Atsiprašome, galimi laikini mobiliosios versijos sutrikimai.

Minimalizmas, redukuota estetika, faktūrinė muzika – daug vardų asketiškajai lietuvių kūrybai

Reklama

Kaip būtų galima apibūdinti lietuvišką minimalizmą ir kodėl jis toks artimas mūsų šalies muzikams? Nuo šio esminio klausimo pradedame pokalbį su jaunesniosios kartos kompozitoriais apie minimalistinės, arba redukuotos, muzikos estetiką, mokytojo ir mokinio santykį kūryboje, kūrinius lygiems balsams ir lietuvišką chorinę tradiciją.

Gal tai pavadinčiau ne lietuvišku minimalizmu, bet, apskritai, šiaurietišku muzikos dėstymo būdu.

Dominykas Digimas

Kalbamės su vokalinio merginų ansamblio „Melos“ ką tik išleistame pirmajame albume nugulusių kūrinių autoriais Dominyku Digimu ir Agne Mažuliene bei viena iš ansamblio įkūrėjų, albumą prodiusavusia kompozitore Juta Pranulyte.

– Išleistame „Melos“ albume „Minimal Voices“ be jūsų, Dominykai, Agne, rasime ir Karolinos Kapustaitės bei Ryčio Mažulio kūrinius. Visus jus, galime sakyti, vienija minimalistinės estetikos raiška. Kuo ši kryptis jums artima?

Dominykas Digimas: Nepasakyčiau, kad minimalizmas užima visą mano interesų lauką ar klausomos muzikos eterį, bet kodėl artimas? Nežinau, galbūt jis bendrai būdingas mūsų regionui. Dėl ko, bent jau ką rašau aš, negalėčiau įvardinti minimalizmu, nes nėra to motorinio repetityvumo – čia kažkokia kita sąvoka turėtų apibūdinti tokią muziką. Lėto kismo muzika – taip ją pavadinčiau. Tokia raiška tampa artima ypač visame greitame, motoriniame mūsų judėjime. Kad ir dabar, koronaviruso atveju, pamatėme, kaip mus stipriai veikia sustojimas. Taip ir koncertų salėse, manau, tokia muzika yra artima ir klausytojams, ir kompozitoriams, kai galima šiek tiek sustoti.

Agnė Mažulienė: Iš tikrųjų, pritariu Dominyko mintims. Dar tik pridėčiau, kad šią mūsų kompaniją vienija reduktyvi muzikinė kalba, kuri galbūt kyla iš komponavimo metodo. Tonalios muzikos laikotarpis jau ėjęs ir praėjęs – ten buvo komponuojama vienaip. Visi, kas rašė, jau parašė, dalinai užsivėrė epocha. Dabar mes kurdami, galima sakyti, kitaip formuojam muzikines ląsteles – jas auginam, plėtojam, dirbam su jomis. Kiekvienas muzikinis elementas mūsų kūryboje yra daugiau pagrindžiamas. Turbūt toks komponavimo būdas ir lemia šią redukuotą, minimalistinę raišką.

Agnė Mažulienė. © Asmeninis arch.

– Kaip galėtume apskritai apibūdinti minimalizmo stilių ir konkrečiai lietuvišką minimalistinę muziką?

Agnė: Jos yra tiek visokios, bet, išskiriant esminius bruožus, būtų galima paminėti bendrą kūrinio plėtotę, kuri minimalistinėje muzikoje nėra tokia, sakykim, romantiškai naratyvi, su kontrastais, temų prieštaravimais, konfliktais ir jų išsprendimais. Tai – dažniau iš vieno prado kilusi kompozicija, tik nebūtinai ji ir lieka tokia vieno plano. Tiesiog kartais būna, kad iš to vienio, vieno pobūdžio elementų kompozitoriai išaudžia labai įdomią faktūrą, bet kūrinys vis tiek išlieka toks integruotas, suprastas.

Dominykas: Gal tai pavadinčiau ne lietuvišku minimalizmu, bet, apskritai, šiaurietišku muzikos dėstymo būdu. Kaip ir visi link šiaurės matomi gana platūs gamtos peizažai, kurių koloritas yra visai sodrus ir kartais šaltas. Kaip tokiame peizaže matytume vieną spalvą, turinčią labai daug skirtingų tekstūrų, lygiai taip pat tos tekstūros atsispindi ir muzikoje. Pas mus šiek tiek mažiau vartojamas terminas „tekstūrinė muzika“, kuri ir yra grįsta būtent mikroląstelių, sluoksnių plėtote, sudarančių gana tankų muzikinį audinį, kuris susideda į kažkokį didelį vieną konstruktą.

– įvairių minimalistinės estetikos atmainų muzikoje galime rasti praktiškai visoje XX–XXI a. mūsų šalies kompozitorių kūryboje – nuo vyriausios kartos, pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus, iki jauniausių kompozitorių. Kaip manote, kodėl ši estetika tokia mums artima ir taip paplitusi?

Agnė: Kalbant ne siaurąja, bet plačiąja – pajautos – prasme, minimalistinė estetika, yra nė kiek ne siauresnė, nei tonalios muzikos epocha, kuri tęsėsi labai ilgai. Tik toje pačioje minimalistinėje estetikoje yra dar daug neišsemtų dalykų, todėl dalis kompozitorių randa neeksploatuotų nišų. Pavyzdžiui, mikrotoninė Ryčio Mažulio muzika, visiškai kitokia – Justės Janulytės ar tavo paties, Dominykai, savitas požiūris. Tiesiog ši muzika dar nėra tiek iškultivuota, kad ką bedarytum, viskas, atrodo, jau buvo – kaip turbūt atsitiktų, jei rašytume sonatą.

Dominykas: Ir skirtingu laikotarpiu mes tą raišką matome šiek tiek kitaip, nes ir priežastys, kodėl ji atsiranda, turbūt yra truputį kitokios. Jeigu kalbėtume apie Bronių Kutavičių ir visą vėliau sekusią „mašinistų“ kartą (red. – Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika, Antanas Kučinskas) buvo to laiko apibrėžtos sąlygos tokiai muzikai atsirasti. Pavyzdžiui, Kutavičiaus atveju tai buvo savotiška kova prieš režimą, tyli kultūrinė rezistencija. „Mašinistų“ kartoje tai atsispindėjo kaip eksperimentinis priėjimas prie to minimalizmo, nesakyčiau – jis nebuvo toks svajingas, kaip, tarkim, ankstesnės, neoromantinės kartos, priėjimas prie šios muzikos stilistikos. Kiekvieną kartą tam įtakos turi skirtingos aplinkybės.

Dominykas Digimas. © Kristijonas Dirsė

– Tačiau, atrodo, per visą tą laiką lyg ir neatsirado ryškių, „konkuruojančių“ stilistinių krypčių. Kodėl?

Dominykas: Tai tiesa, tačiau ir dabar galime pamatyti, kad yra įvairios muzikos, aktyvi ne vien minimalistinė raiška. Daug improvizacinės, eksperimentinės muzikos. Man atrodo, tai visais laikais kažkodėl buvo mažiau ryšku. Tarkim, Antanas Rekašius savo metu – visiškai ne ta minimalistinė estetika. Buvo visaip, tiesiog šitam regionui būdinga ta tradicija, ji vis vystėsi, turbūt ir kompozicinė mokykla tam padarė įtakos.

Juta Pranulytė: Ypač kalbant apie instrumentinę muziką, tikrai tokia tarp minimalizmo ir sonorizmo svyruojanti estetika pasaulyje reprezentuoja Lietuvą, yra dominuojanti. Manau, galbūt tai dėl mokytojo-mokinio linijos. Juk ir Bronius Kutavičius, ir Rytis Mažulis turėjo mokinių, galbūt tai galėjo turėti įtakos. Šį klausimą neretai keliu ir sau. Pavyzdžiui, visai neseniai išsamiai perklausiau Vykinto Baltako kūrybą. Jis yra pripažintas germaniškose šalyse, vienas ryškesnių kompozitorių. Tačiau Lietuvoje jo kūrinių atliekama mažai. Pritarčiau ir Dominykui, tikrai yra įvairios muzikos – ryški ir ekspertinės muzikos kryptis su Arturu Bumšteinu priešakyje, ir improvizacinės muzikos tikrai turime ryškių žmonių.

Dominykas: Šiek tiek banaliai pasakysiu, tačiau gal tai – tam tikras lietuviškas genetinis pradas, prisimenant ir sutartines, ir dzūkų raudas, ir taip toliau. Mes turbūt linkę į tokią ramesnę, lėtesnę raišką, tik kiekvieno autoriaus kūryboje ji atsiskleidžia vis kitaip. Mūsų karta vis dėlto yra užaugusi daugiausia laisvoje Lietuvoje, mūsų kontekstai yra visiškai kitokie, tada ta raiška papildoma mūsų patirtimis.

Labai svarbu, manau, kad dėstytojas ir studentas dirbdami mąstytų, jaustų ir panašiai įsivaizduotų tą kūrybinį procesą.

Agnė Mažulienė

– Pasirodžiusiame albume – viena įdomi detalė. Visi autoriai yra Ryčio Mažulio mokiniai. Juta, ar toks ir buvo siekis?

Ne, taip išėjo atsitiktinai.

– Tokiu atveju, tai – labai gražus sutapimas. Galime matyti, kokią įtaką kūrybai galbūt turi mokytojas. Dominykai, Agne, kiek, jūsų nuomone, Rytis Mažulis – jo kūryba, pasaulėžiūra, pati asmenybė – turėjo įtakos jūsų, kaip kompozitorių, formavimuisi?

Agnė: Manau, stojant į Akademiją, vis tiek dauguma būna kūrę dar labai mažai, labiau iš savęs, iš nuojautos, rankų motorikos. Įstoję ir patekę pas kažkurį dėstytoją, jie neišvengiamai yra supažindinami su tam tikru kūrybinio mąstymo metodu. Kam tas kūrybinio mąstymo metodas, šiuo atveju, Mažulio metodas, atrodo priimtinas, tie tą kūrybinį būdą transformuoja, papildo, ieško savitų kampų, bet mąstymo modelis išlieka. Kita vertus, kam yra priimtina mažiau racionali, o daugiau intuityvi kūryba – tie ieško savo kitų kelių, kartais keičia dėstytoją. Iš tikrųjų labai svarbu, manau, kad dėstytojas ir studentas dirbdami mąstytų, jaustų ir panašiai įsivaizduotų tą kūrybinį procesą, jį transformuotų.

Be abejo, Rytis Mažulis padarė įtakos. Iš jo visi daugiausia perima švarų, sąžiningą komponavimą (juokiasi). Iki studijų Akademijoje neturėjau žalio supratimo, kad gali būti toks dalykas kaip prekompozicija, kad su kūriniu kažką dar galima daryti prieš tiesiai rašant natas. Tai, galima sakyti, didžiausias lobis, kurį gavau iš Ryčio Mažulio pamokų. Nuoseklus medžiagos atrinkimas, bandymas ją moduliuoti, modifikuoti, derinti. Aišku, toks mąstymo būdas veikia ir muzikinę kalbą. Ir mano pačios kūryboje tai girdima – toks vienas aiškus principas kūrinyje: kartais kanonas, kartais kitoks, kaip šiuo Albume skambančio kūrinio atveju panaudotas, sakykim, adityvus principas – medžiagos „raitymas gyvatėle“.

Dominykas: Daug kuo sutikčiau su Agne. Iš pat pradžių, kai įstojau į Akademiją, irgi neturėjau supratimo apie komponavimo principus, procesus. Man buvo toks periodas užėjęs, kai labai žavėjausi amerikietišku minimalizmu ir tiesiog iš klausos varydavau, rašydavau kažką tokio. Tačiau studijos pas Rytį Mažulį išmokė redukuoti savo mintis, susikoncentruoti į vieną dėstymo būdą ir visą kūrinį stengtis to nepaleisti. Kaip ir Agnė minėjo, kalbant labai techniškai, pačioje pradžioje užduodama tarsi taisyklė, kaip tu kursi, dėstyti mintis ir pagal tą modelį dirbi. Aišku, čia didelį vaidmenį lemia prekompozicija.

Kitas aspektas, kuris man labai patiko studijuojant pas Rytį, – ta atmosfera ir dėstytojo priėjimas prie studento minties. Nesvarbu, apie ką tu kalbėsi, jis tave palaikys ir tavo idėjose atras, ką galima padaryti geriau. Manau, kad tokia ramybė studijų metu man atvėrė daug kelių savęs nevaržyti. Kiti studentai galbūt susiduria su ryškia dėstytojo įtaka, čia buvo palikta laisvė ir kartu užduotas labai geras kelias, kaip valdyti savo kūrybines mintis, kaip jas tinkamai sudėlioti ir dėstyti. Tačiau kartu nebuvo primetamas kažkoks stilistinis bruožas. Tai aš labai vertinu.

Juta Pranulytė. © Emilija Vinžinovaitė

– Ypač anksčiau buvo stiprios kompozicinės mokyklos, paremtos personalijomis, kai kompozitorius-dėstytojas perduoda, o jo mokiniai perima tam tikrą komponavimo metodą, stilistiką. Ar šiandien ta tradicija vis dar gaji ir ryški?

Juta: Kadangi mokiausi Škotijoje, palyginus mano patirtį užsienyje ir tai, ką matau čia, girdžiu iš kolegų, sakyčiau, kad Lietuvoje labai veikia asmenybės, jaučiama stipri dėstytojų įtaka, kūrybos mokoma per labai konkrečią prizmę. Tačiau tai nebūtinai yra blogai. Tuo tarpu užsienyje, kiek vėlgi galiu pasakyti iš savo patirties, nesi niekaip ribojamas ar kreipiamas eiti konkrečiu keliu, tik nuolatos skatinamas tobulėti ir peržengti savo galimybių ribas. Kai esi jaunas ir nežinai, ką tu gali gauti pas vieną ar kitą dėstytoją, yra tikimybė, kad papulsi nevisiškai ten, kur tau tinkamiausia būti, kur galėtum iš karto save atrasti.

Dominykas: Manau, yra išlikę, kad dėstytojas gana ryškiai perduoda savo mąstymo modelį. Tačiau studentai šiais laikais galbūt nebebijo nueiti pas kitą dėstytoją, pasisemti kitos patirties. Jeigu jie jaučia, kad jau viską gavo iš vieno profesoriaus, nueis pas kitą. Taip pat studentai gan glaudžiai bendradarbiauja ir su ne specialybės dėstytojais kitų paskaitų metu, kai dažnai būna aptariami ir specialybės kūriniai. Todėl nemanyčiau, kad taip aklai yra ši tradicija išlikusi, aišku, ji yra, bet tai normalu. Jeigu, pavyzdžiui, aš stočiau į užsienį, žinoma, ieškočiau specialybės dėstytojo, kuris man yra estetiškai artimas, domėčiausi, kokie yra jo kūriniai, kaip žmogus mąsto, skaityčiau, žiūrėčiau interviu su juo. Man atrodo, dažnai ir pats studentas pasirenka, kiek perimti iš mokytojo ir kiek tai atsiskleis jo kūryboje.

– Kaip apibūdintumėte kartų požiūrio santykį lietuvių muzikoje? Ar pastebite tam tikrą mūsų kartos oponavimą vyresniajai, o gal tradicijos tąsą?

Agnė: Manau, kad tarp mūsų ir mūsų dėstytojų gal nėra tokios ryškios prieštaros, neatrodo, kad būtų noras padaryti kitaip. Žinoma, savaip, skirtingai, tačiau ką reikštų radikaliai oponuoti, sakykim, Ryčio Mažulio ar Ričardo Kabelio mokyklai? Tada reikėtų kurti sonatas, grįžti į visiškai tonalų kūrybinį modelį arba kurti bet kaip, tiesiai į švarraštį. To niekas lyg ir nenori. Mes prieš dėstytojų kūrybinį metodą dar nepuolame kovoti. Gali būti todėl, nes dar visi vieningai oponuojame tam tokiam visiškai jutiminiam, ekspresyviam muzikos rašymui, kur daug blizgučių ir fejerverkų.

Dominykas: Gal nėra tokio konkretaus oponavimo savo dėstytojų kartai, tiesiog yra perėmimas daug platesnių laukų. Tarkim, nors mūsų raiškos būdas yra artimas mūsų dėstytojams, bet mes vis tiek šiek tiek kitaip žiūrime į komponavimo procesus, į tai, apie ką mes kuriame, svarbus ne tik techninis muzikos dėstymas, bet ir temos, kodėl būtent jas mes pasirenkame. Esame orientuoti į šiek tiek įvairesnius laukus – tokia mūsų karta: visur matome visko labai daug, yra daug įtakų ir tai atsispindi mūsų kūryboje. Tai, man atrodo, ir skiria mūsų kartą nuo buvusios. Tai galime pamatyti ir autorių, kurie daugiau studijavo užsienyje, kūryboje. Atrodytų, visi išėję iš to paties lietuviško muzikinio lauko, tačiau ta tradicija persismelkia tuo, ką jie pamato užsienyje. Pavyzdžiui, Andriaus Arutiuniano muzika yra persmelkta medijų meno, tačiau vis tiek turi tą lietuvišką minimalistinį geną – jo kūriniuose aš tą dažnai girdžiu dėl intonacijų ar dėstymo būdo. Tačiau jis tai daro kitaip, naudoja kitas priemones.

Melos. © Emilija Vinžinovaitė

– O kalbant apie pačią jauniausiąją kartą, dar besimokančius kompozicijos: ar matote ryškėjančių skirtumų, pavyzdžiui, lyginant su mūsų – šiek tiek vyresniąja – karta?

Dominykas: Matau ir skirtumą, ir jų kailyje matau mus, kada ateini, kaip Agnė sakė, rašydamas tiesiai į švarraštį. Galbūt jie labiau pasiduoda įtakoms ir stiliaus imitavimui. Yra labai daug skirtingos muzikos, patinkančios dabar kuriantiems kompozitoriams, ir galbūt dažnai yra neįsigilinama į tai, kas ją sudaro, į tuos mažus komponentus, kaip tai padaryti, jeigu tau patinka ta estetika, ir taip dažnai pasiduodama tokiam lengvam imitavimui. Tačiau tai nėra blogai: tokių kompozitorių, kurie moka gerai imituoti stilių, reikia kino, teatro muzikoje. Galbūt matyčiau tokių mažų skirtumų ir daug panašumų, kurie yra būdingi visiems, pradedantiems komponuoti.

Agnė: Pastebiu galbūt nevienareikšmę tendenciją, kad dabartiniai, sakykim, bakalauro, pirmųjų pakopų studentai aiškiau žino, ko nori, koks stilius jiems artimas, jie tai drąsiai sako. Jie aiškiau žino, ko nori iš pačios kūrybos. Pavyzdžiui, mano karta ateidavo ir, nors turėdavo kažkokių savo vizijų, buvo toks nusiteikimas: imkite mane ir mokykite, ką liepsite, tą rašysiu. Visiškas atsidavimas tvarkai – atėjau mokytis komponuoti. Dabar doktorantūroje atlieku dėstymo praktiką dviem studentams ir abu jie yra aiškiai, tvirtai žinantys, ko nori ir ko nenori, užduotis jiems galima duoti, tačiau jas persuks per savo prizmę, padarys visiškai kitaip, nei tu manei, ir tave tiesiog nustebins.  Tai iš tikrųjų yra gerai, svarbu, kad nebūtų perlenkta į tą pusę, kad bakalauras manytų, kad jis viską moka, viską gali ir dėstytojo čia faktiškai nebereikia.

Svarbu užmegzti ir tą kontaktą tarp besidominčių chorų vadovų ir inovatyvių idėjų turinčių kompozitorių.

Juta Pranulytė

– Juta, jūsų merginų vokalinis ansamblis „Melos“ susikūrė prieš 6 metus. Ar randate įdomaus lietuviško kūrinių repertuaro lygiems balsams, jo užtenka?

Pati esu baigusi „Liepaites“ ir chorinėje-vokalinėje muzikoje esu gan ilgą laiką. Galiu pasakyti, kad lietuvių muzikos lygiems balsams yra mažai ir jos visada trūksta. Pavyzdžiui, „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė visada išsako didelį norą ir tokį gailestį, kad tos muzikos yra mažai, kad norėtųsi daugiau bendradarbiauti su kompozitoriais, skatinti juos rašyti lygiems balsams. Tačiau yra ir kita problema. Kompozitoriai dažnai parašo sudėtingus kūrinius, o didžioji dalis chorų ir ansamblių Lietuvoje, taip pat ir lygių balsų, yra mėgėjai, nors ir labai geri, bet ne profesionalai. Vadinasi, jie turi ribotas atlikimo galimybes. Dažnai sukurti kūriniai yra tiesiog per sudėtingi atlikti tiems chorams.

Kalbant apie „Melos“, mūsų viena pagrindinių misijų nuo pat įsikūrimo pradžios buvo ir yra skatinti naujos vokalinės muzikos kūrybą. Kadangi ir pati esu kompozitorė, žinau, kaip yra smagu bendradarbiauti kompozitoriams su atlikėjais, koks tai džiaugsmas – dalyvauti kartu kiek įmanoma tame procese. Tos muzikos nėra daug, todėl ir albumo idėja prasidėjo nuo Ryčio Mažulio kanono, kurie jau egzistavo.

– Kalbant šiek tiek plačiau, kaip galėtumėte apibūdinti lietuvišką chorinę, vokalinę muziką?

Juta: Ji labai gera ir stipri. Turime visame pasaulyje garsių ir žymių kūrėjų, pavyzdžiui, Vaclovas Augustinas, Vytautas Miškinis ar Giedrius Svilainis. Dalis jų, pavyzdžiui, Vaclovas Augustinas, turi ir savo ryškius, stiprius šalyje chorus, patys tą muziką atlieka ir tarsi kuria tam tikras tendencijas, madas. Todėl yra Lietuvoje susiformavusi labai stiprios, bet gan konservatyvios chorinės muzikos tradicija, kuri tarsi neturi alternatyvos. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvena ir kuria latvis kompozitorius Mārtiņš Viļums, kuris rašo šiek tiek įdomesnę chorinę muziką, tačiau ji nelabai atliekama Lietuvoje. Tuo tarpu Latvijoje jis daug bendradarbiauja su Latvijos radijo choru, kurie yra gana žinomi šiuolaikinės muzikos atlikėjai.

Albumo Minimal Voices vizualas.

– Kodėl, jūsų požiūriu, taip susiklostė?

Juta: Viena iš priežasčių, kaip minėjau, turime daug mėgėjų chorų, kuriems nuolat reikia naujos muzikos, tačiau jie gali atlikti tik gan paprastus kūrinius. Taip pat juos sudaro atlikėjai, atėję iš mokyklų chorų, kuriuose ta tradicija yra labai įsisenėjusi ir įsigalėjusi, su tam tikru lūkesčiu atlikti tam tikrą muziką. Ir ji dar turi būti gana nesudėtinga. Tokiems chorams reikia vis naujo repertuaro ir tai skatina vėl tos tradicinės, paprastos muzikos užsakymus ir atsiradimą. Žinoma, negalima sakyti, kad visai nėra tos alternatyvesnės chorinės muzikos atliekančių chorų. „Aidija“ vis atlieka, pavyzdžiui, ir Kutavičiaus partitūras, jie tikrai yra labiau atviri, taip pat ir  choras „Brevis“, ir ta pati Jolita Vaitkevičienė. Svarbu užmegzti ir tą kontaktą tarp besidominčių chorų vadovų ir inovatyvių idėjų turinčių kompozitorių.

Agnė: Iš tikrųjų, pritarčiau Jutai. Tikrai, atlikėjų patirtis, jų pomėgiai, koncertų bendra stilistinė nuotaika labai formuoja ar pakreipia kompozitorius. Atsirado drąsus ir ambicingas „Melos“ ansamblis, kuris pasiūlė tokią naujosios muzikos atlikimo alternatyvą, nebijant eksperimentų. O tokių choro kolektyvų nelabai matau. Tikrai būtų gražu, jei atsirastų choras, atliekantis visokias keistenybes, kuris nebijotų kankintis su ausinukais, vartomomis partitūromis rankose, vaikščiojimais, aleatorika ir kitais nestandartiniais dalykais, su kuriais, kaip taisyklė, reikia įdėti daugiau darbo. Tokiai muzikai reikia pasišventusio kolektyvo, kuris norėtų ir galėtų skirti užtektinai laiko knebinėti kūrinį, galbūt bendradarbiauti su kompozitoriumi.

Galėčiau palyginti su išnykusia enigmatinės notacijos tradicija. VI amžiuje dalis kompozitorių taip rašydavo partitūras, kad atlikėjai šifruodami natas prieš atlikdami kūrinį pajaustų malonumą. O dabar: jei tik partitūroje yra kažkas iš karto nesuprantamo, visi liūdi, nes laikas eina, reikia per valandą parepetuoti ten dar kokius šešis kūrinius. O kad specialiai sukurti, sakykim, kokį intelektualinį galvosūkį atlikėjams, nežinau, ar būtų tokia niša šiandien. Parašai kūrinį ir sakai atlikėjams: „dabar išsiaiškinkit, kas užrašyta ir kaip atlikti“ (juokiasi).

Naujosios vokalinės muzikos ansamblis „Melos“ liepos 9 d., ketvirtadienį, 22 val. kviečia į pirmojo albumo „Minimal Voices“ pristatymo koncertą, kuris įvyks Shch/šč galerijoje (Teatro g. 7A, Vilnius).

Leave a Comment

Naujausi įrašai