Nuo šių metų gegužės vidurio Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos lauko teritorija pradėjo keistis. Kraštovaizdžio architekto Povilo Marozo parengtų žaliųjų erdvių pertvarkymo strategija siekia derinti idėjos tvarumą, materializuoti ir atspindėti procesus, kurie vyksta institucijos viduje, kartu – tapti patogia ir malonia aplinka.
Tvarumas tampa atspirties tašku, įvertinant mūsų gyvenamosios aplinkos matymą.
Be kitų, jau įpusėjusių darbų, žengti pirmieji žingsniai įrengiant sodus. Vienas iš jų skirtas laukiniams augalams, krūmams ir medžiams, augantiems Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Kita dalis susideda iš įvairių vaisingų augalų, nuolatos patenkančių į NMK kaip dovanos arba mainantis su kolonijos kaimynais, svečiais, vietiniais gyventojais ir jų šeimomis.
Nidos meno kolonijos lauko teritoriją iki šiol buvo galima apibūdinti kaip apatišką ir anonimišką stovėjimo aikštelę. Jos performavimo tikslas – materializuoti ir atspindėti procesus, kurie vyksta institucijos viduje: tyrimus, produkciją ir edukaciją vizualiųjų menų, architektūros, dizaino ir kultūros laukuose, taip pat humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.
Tai – viešoji erdvė, projektas, siekiantis įžvalgiai ir sumaniai suderinti idėjos tvarumą, naudojamas medžiagas ir parinktus augalus. Kartu ji turėtų tapti patogia ir malonia aplinka. Daugiamečio laukinio sodo dizainas atstato grandis tarp organizmų ir teigiamai veikia vietinę bioįvairovę – tvarumas tampa atspirties tašku, įvertinant mūsų gyvenamosios aplinkos matymą.
Esminis šio proceso elementas – vietinių išteklių panaudojimas. Bendra teritorijos žaliųjų erdvių pertvarkymo strategija buvo sukurta ir suprojektuota kraštovaizdžio architekto Povilo Marozo, artimai bendradarbiaujant su NMK direktore Egija Inzule. Specialiai apsėtos plokščiosios sklypo dalys buvo pakeltos, suformuojant teritorijoje reljefą. Šiam reljefui paremti buvo panaudoti nurašyti suoliukai, anksčiau stovėję Nidos miestelio viešosiose erdvėse.
Tokiu būdu sukonstruota panaši atramos sistema, kaip ir menininko Roberto Smithsono kūrinyje „Veidrodžiai ir kriauklėtas smėlis“ (angl. „Mirrors and Shelly Sand“; 1969-1970). Šie jau yrantys suoliukai pamažu sunyks ir jų palaikomą struktūrą perims augalai, toliau ją formuodami patys. Povilas Marozas sodą suprojektavo, galvodamas apie kompozicijas ir gamtines formas, kurias matė Kuršių nerijos miškuose. Jis ypatingą dėmesį atkreipė į vietas, kuriose sukultūrinta Nacionalinio parko miškų priežiūra susitinka su egzistuojančia struktūra ir pasidaro matoma.
Vietinių laukinių augalų kompozicija buvo parinkta gamtinio apželdinimo specialistės ir botanikės Vilmos Gudynienės. Ši selekcija buvo sudaryta tariantis ir atsižvelgiant į rekomendacijas, pateiktas Kuršių nerijos nacionalinio parko botanikės Raimondos Ilginės ir Klaipėdos universiteto botanikos sodo direktorės Astos Klimienės. Augalai buvo atsargiai iškasti specialiai paskirtose vietose, prižiūrint Kuršių nerijos nacionalinio parko botanikams.
Vietiniai žolynai (šepetukas ir šluotsmilgė), samanos ir kerpės, laukiniai viržiai ir našlaitės bei kiti augalai buvo persodinti Nidos meno kolonijos kieme. Dirvos paruošimas, sodinukų surinkimas ir sodinimas buvo atliktas per 7 dienas. Bendruomeniškoje akcijoje dalyvavo įstaigos komanda ir savanoriai – NMK rezidentai, draugai ir rėmėjai, taip pat patys projekto autoriai P. Marozas ir V. Gudynienė su savo partneriais ir vaikais.
V. Gudynienės teigimu, po tokios „chirurgijos“ augalams prireiks laiko prisiderinti prie naujos aplinkos. Pagrindinis projekto siekis – leisti laukiniams augalams kurti ir formuoti šią naują buveinę, sudaryti sąlygas ją pasisavinti, laiką suvokiant kaip pagrindinį sodo formavimo elementą. Šis sodas visada bus įpusėtas kūrinys, gyvas tęstinumas, suteikiantis NMK galimybę atsekti, perkloti, atverti ir materializuoti laiką. Sodas yra istorijų pasakojimo įrankis, katalizatorius įvairių rūšių susitikimams ir istoriniams, geografiniams, politiniams, folkloriniams bei fikciniams susibūrimams.
Vilma Gudynienė yra gamtinio apželdinimo specialistė ir botanikė. Jos praktika paremta vietinių (laukinių) augalų naudojimu, vienu metu išsaugant ir formuojant konkretaus peizažo tapatybę ir randant būdą praturtinti miesto teritorijų bioįvairovę. Kaip gamtos mokslų atstovė, Gudynienė vertina ir pasitinka nuolatinius laukinės gamtos iššūkius. Ji aktyviai taiko ir naudoja savo profesines žinias įvairiose srityse, tokiose kaip strateginis želdynų ekosistemų ir bioįvairovės vertinimas, bendroji ir dendrologinė želdynų analizė, rekomendacijų miesto žaliųjų teritorijų tvarkymui teikimas.
Povilas Marozas yra kraštovaizdžio architektas, atestuotas Londono Kraštovaizdžio instituto narys, Lietuvoje turintis apželdinimo projektų vadovo sertifikatą. Jis studijavo architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete ir architektūros istoriją Bartletto architektūros mokykloje Londono universiteto koledže. Marozas savo karjerą pradėjo užsiimdamas kraštovaizdžio architektūra Londone, kur jis daugiau nei 8 metus praleido dirbdamas su įvairiomis tarptautinėmis studijomis, tokiomis kaip „Vogt Landscape“, „Djao-Rakitine“ ir „Periscope“. Per šį laikotarpį jis įgyvendino aukštos kategorijos viešųjų erdvių ir kraštovaizdžio architektūros projektus Jungtinėje Karalystėje, Europoje, Rusijoje ir Artimuosiuose Rytuose.
NMK padėkoja Kuršių nerijos nacionalinio parko komandai ir direktorei Aušrai Feser, „Neringos komunalininko“ komandai ir direktorei Danguolei Šešelskytei, taip pat Astai Klimienei ir Raimondai Ilginei už jų patarimus ir paramą bei Žilvinui Landzbergui už jo strategišką paramą ir kvietimą prie projekto prisijungti Povilą Marozą ir Vilmą Gudynienę.
Už jų nepailstantį darbštumą ir energiją NMK taip pat dėkoja rezidentams: Mildai Zabarauskaitei ir Robertui Narkui, Jurgai Daubaraitei ir Jonui Žukauskui, Linai Lapelytei ir Mantui Petraičiui, Kamilei Levulei ir Rudolfui Levuliui; taip pat dėkojame Aistei Balčaitei, Donatui Baltrušaičiui, Agnei Dailidaitei, Indrei Dikavičiūtei, Sandrai Dumčiūtei, Gerdai G. Šeirei, Daurai Polonskytei ir „Zuikio daržo“ komandai.
Projektą dalinai finansuoja programa „Neringa: Lietuvos kultūros sostinė 2021“ ir Neringos savivaldybė.
