Nacionalinės švietimo agentūros direktorė: pagaliau realizuotos diferencijavimo ir individualizavimo idėjos

Rūta Krasauskienė. © Asmeninio albumo nuotr.

Apie nuotolinio mokymo sėkmes ir sunkumus ankstesniuose interviu jau kalbėjomės su meninio ugdymo – dailės, muzikos, teatro ir šokio – mokytojais. Neišvengiama būtinybė mokymą perkelti į virtualią erdvę paskatino visą Lietuvos švietimo sistemą nedelsiant prisitaikyti. Šiandien galime užduoti esminį klausimą – ar mums pavyko?

Sužinojome, kad turime daugybę savų, lietuviškų, resursų, kurių nesugebėjome anksčiau išnaudoti iki galo. 

Rūta Krasauskienė

Apibendrinti pastarųjų trijų virtualaus mokymo mėnesių ypatumus bei aptarti, kas laukia ateityje, paprašėme buvusią Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorę Rūtą Krasauskienę, pačiame koronaviruso plitimo ir karantino Lietuvoje įkarštyje – nuo balandžio vidurio – pradėjusią vadovauti Nacionalinei švietimo agentūrai.

– Karantinas privertė greitai persiorientuoti ir tęsti mokymą nuotoliniu būdu. Kaip apibendrintumėte šią patirtį: galima sakyti, kad ji buvo sėkminga ar vis dėlto tai – per didelis iššūkis mūsų šiandieninei švietimo sistemai?

Žinia, kad mokykla persikelia į virtualią erdvę ir reikės organizuoti mokymą nuotoliniu būdu, sukėlė didelį stresą tiek mokytojams, mokyklų administracijai, tiek tėvams ir mokiniams. Ir pradžia buvo labai sudėtinga. Nors visi mokytojai yra įgiję kompiuterinio raštingumo lygį ir turi ECDL (ang. Europeans Computer Driving Licence – Europos kompiuterio vartotojo) pažymėjimus, praktiškai tomis žiniomis naudojosi menkai, dažniau taikydami tradicines mokymo priemones. 

Todėl Švietimo, mokslo ir sporto ministro paskelbtos dviejų savaičių atostogos prieš pereinant į nuotolinį mokymą buvo labai geras laikas pasirengimui, persiorientavimui. Jei būtų reikėję iš karto pradėti mokyti naujomis sąlygomis, būtume turėję tikriausiai tik porą mokyklų visoje Lietuvoje, galinčių taip organizuoti ugdymo procesą. Visiems kitiems tai buvo iššūkis. Pradžia labai sunki ir sudėtinga, kilo daug baimių, buvo sunku suvaldyti vaizdo konferencijas, ir patyčių neišvengta – visko buvo, tiesą sakant. 

Tai privertė mokyklas papildomai padirbėti atnaujinant mokytojų kompiuterinio raštingumo lygį, ypač suaktyvėjo „kolega-kolegai“ mokymosi praktika: mokytojai dalijosi savo patirtimi, kartu žiūrėjo reikalingos programinės įrangos naudojimo mokomuosius filmus. Teko išdalinti mokyklose esančius kompiuterius mokytojams ir mokiniams nelaukiant, kol Švietimo, mokslo ir sporto ministerija aprūpins visus reikiama įranga. Tos mokyklos, kurios turėjo patirties ir mokytojų, jau dirbančių su mobiliosiomis aplikacijomis, įvairiomis mokymuisi skirtomis programomis, turėjo mažiau problemų. Tos, kurios neturėjo tokios praktikos, susidūrė su didesniais iššūkiais.

Tačiau apibendrinant galima pasakyti, kad iš esmės šis nuotolinio mokymosi periodas buvo gana sėkmingas. Daugmaž per mėnesį buvo išbandytos ir įvertintos mokomosios programos, skaitmeninės mokymosi priemonės, mokyklos pasirinko tinkamas platformas, nusistovėjo darbo tvarka, mokytojai įgudo ir išdrąsėjo.

Rūta Krasauskienė. © Vidmantas Bukaveckas

– Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Nacionalinė švietimo agentūra nuolat organizavo susitikimus su mokyklų vadovais, mokytojais, visą laiką buvo palaikomas ryšys, Kokios nuotaikos vyravo?

Taip, praktiškai kiekvieną savaitę Mokyklų vadovų asociacija organizavo nuotolines konsultacijas, taip pat miestų savivaldybių švietimo padalinių vadovai. Jų metu buvo aptariamas nuotolinio mokymosi organizavimas, patirtys, pristatomos mokymo priemonės. Nacionalinė švietimo agentūra organizavo visą ciklą nuotolinių konsultacijų dalykų mokytojams, kur buvo aptariama dalykų nuotolinio mokymo specifika, labiau patyrę mokytojai dalijosi savo patirtimi, konsultavo kolegas. Mokytojams teko pradėti dirbti su elektroninių dienynų tiekėjų ir leidyklų atverta mokomąja medžiaga, nors anksčiau į ją buvo žiūrima skeptiškai. Sužinojome, kad turime daugybę savų, lietuviškų, resursų, kurių nesugebėjome anksčiau išnaudoti iki galo. 

– Jūs taip pat esate muzikė, jau prasidėjus nuotoliniam mokymui dar vadovavote Vilniaus Žemynos gimnazijai. Įvedus karantiną, kilo daug abejonių, ar apskritai įmanoma meninį ugdymą perkelti į virtualią erdvę, be jokio asmeninio kontakto. Jūsų nuomone, kalbant ne tik apie meninį ugdymą, ar mokymo procesas nukentėjo? Jei tektų vėl grįžti prie nuotolinio mokymo, sakykim, ilgesniam laikui – nenukentėtų vaikų kūrybiškumas, saviraiška?

Meniniam ugdymui šioje situacijoje kilo tikrai daug iššūkių. Vilniaus Žemynos gimnazijoje mes keitėme pamokų tvarkaraštį ir pradžioje daugiau dėmesio skyrėme akademiniams dalykams. Menų, technologijų, fizinio ugdymo mokytojams palikome daugiau laiko persiorientuoti, perplanuoti savo ugdymo turinį. Tie darbai, kurie buvo pradėti, pavyzdžiui, pasirengimas menų egzaminui, meno kolektyvų repeticijos – jie sustojo. Tačiau turiu pasidžiaugti mokytojų iniciatyva ir tai, kad mokytojai mokėjo naudotis technologijomis sėkmingai, meninio ugdymo procesas nesustojo.

Su meninio ugdymo mokytojais mes bendravome kiekvieną savaitę ir po kelis kartus, savo gimnazijoje, tarėmės, kaip geriau organizuoti, kokias priemones naudoti. Šių dalykų mokymo turinys vėliau buvo suplanuotas tam tikrais ciklais, kada vyko vien tik meninio ugdymo pamokos. Taip pabandėme kompensuoti, ką mokiniai buvo praradę. Mokiniams buvo siunčiamos nuorodos į virtualioje erdvėje esančius meno kūrinius, informacijos šaltinius, formuluojamos užduotys, orientuotos į raštingumo, meno suvokimo gebėjimų ugdymą. Ir lyg viskas stojo į vietas. Kai yra įdirbis, geras mokinių ir mokytojų ryšys, tuomet tikrai yra lengviau pasiekti rezultatų bet kokiomis sąlygomis. 

Tikriausiai mes dabar ir įgyvendinome šiuolaikinio mokymosi paradigmą, pagal kurią mokiniai dirba savarankiškai,  o mokytojas juos tik konsultuoja.

Mokinių kūrybiškumas, saviraiška šiuo periodu buvo kitokia. Muzikos kolektyvų – orkestrų, chorų, ansamblių ar kitų grupinių – darbų procese mokytojui viena yra dirbti salėje, tiesioginiame kontakte ir visai kas kita – nuotoliniu būdu, kai su visu kolektyvu ar grupe nieko negali padaryti. Mokytojai prisitaikė, dirbo, bet, iš esmės, tai buvo individualus darbas. Tikriausiai mes dabar ir įgyvendinome šiuolaikinio mokymosi paradigmą, pagal kurią mokiniai dirba savarankiškai,  o mokytojas juos tik konsultuoja. Gaudami mokinių mokymosi rezultatus nuotoliniu būdu, mokytojai galėjo tik konstatuoti, ką mokinys padarė gerai, kur reikėtų pasitempti, patarti, kaip tobulinti darbą.

Mokyklos patalpos buvo užvertos, daug priemonių, metodinės medžiagos liko mokytojų kabinetuose. Be to, daug ką reikėjo kurti iš naujo, kelti į virtualią erdvę, kad medžiaga taptų lengvai pasiekiama iš bet kurio kompiuterio, pasidalijama su mokiniais. Tiek mokiniai, tiek mokytojai daug užduočių filmavo, taip šiek tiek kompensuodami raiškos trūkumą. Taigi, kūrybinis procesas buvo kitoks, labiau individualizuotas, orientuotas į kiekvieną mokinį. Dėl to mokytojams drastiškai padidėjo darbo apimtys – juk buvo dirbama jau ne su grupe mokinių, o su kiekvienu asmeniškai. Tad ir užduotis reikėjo pergalvoti, pritaikyti jas pagal kiekvieno mokinio rezultatus, individualizuoti.

– Kokius galėtumėte įvardinti didžiausius iššūkius, atsiradusius visą ugdymo procesą nukreipus į virtualią erdvę? Taip pat tikriausiai tam tikros patirtys praturtins ir įprastą, tradicinį mokymosi procesą ateityje?  

Didžiausi iššūkiai – pradžioje interneto tiekimo sutrikimai, informacinių technologijų trūkumas, nesugebėjimas prisijungti prie vaizdo konferencijų aplinkos… tai išsisprendė gana greitai, per porą savaičių. Ši patirtis, akivaizdu, bus ir ateityje naudinga, dirbant su vaikais, kuriems skirtas mokymasis namuose, su sergančiais mokiniais, su tais, kuriems sunku būti kolektyve dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Su šiais mokiniais bus galima puikiai bendrauti vaizdo konferenciniu ryšiu, nors tai atims galimybę mokytojui jausti mokinio nuotaiką, emocinę būseną. Vis tik matymo laukas ekrane yra ribotas.

Vertinga tai, kad atsirado tam tikri pamokų konstruktai, buvo sukurtos užduotys, veiklų pavyzdžiai, peržiūrėti ir tokiam mokymui pritaikyti planai. Svarbiausia, atsirado realus diferencijavimas ir individualizavimas. To mokytojas negalėjo padaryti dirbdamas klasėje su 30 vaikų per 45 min. Tačiau mokytojų darbo valandos išaugo keletą kartų – tai problema, kurią reikės spręsti, jei nuotolinis mokymas tęsis.

Svarbu, kad iš naujo atradome lietuviškus skaitmeninius mokymosi resursus, sužinojome, kad yra potencialas, ir dabar mes išmokome juo naudotis. Ypač suaktyvėjo prieš kelerius metus parengtos meninio ugdymo dalykų skaitmeninės mokymo priemonės naudojimas. Atrasti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengti skaitmeniniai muzikos istorijos vadovėliai, egzaminatorius.lt užduotys – juk tai profesionaliai parengta, susisteminta medžiaga, labai palengvinanti mokytojo darbą. Svarbiausia, kad ekstremalių sąlygų pastūmėti mokytojai suprato šių priemonių vertę. Tai paskatins jas naudoti ir grįžus prie tradicinio mokymo.

Mokyklinis šokio brandos egzaminas nuotoliniu būdu. © Vilniaus Žemynos gimnazija

– Kaip, jūsų manymu, nuotolinį mokymą sekėsi organizuoti mokyklų administracijoms? Ar buvo atvejų, kai tam tikrose mokyklose ugdymas tiesiog buvo sustojęs? 

Kiekviena mokykla pirmiausiai apklausė mokinius, jų tėvus, siekdami sužinoti, kokia padėtis šeimose su kompiuterinėmis technologijomis, interneto ryšiu, ko trūksta. Visko buvo Lietuvoje, ypač regionuose, kur žemas socialinis ekonominis kontekstas, probleminėse šeimose vaikų mokymasis iš dalies sustojo. Didmiesčiuose buvo paprasčiau ir lengviau. Pavyzdžiui, mūsų gimnazijoje iš 800 mokinių tik vienas neturėjo interneto ryšio. Tačiau trūko kam ausinių, kam mikrofono, kam – geresnio kompiuterio. Viską, ką turėjome mokykloje išdalijome mokiniams. 

Taip pat reikėjo pergalvoti pamokų tvarkaraštį ir jį aptarti, paaiškinti kolektyvui, tėvams. Mūsų gimnazijoje buvo nustatytas limituotas laikas vaizdo pamokoms, o visos kitos pamokos vyko per elektroninį dienyną, siunčiant užduotis mokiniams, gaunant atliktas, teikiant grįžtamąjį ryšį. Taip pat buvo numatytas laikas konsultacijoms po pamokų. Žemynos gimnazijoje mokslo diena prasidėdavo 9.00 val. ir iki 11.00 val. vykdavo vaizdo pamokos Zoom platformoje. Kiekviena pamoka trukdavo 20 min. 11 val. prasidėdavo pertrauka, po kurios numatytu metu mokiniams buvo siunčiamos tam tikrų dalykų užduotys. Buvo būtina apgalvoti ir derinti skiriamų užduočių kiekius, kad mokiniai jas suspėtų atlikti, nepervargtų.

Kad ir kaip būtų keista, pastebėjome geresnį pamokų lankomumą. Tikriausiai tam turėjo įtakos vėlesnė nei įprasta pamokų pradžia, kelionės į mokyklą laiko sutaupymas. Žinoma, buvo ir pramiegojimų, užduočių ignoravimo, reikėjo kontaktuoti su tėvais, spręsti tam tikras problemas. Tai ir buvo pagrindiniai mokyklos administracijos darbai.

– Minėjote, kad mokyklos pirmiausiai mokiniams išdalijo savo turimą kompiuterinę įrangą. Kaip sekėsi jos aprūpinimas nacionaliniu lygiu? Ar šis procesas jau užbaigtas?

Daugelis mokyklų pirmiausiai atidavė visą savo turėtą kompiuterinę įrangą, nes valstybinis aprūpinimas vis tik nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Centralizuotai nupirkti kompiuteriai mokyklas pasiekė jau vėliau. Kad kiekvienas vaikas yra 100 proc. aprūpintas, negalėčiau taip teigti. Buvo aprūpinti tik tie, kurie iš viso nieko neturėjo. Jei namuose buvo nors vienas kompiuteris, tokios šeimos jau nebuvo papildomai aprūpinamos. Taigi buvo orientuojamasi ne į kiekvieno vaiko poreikius, bet į namų ūkio sąlygas. Pradiniame etape mokymuisi buvo naudojami ir telefonai, ir kas ką turėjo.

Mokinių aprūpinimas plančetėmis karantino metu. © NŠA

Šiuo metu vykstant ugdymo turinio atnaujinimui, būtina galvoti, kad pagal jas turėsiantis mokytis kiekvienas mokinys ir kiekvienas mokytojas turėtų savo asmeninį kompiuterį ar kitas šiuolaikines skaitmenines mokymo ir mokymosi priemones. Nes juk ir mokytojai nepakankamai aprūpinti šiuolaikinius reikalavimus atitinkančia kompiuterine įranga. Paaiškėjo, kad dalis mokytojų iš viso neturėjo namuose kompiuterių, dalies įranga buvo sena, nepajėgi aptarnauti naujos programinės įrangos. Apie mokytojų aprūpinimą taip pat reikia galvoti. Taigi, šie procesai tikrai dar nebaigti.

– Grįžtant prie meninio ugdymo. Kai kurie meninio ugdymo mokytojai, suprasdami ir mokiniams, ir „pagrindinių“ dalykų mokytojams tekusius iššūkius, atiduodavo dalį savo kontaktinių pamokų laiko virtualioje erdvėje. Manote, tokia praktika sąžininga? Kaip reikėtų spręsti tokias problemas, kad mokantis virtualioje erdvėje laiko užtektų visiems dalykams tiek pat, kiek numatyta mokymo programose?

Yra įvairių mokyklų. Vienose meninio ugdymo tradicijos gilios, į juos žiūrima rimtai, sudaromos puikios sąlygos dirbti, kitose – mažiau rimtai, menams suteikiant tik renginių aptarnavimo funkciją. Girdime, kad kartais vietoj menų pamokų, ypač pradiniame ugdyme, daromos „rimtesnės“ –  matematikos, lietuvių kalbos ir literatūros – pamokos. Tikiu, kad tokių mokyklų ypač reta. Ši  situacija, manau, nepasikeitė ir persikėlus į virtualią erdvę. Čia yra labai svarbus visos mokyklos bendruomenės požiūris ne tik į menus, bet ir į dorinio, fizinio ugdymo pamokas. Pavyzdžiui, mūsų gimnazijoje menų mokytojai dirbo tiek pat, kiek ir kitų dalykų mokytojai, o kartais gal net ir daugiau, nes reikėjo labai daug individualaus darbo. Jei mokytojai dirba entuziastai, yra savo dalyko fanai, „atimti“ iš jų pamokas tiesiog neįmanoma.

Būtų įspūdingos ir vertingos žymių kultūros žmonių vaizdo pamokos – ne tik apie meną, bet ir apie bendražmogiškus dalykus.

– Kultūrinė edukacija taip pat svarbi ugdymo dalis – ne tik meninio ugdymo pamokos, bet ir lankymasis koncertuose, spektakliuose, galerijose. Ar šiandieninė į virtualią erdvę perkeliama ugdymo sistema tokia, kokia ji yra dabar, galėtų ir sugebėtų kompensuoti šiuos edukacinius, asmenybės formavimo praradimus? Ko reiktų, kad tai pavyktų bent iš dalies?

Ir tradicinėse pamokose inovatyvūs mokytojai naudojo virtualias galerijas, muziejus. Tai – puiki galimybė apžiūrėti ypač vizualiojo meno kūrinius iš arti, ištyrinėti kiekvieną detalę. Kai aš mokiausi mokykloje, prisimenu, kad per dailės pamoką mokytoja parodydavo mažytę reprodukciją vadovėlyje ar knygoje, pernešdama ją per klasę. Kas matė, kas nepamatė, o apie detales nėra ko nė šnekėti. Iš tikrųjų dabar atsiveria daug platesnės galimybės pamatyti viso pasaulio kultūros paveldo objektus. Pažiūrėjusi į savo gimnazistų darbus, eksponuojamus virtualioje erdvėje, matau, kad poveikis prieigos prie meno internete yra labai ryškus.

Muzikos pamokoms naudingos buvo atsivėrusios skaitmeninės koncertų salės, operos teatrai. O įrašus Youtube platformoje mokytojai nuolat taiko pamokose. Būtų įspūdingos ir vertingos žymių kultūros žmonių vaizdo pamokos – ne tik apie meną, bet ir apie bendražmogiškus dalykus. Tokios jos labiau pasiektų vaiko sielą, būtų labiau paveikios. Jau yra įprasta, kad menininkai važinėja per mokyklas, tačiau laiko sąnaudos ir atstumai nesudaro galimybių pasiekti visus. Įvairios vaizdo pamokos, nuotoliniai susitikimai su kultūros žmonėmis užtikrintų kultūros prieinamumą ir labiausiai nutolusiose ar mažose mokyklose.

Mokymasis namuose. © Allie / Unsplash

– Kalbant apie mokymo programas – jos užtektinai yra pritaikytos virtualiam mokymui, naujųjų technologijų ugdymo procese naudojimui?

Dabar galiojančios Bendrosios programos padeda tiek, kiek mes patys jas gebame pritaikyti. Iš esmės programa tai yra tik gairės mokytojui, tam tikras orientyras. Žinoma, gimnazijų mokytojai dar orientuojasi į egzaminų programas. Visa kita – tai metodika, gebėjimas pasinaudoti papildoma medžiaga, atrasti įdomius, motyvuojančius metodus, užduotis. Pamokų sėkmė labai priklauso nuo mokytojo kompetencijos, išmonės, smalsumo, entuziazmo, noro padaryti daugiau, nei iš pažiūros užtektų. Tokie mokytojai kiekvieną iššūkį priima kaip galimybę tobulėti, jiems visada yra lengviau. 

– Galbūt reikėtų kalbėti apie didesnės apimties, drastiškesnę mūsų švietimo sistemos pertvarką, kuri ateityje galėtų nesunkiai susidoroti su tokiais ar visai naujais iššūkiais?

Akivaizdu, kad šiuolaikiniame pasaulyje gali nuolat kilti įvairiausių iššūkių. Sunku, o gal net neįmanoma būti iš anksto viskam pasiruošus. Svarbiausia, kad sistema turėtų galimybę prisitaikyti prie situacijos. Šių dienų patirtis atskleidė, kad ir dabartinė sistema gana greitai prisitaikė: mokytojai kūrė, dalijosi mokomąja medžiaga, atsivėrė komerciniai resursai. Mokėjimas dalytis, padėti vieni kitiems, jungtis į bendradarbiaujančius tinklus ir yra tas kelias, kuris padės susidoroti su bet kokiais iššūkiais.

Verta atnaujinti turimas skaitmenines mokymosi priemones taip, kad jos dar geriau tiktų nuotoliniam mokymui, kurti metodinės medžiagos „mokytojas-mokytojui“ bankus. Ši medžiaga bus naudinga ir dirbant tradiciniu režimu – kaip papildoma medžiaga talentingiems ar mokymosi spragų turintiems mokiniams ugdytis, kaip galimybė nepertraukti ugdymo proceso susirgus ar išvykus mokytojui. Beje, Suomijos mokyklose išvykus ar susirgus mokytojui, jo pamokos vyksta nuotoliniu būdu – užduotis pateikia ir klasę kontroliuoja su kita klase dirbantis mokytojas.

Dar kartą reikia paminėti, kad karantino laikotarpiu mokytojai ėmė aktyviai dalintis tarpusavyje. Galima tik pasidžiaugti tuo, kaip mokytojai mokėsi vieni iš kitų, kolegos sprendė kylančias problemas, kūrė vieni kitiems konferencijų kambarius, juos administravo, padėjo valdyti situaciją. Akivaizdu, kad bėda priverčia kooperuotis.

Mokinės S. Baruolytės dailės pamokos užduotis nuotolinio mokymo metu. © Vilniaus Žvėryno gimnazija

– Kaip planuojama pradėti naujus 2020–2021 mokslo metus – ar ruošiamasi toliau tęsti nuotolinį mokymą?

Ruošiamasi dirbti ir nuotoliniu, ir tradiciniu būdu. Gerosios patirtys turi būti panaudotos naujaisiais mokslo metais: pritaikomos papildomos užduotys ypatingų mokymosi gebėjimų mokiniams (greičiau besimokantiems), pavaduojant mokytojus, mokymui namuose. Nepaprastai pasiteisino vaizdo konferencijos, kai nereikia niekur važiuoti, labai taupomas laikas.

Nuotolinio mokymo patirtis gali atverti naujas galimybes mokiniams periferijoje – jiems sudaryti sąlygas patekti į aukštesnę ugdymo kokybę teikiančias mokyklas. Taip, neišvykdami iš namų jie galėtų gauti geresnį išsilavinimą. Tiems, kuriems nesiseka mokytis, taip pat galėtų būti užtikrinama geresnė pagalba. Be to, pamatėme žymiai didesnį tėvų įsitraukimą – tėvai stebėjo, matė, kaip vyksta mokymasis, galėjo adekvačiau vertinti situaciją, suteikti pagalbą.

Nacionalinė švietimo agentūra rengia metodinę priemonę, kuri padės organizuoti nuotolinį mokymą nuo rugsėjo 1 dienos, jeigu to reikėtų, arba kaip naudoti nuotolinio mokymosi metodus tradiciniame ugdymo procese. Joje bus metodiškai aprašyta, kaip turi būti organizuojamos vaizdo pamokos, pateiktos rekomendacijos vadovams dėl mokymuisi skirtų platformų pasirinkimo, apibendrinti tarptautiniai ir Lietuvos praktikų pavyzdžiai. 

  • 138
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments