šitoje srityje man yra įdomiausios būten tada, kai bandoma išreikšti save patį per tai, ką žmogus mato. Šiaip ar taip, juk mūsų santykis su menu pirmiausia yra asmeniškas. Aišku, mes galime neparodyti savo vidaus, kartais net turime apsimesti. Pavyzdžiui, rašant mokslinį darbą, naudojame tam tikrą oficialų, formalų kalbėjimo toną ir tiesiog negalime to ignoruoti. Tačiau tais atvejais, kai yra suteikiama visiška rašymo laisvė, manau, yra labai svarbu (žinoma, nepereinant į narcisizmą ar tiesioginį transliavimą iš vidaus), leisti sau tam tikra prasme rašyti dienoraštiniu būdu. Tai yra paprastas sąžiningumas.

Juk aš galiu kalbėti tik iš savo tribūnos, negaliu kalbėti iš kito asmens ar bendros perspektyvos. Norėčiau ateityje iš kultūrologinės, eseistinės kūrybos labiau judėti linkliteratūrinės kūrybos. Jaučiu, kad man artimiausias yra literatūrinis apsinuoginimas. Apima didžiulis azartas, kai savyje atrandu kažką, kas ne visada yra patogu ar pasididžiuotina, tačiau rezonuoja su kokiu nors meno kūriniu. Apie tai ir siekiu rašyti.

– Kaip galima lygiavertiškai išmanyti visas meno sritis?

Manau, kad visų sričių lygiavertiškai išmanyti yra neįmanoma. Vyksta natūrali atranka. Renkuosi rašyti apie tai, kas manyje pradeda rezonuoti. Iš pradžių labiau traukė garsas, paskui perėjau prie vizualiųjų menų. Ilgainiui manyje susiformavo toks tarpdisciplininis požiūris. Galų gale, kuo daugiau imu bendrauti su kūrėjais, matau, jog labai dažnai jie patys nėra apsibrėžę, kokios srities menui atstovauja. Žmonės, kurie turi ką pasakyti, ras daugybę įvairių būdų, kaip tai išreikšti.

– Esi tampriai susijęs su viena iš tavo tyrinėjamų meno sričių – muzika, net teko pačiam kurti eksperimentinę elektroninę muziką. Ar šita patirtis atvėrė tau kitokį šio meno vertinimą, suvokimą, o gal jį pakeitė? Kaip muziką vertina muzikos kūrėjas ir kaip – meno tyrinėtojas?

Žinoma, prasiplėtė mano muzikos suvokimas ir vertinimas. Man visada labai svarbi buvo bendruomenė, tada meno (ar šiuo atveju garso) gauni gerokai daugiau. Tarkim, nuėjęs į kokį nors minifestivalį, sutinku visus ten susirinkusius įdomius žmones ir vyksta gyvas bendravimas, kuris papildo to vakaro atliekamą muziką.Man muzika turi būti ir tam tikras socialinis gyvenimas.

– Ar reikia ir ar dera meno / kultūros kritikui būti pačiam ragavusiam menininko duonos – bandžiusiam kurti?

Manau, kad tai tikrai nėra būtina. Nors ir yra meninį išsilavinimą turinčių menotyrininkų ir kritikų, nemanau, kad žmogus, kuris neturi praktinės meno kūrimo patirties, negali suvokti šios srities principų ir subtilybių. Viskas, ko reikia, yra tam tikras specifinis jautrumas. Net sakyčiau, kad tam tikra distancija nuo meno kaip praktinės srities ir neužsiangažavimas meno atžvilgiu yra geras dalykas. Tai leidžia būti objektyvesniam. Be to, esu linkęs manyti, kad meno / kultūros tyrinėtojas ar kritikas savaip irgi yra kūrėjas, jeigu jis žiūri į savo veiklą rimtai ir išradingai.

– Ar egzistuoja tam tikri principai, bendrai tinkantys meno ir kultūros kritikai, kalbant apie visą šiuo metu kuriamą meną?

Tikrai ne. Manau, kad tų principų gali būti iš tiesų daug, priklausomai ir nuo meno sričių, ir nuo jų vertinimo. Galbūt vienintelis vertinimo taškas, kurį aš sau leidžiu taikyti, yra tai, ar kažkoks reiškinys / procesas turi tam tikrą prasmę kokrečiai bendruomenei arba istoriniam bei socialiniam kontekstui. Pavyzdžiui, imuosi tyrinėti kokį nors dalyką, kuris funkcionuoja tam tikroje erdvėje, tarp tam tikrų žmonių, ir tada žiūriu, ką jis toje aplinkoje reiškia, veikia, kokia yra jo prasmė.

Kitas principas, kurį galima būtų taikyti kaip universalų visam menui, yra reikalavimas, kad menas maksimaliai atitiktų šiuolaikybės tarpsnį, kad menas turėtų būti „apie dabar“. Tačiau tuo neretai piktnaudžiaujama. Visą laiką tarsi reikalaujama, kad menas atitiktų tai, kas nuolat keičiasi. Sakykime, žmonės, kurie kuria tiesiog pagal savo chronologiją ir laiko skalę, dažnai patiria tam tikrą spaudimą. Jiems priekaištaujama dėl pasenusios kūrybos, neatitikimo šiandienos standartams. O iš tiesų tie standartai juk labai dažnai yra susiję su rinka. Tarsi visą laiką menui reikia orientuotis į tai, kas rinkoje yra paklausu, kas yra perkama, kas atitinka tendencijas. Man norisi tam priešintis.

Labai dažnai mane žavi dalykai, kurie yra alternatyvūs. Dalykai, kurie imasi visai kitokio kurso. Ir tai nereiškia, kad tai jau atsiliekanti ar nebeaktuali variacija. Iš tiesų, manau, kad tai egzistuoja paraleliai. Šiuolaikiškumo reikalavimas mene man atrodo per daug autoritarinis, įstumiantis žmones į savotišką nerimo situaciją, tarsi visą laiką reikia atitikti tendencijas.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments