„Muzika erdvėje“ dienoraštis: Agnė Matulevičiūtė ir Aistė Noreikaitė

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė. VOX ART nuotr.

Rubrikoje „Kūrinio dienoraštis“ kviečiame susipažinti su netrukus įvyksiančio festivalio „Muzika erdvėje“ pasirengimo procesu. Festivalis šiais metais nagrinėja įvairias Vilniaus miesto bendruomenes. Šiame dienorašio įraše kompozitorės Agnė Matulevičiūtė ir Aistė Noreikaitė pasidalins mintimis apie kūrybinį procesą.

Supratau, jog mano muzikinis kūrinys turėtų atspindėti lietuviškos tradicijos ir musulmoniško azano susijungimą

Agnė Matulevičiūtė

ANGĖ MATULEVIČIŪTĖ. „Keturiasdešimt totorių“

Rugpjūčio 9, trečiadienis.

Buvau pakviesta į projektą „Muzika erdvėje“, kuris šiais metais tyrinėja bendruomenes. Iš karto žinojau, kad pasirinksiu musulmonus, nes jais domiuosi jau antrus metus, ypač iš muzikinės pusės. Šiandien paskambinau į musulmonų sunitų centrą Vilniuje bei susitariau dėl susitikimo.

Rugpjūčio 21, pirmadienis.

Šiandien pirmą kartą apsilankiau Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje, tačiau dar ne pamaldose – tik apžiūrėjome. Sužinojau apie pamaldų tvarką, patį kaimą, lietuvių totorius. Jie šiame kaime gyvena iš kartos į kartą, taigi nusipirkti namo ten praktiškai neįmanoma, sakė, tik šiemet parduoda kelis. Sužinojau, jog totoriai atkeliavo į Lietuvą su kunigaikščiu Vytautu, kaip jo sargybiniai, čia ir pasiliko.

Musulmonų kultūroje iš muzikinės pusės mane labiausia domina azanas – kvietimas maldai, musulmoniškose šalyse skambantis iš minaretų (mečečių bokštų). Iš karto pasikalbėjome ar Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje jis giedamas, buvau pakviesta sudalyvauti pamaldose ir pati gyvai jį išgirsti. Azaną atlikti gali beveik kiekvienas bendruomenės totoris. Žinoma, azanas skamba tik viduje, minareto ši mečetė neturi. Po susitikimo supratau, jog totorių bendruomenė, nors čia gyvena jau 620 metų, nėra itin integruota į visuomenę: nedaug žmonių apie ją kažką žino iš viso, nors kaimas – tik 17 km nuo Vilniaus. Svarstau apie lietuvių tradicinę muziką, jos instrumentus ir šalia – musulmonišką azaną…

Rugjūčio 25, penktadienis.

Pirmą kartą gyvai stebėjau musulmonų pamaldas. Įdomiausia tai, jog azanas giedamas, o tiksliau skaitomas, visiškai ne akademinės muzikos pasaulyje pažįstamoje harmonijoje, dermėje: jo poslinkiai tarp garsų yra stebinančiai smulkūs, jo neįmanoma apskaičiuoti ar užrašyti! Supratau, jog mano muzikinis kūrinys turėtų atspindėti lietuviškos tradicijos ir musulmoniško azano susijungimą, kaip ir šios kultūros bei bendruomenės – arti, bet tuo pačiu ir toli viena nuo kitos. Neseniai man jau teko eksperimentuoti su tuo savo kūrinyje simfoniniam orkestrui “The refugee orchestra”, kai vakarietišką tradiciją įvaldęs orkestras akomponavo skambančiam azanui, taip simbolizuodamas dviejų garsinių (ir ne tik) kultūrų susijungimą. Šiuo atveju, noriu tai padaryti ir vėl, tačiau šį kartą gyvai, akustiškai. Gyvai giedamam azanui akomponuos birbynė, lietuvių tradicija pulsuojantis instrumentas. Tai bus vienas įdomiausių eksperimentų, kuriuos teko daryti.

Renginys vyks rugsėjo 10 d., sekmadienį, 14.30–16.00

Aistė Noreikaitė. VOX ART nuotr.

AISTĖ NOREIKAITĖ. „Interaktyvūs pasispardymai garsu“

Rugjūčio 28, pirmadienis.

Šiandien nuėjau į moterų futbolo akademijos „Žalgiris“ treniruotę, susipažinau su sportininkėmis. Taip pat pabendravome su treneriu bei futbolo adademijos direktoriumi Svajūnu Stravinsku. Pokalbio metu paaiškėjo ne itin smagūs dalykai: politikai nevertina žaidžiančių merginų, profesionalumo siekti trukdo itin maža miesto, šalies parama. Labiausiai įstrigo frazė: „priešiškai nusiteikusių žmonių nuomonė apie futbolą žaidžiančias merginas tik dar labiau paskatina žaisti“.

Paklaustos apie rungtynių estetiką, merginos akcentavo žolę stadione, puolėjo šukuoseną, įmušto įvarčio garsą, sirgalių šūksnius, netgi širdies darbą veikiantį švilpuką. Dar viena įdomi įžvalga po susitikimo: varžybos – tai tam tikra improvizacija. Todėl ir mes su garso menininku Filtercutter rengiamės improvizuotam performansui-instaliacijai. Sensoriais nuskaitomo širdies ritmo melodijoje girdėsis treniruotės monotonija, savotiškas vienišumas, kurį, išgyvena itin mažai, palyginus su vyrų, valdžios ir visuomenės remiamas moterų futbolas. Akademijos direktorius Svajūnas norėtų, jog skambėsiantis kūrinys būtų aktualus tiek pačioms žaidėjoms, tiek publikai.

Renginys vyks rugsėjo 11 d., pirmadienį, 18.00–19.30

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments