Muzikos siekis – sustabdyti klausančiojo akimirką

Kompozitorius Rytis Mažulis teigia, kad visa muzika turi nustebinti klausytoją. „Jai būtina turėti tam tikrą spiritualizmą. Visada“, – sako menininkas. Kalbiname R. Mažulį apie šiuolaikinę akademinę muziką ir santykį su klausytojais. 

Lietuvių kūryboje daugiau dvasingumo. Skamba kiek patetiškai, bet taip yra. Mes ieškome muzikinių prasmių kiekviename kūrinyje.

Rytis Mažulis

– Norint apžvelgti lietuviškos muzikos padėtį, įdomu būtų sužinoti, kaip, jūsų nuomone, ji pakito per pastaruosius dešimtmečius, po Nepriklausomybės atkūrimo?

Visada sunku atsakyti į tokius klausimus. Žiūrint iš sociologinės-humanitarinės pozicijos, į savo vietas atsistojo meninės kūrybos procesai. Pagaliau jie yra laisvi, gali normaliai skleistis ir funkcionuoti. Sunku pasakyti, kiek tuometinė ideologija tiesiogiai veikė kūrėjus, nesijaučiu kompetentingas kalbėti apie tokius dalykus. Sovietmečiu mes gyvenome keistoje diktatoriškoje valstybėje.

Aš, aišku, viso to jau negaliu prisiminti, mano kartai tiesioginio ideologinio spaudimo neteko patirti. Tas laikas buvo, sakyčiau, toks specifinis.O šiandieninis natūralus visuomenės atvirumas – neabejotinai didžiulis pliusas, manau, kitaip ir neturėtų būti. Prisipažinsiu, aš dabar kalbu apie tai, ko paprastai vengiu. 

– Tuomet sakykite, ar ko nors pasigendate lietuvių kompozitorių muzikoje?

Manau, kad viskas vystosi labai normaliai ir mes turime puikių kūrėjų. Sunku būtų išskirti bendrą (vienodą) liniją, stilistiką, nes yra tikrai daug įvairių, skirtingų muzikų. O trūksta gal tokio gryno muzikos sudėtingumo, bet nepasakyčiau, kad be jo negalima gyventi. Vakarų muzikoje labai daug tikslių struktūrų, techninio darbo, bet rezultatai ne visada meniniai.

Lietuvių kūryboje daugiau dvasingumo. Skamba kiek patetiškai, bet taip yra. Mes ieškome muzikinių prasmių kiekviename kūrinyje. Tuo pasižymi ir jaunieji kompozitoriai. O gebėjimas pritaikyti visas technines galimybes dar nereiškia, kad kūrinys bus tam tikra meninė vertybė. 

– Jūsų paties kūryboje gausu mašinistinių elementų, kurie jungiami su sakraliniais. Kaip tai suderinama?

Sakralumas yra labai skirtingai suprantamas ir vertinamas. Aš niekada nenorėjau būti kaip, pavyzdžiui, estų kompozitorius Arvo Pärtas. Kai kurie mano kūriniai (parašyti remiantis religiniais tekstais ar tie, kuriuose naudojamos citatos) yra sakralesni. O dėl mašinizmo (galime vartoti šį terminą, kuris buvo „nukaltas“ muzikologų), sakyčiau, kad tai yra greito tempo, nenutrūkstamo motorinio judėjimo muzika, kuri yra tiesiog tokio pobūdžio.

Nemanau, kad ji pagal sakralumo procentą skirtųsi nuo paprastų, lėtesnių vokalinių kūrinių. Visa muzika turi „pagauti“, turėti tam tikrą spiritualizmą. Visada. Nesvarbu, kad Mažulis dažniausiai vadinamas struktūralistu, vis dėlto mes esame menininkai ir ieškome tam tikrų meninių pojūčių, tad kiekvienam tenka vienaip ar kitaip prie to prieiti.

Aišku, visiems tai pavyksta skirtingais būdais. Aš galiu mėnesį „zulinti“ tam tikras struktūras, bet muzika gali nepavykti tokia, kokios norėtųsi, tada tenka ieškoti to mažyčio stebukliuko, iš kurio atsirastų kažkas gyva.Aš neatskirčiau sakralumo kaip atskiro stiliaus savo kūryboje, juolab kad niekada nerašiau muzikos, kuri galėtų skambėti mišiose.

– Jūsų kūrinius atlikti gana sudėtinga. Kiek atsižvelgiate į atlikėją kurdamas?

Po vieno koncerto, kuriame buvo atliktas mano kūrinys „ajapajapam“, trukęs  35 minutes, atlikėjai pasakė: „Mažulis – tikras sadistas.“ Aišku, jiems šį kūrinį atlikti skauda, nes raumenys nuolat įtempti, o dar tiek laiko viską reikia groti intensyviai. Mano kūryboje yra nemažai kūrinių, kurie reikalauja didesnio ne tik fizinio, bet ir emocinio pasirengimo (dėl tam tikros nervinės įtampos).

Aišku, aš visuomet pagalvoju, kaip ta muzika turėtų būti realizuojama, ir atlikėjams duodu atspirties taškus. Nors nemaža dalis kūrinių būtų lengviau sugrojama kompiuteriais, bet man reikia gyvo atlikimo.Klausantis kartais atrodo, kad mano muzika labai paprasta, bet imantis atlikti pasirodo, kad nėra taip jau lengva. Būtų žymiai paprasčiau pasislėpti po kokiomis ekspresionistinėmis barikadomis, bet mano kūriniuose pasislėpti nėra už ko, viskas turi būti daroma tiksliai, nes vyrauja skaisti, „liesutė“ faktūra, kurioje viskas turi būti labai aišku.

Norėčiau pasakyti, kad, savo laimei ir dideliam džiaugsmui, gyvenime sutikau labai daug puikių atlikėjų (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), kurie niekada nesakydavo, kad tai – kažkas keista ar nesąmoninga, bet būdavo mano bendraminčiai ir suprasdavo, ko noriu ir ką darau. Aš nesu „elektroninis“ kompozitorius, kuris sėdėtų ir darytų viską kompiuteriu.

– Šioje vietoje priartėjame prie santykio su klausytoju. Dažnai kompozitoriai pasako, kad jiems svarbiausia yra jų pačių idėja, o kaip tai priims klausytojai, jau nesvarbu.

Negalėčiau pasakyti, kad aš visiškai apie tai negalvoju. Žinoma, kad galvoju, nes kitaip neįmanoma. Aišku, jeigu mąstyčiau, kad man reikia parašyti muziką, orientuotą masinei publikai, aš jokiu būdu negalėčiau to atlikti. Nuolatos prisimenu savo mokytoją profesorių Julių Juzeliūną, kuris sakydavo: „Pradėk nuo to, kad save įtikintum. Jeigu tu pats savęs neįtikinsi ir netikėsi savo muzika, kaip tuomet patikės kiti?“

Taigi, galiu drąsiai pasakyti, kad turiu reikalų su savimi ir negalvoju, kas bus mano parašytos muzikos tiesioginis suvokėjas ir klausytojas. Manau, jeigu pavyko išspręsti kompozicinę problemą (medžiagą, idėją, struktūrą ir pan.) ir pajutau tą jau minėtą stebukliuką, tuomet turiu stiprų tikėjimą, kad ir kiti kažką tokio išgirs ir pajus.

Man nelabai svarbu, ar tai bus vienas, ar aštuoni, ar šimtas žmonių. Aš pats jaučiuosi ramus, jeigu tas kūrinys yra sąžiningai išspręstas ir tai nėra „chaltūra“. Apie savo muziką esu girdėjęs įvairiausių pasisakymų, ką žmonės pajuto atlikdami ar klausydami.

– Ką manote, kaip (ir ar iš viso) reikėtų priartinti platesnę žmonių auditoriją prie šiuolaikinio meno?

Tai yra globali šiandienos problema. Aš nemanau, kad kompozitorius turėtų specialiai taikstytis prie plačiosios auditorijos ir jai pataikauti, daryti tai, ką supranta tūkstančiai ar milijonai žmonių. Taip mes prieitume prie popmuzikos, kuri yra į tai orientuota. Jeigu aš tokios muzikos nerašau, manau, turiu teisę daryti kažkokias „ezoterikas“.

Tai galima palyginti su kulinarija. Kasdien valgydami tortą, tortą ir tik tortą, po kurio laiko jo nebenorėtume, ieškotume kitokio skonio. Kaip jau ir minėjau, man nelabai rūpi, kiek žmonių tai supras. Visais laikais egzistavo muzika, kurią galbūt galima vadinti eksperimentine, elitine, generuojančia įdomias idėjas, nesusilaukiančias masinio palaikymo. 

– O kokia lietuviškos muzikos ateities perspektyva? Kalbu apie jaunuosius kompozitorius. Kas mūsų laukia?

Aš visada nusiteikęs optimistiškai ir žiūriu į viską teigiamai. Kad ir kiek kalbama apie kažkokią pabaigą, krizę, aš manau, kad viskas vyksta natūraliai ir, mano nuomone, gerai. Manau, kad vieni ieškos tam tikrų dar nesurastų dalykų, kiti atsigręš į praeitį ir atras ten kažką, ką galės patobulinti. Kiekvienas kompozitorius yra kitoks, turi tam tikrą savitą priėjimą prie muzikos, tikėjimą ir randa tai, kas jam atrodo geriausia.

Manau, kad šiandieniniai jaunieji kompozitoriai yra daugybę kartų geresnėje padėtyje negu tuo metu buvome mes. Dabar viskas atvira, visa informacija pasiekiama lengva ranka, reikia tik pačiam sugalvoti, ko labiausiai nori. Tik imk ir naudok! Mūsų Kompozicijos katedroje mokosi labai įdomūs jaunieji kompozitoriai, kurie parašo originalių kūrinių, demonstruoja savo kūrybinius sumanymus. Aš nusiteikęs optimistiškai, bet ar atsiras kažkokia nauja kryptis, prognozuoti tikrai negaliu.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments