Leidžiantiems laiką namuose, Lietuvos nacionalinis dramos teatras siūlo paklausyti šio sezono tinklalaidžių. Savo atsiminimais ir požiūriais dalinasi įvairūs teatro žmonės. Jie atsimena ir kovą už laisvę, ir tuometinius spektaklius, ir vakarėlius, pasakoja kokia buvo cenzūra, kaip trūko medžiagų ir kaip buvo sukamasi iš situacijos.
Šiandien mums labiausiai rūpi tos trys dešimtys metų nuo 1990-ųjų kovo 11-osios, kuri, pasak šviesaus atminimo Leonido Donskio, mus ištiko staiga – be ilgų uvertiūrų, kaip stebuklas.
Martynas Budraitis
Šio – 80-ojo – teatro sezono dėmesio centre – Lietuvos nepriklausomybės jubiliejus ir laisvės tema. „Šiandien mums labiausiai rūpi tos trys dešimtys metų nuo 1990-ųjų kovo 11-osios, kuri, pasak šviesaus atminimo Leonido Donskio, mus ištiko staiga – be ilgų uvertiūrų, kaip stebuklas. Būtent per juos mokėmės pažinti tai, kas yra laisvė ir kas ji nėra. Mokėmės diskutuoti ir rasti drąsos išsakyti savo nuomonę net tada, kai atsiduriame priešinguose diskusijos poliuose, elegantiškai priimti kito žmogaus nuomonę, poziciją, empatiškai suvokti jo istoriją ir pasaulėžiūrą. Mokėmės kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Susiorientuoti mus užklupusiuose begaliniuose laisvų pasirinkimų labirintuose“, – rašo Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis sezono pristatyme.
Dešimtyje tinklalaidės epizodų apie gyvenimą prieš 30 metų pasakoja LNDT vadovas Martynas Budraitis, režisieriai Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas, aktoriai Arūnas Sakalauskas, Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis. Taip pat rasite pokalbius su kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, fotografu Gintaru Zinkevičiumi bei scenografu Jonu Arčikausku.
NAUJAUSI TINKLALAIDĖS GARSO POKALBIAI
Režisierius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Varnas savo namuose Daivai Šabasevičienei pasakoja apie Nepriklausomybės laikotarpiu kurtus spektaklius ir kitas tuometines teatro aktualijas.
1988 metais tuomet pirmakursis režisūros studentas Gintaras Varnas iš savo bendramokslių buvo subūręs „Šėpos“ teatro trupę, kuri gyvavo trejetą metų ir pagarsėjo kaip drąsi politinių parodijų trupė.
„Tuščių salių kontekste „Šėpa“ buvo neįtikėtinai populiari. Nereikėjo jokios reklamos. Tiesiog ant durų parašydavome ranka rašytą raštelį, kokius spektaklius vaidinsime tą savaitę“, – sako režisierius.
Dėl LNDT pastato rekonstrukcijos pokalbį rengianti teatrologė Daiva Šabasevičienė pakvietė Juozą Statkevičių pasikalbėti savo namuose. Kupinas entuziazmo jis pasakoja apie teatrą, kostiumus ir užkulisinius dalykus, nutikusius prieš 30 metų. „Aktorės net balsą pakeisdavo, kai apsivildavo mano kurtą kostiumą, nesvarbu, kad jis iš pliušinių užuolaidų buvo pasiūtas“, – atsimena menininkas
Šįkart prisiminimais dalijasi vienas iš vyriausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorių ir Teatro sąjungos vadovas Ramutis Rimeikis. Tuomet jis dirbo Kultūros ministerijos Teatro skyriaus vadovu. „Pasiūlymas dirbti ministerijoje buvo netikėtas. Iki šiol nežinau, kodėl mane pasirinko“, – sako aktorius. R. Rimeikis prisimena ir senųjų aktorių kartą, kuri visai nepriėmė iš Kauno į Vilnių perkelto Jono Vaitkaus. Tada jie sakė: „Arba mes, arba Vaitkus“. Ministras buvo už Vaitkaus atėjimą.
Fotografas Gintaras Zinkevičius pasakoja jautęs, kad pokalbių iš jo studijoje esančio telefono būdavo nuolat klausoma, o kadangi buvo aktyvus laisvės šalininkas sulaukdavo ir replikų: „Eini koridoriumi ir girdi, kad einantis už tavęs sako: „Štai, niekšas eina“. <…> Buvau išmokęs juoktis iš tų visų nesąmonių, skambių pareiškimų.“
Visus Lietuvos nacionalinio dramos teatro tinklalaidės garso pokalbius rasite čia: https://lndt.podbean.com
Komentuokite