Miesto ritmo atspindžiai architektūroje

Dešimtį metų praktikuodama architektūrą, vis dažniau pagaunu save galvojant: kokią įtaką architektų kūriniai daro žmogui, jo kultūrai, mąstymui, laisvės pojūčiui? Ar architektūra tikrai yra tokia stipri meno sritis, galinti įtvirtinti ideologiją, pakeisti žmonių įpročius, net suformuoti socialinius getus?  Filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Nerijus Milerius su manimi sutinka: architektūros įtaka miestiečiui yra ypatinga, tačiau stiprus ir atvirkštinis procesas.

Anksčiau galėdavome operuoti tokiomis kategorijomis kaip Lazdynai, Karoliniškės, Pašilaičiai ir t. t., bet, mano manymu, visi šie rajonai ilgainiui segmentizuosis.

Nerijus Milerius

Kodėl miestų atraktyvumui tokios svarbios miestietiškos praktikos kaip urbanistiniai procesai gali įtvirtinti ideologiją, kodėl totalitariniai režimai išaukština architektūrą, kaip miestiečiai praktikuoja viešąsias erdves ir kodėl architektas svarbus miestiečiui, o miestietis – architektui, – pokalbyje su Nerijumi. 

– Kartais, stebėdama miestą – ar tai būtų Vilnius, ar Niujorkas, ar gimtasis Visaginas – negaliu suprasti, kuo tas betoninis chaosas taip žavi. Man, urbanistei, miestas yra gražiausias žmogaus kūrinys. Ką miestas reiškia jums – filosofui? 

Sunkus klausimas… Kas filosofui yra miestas, tiesiai atsakyti negalėčiau. Asmeniškai man ypatingai svarbi kasdienybės tematika, t. y. kasdienės miesto praktikos. Įdomu stebėti, kaip miestiečiai apskritai praktikuoja miestą, dalyvauja miesto gyvenime.  Nežvelgiu į miestą kaip į kažkokią neutralią geometrinę erdvę, kuri yra tarsi tiesiog suprojektuota neatsižvelgiant į tai, kaip miestas yra praktikuojamas ir vartojamas.

Domiuosi miestų praktikų intensyvumu, spontaniškumu, gyvumu, stebiu, kiek iš tikrųjų žmonės džiaugiasi būdami mieste. Nors būtų sunkoka teigti, kad Lietuvoje miesto praktikos apskritai yra intensyvios ir turiningos. Tai ypač ryšku savaitgaliais, kai lietuviai iš miesto masiškai darda į kaimą. 

– Ar tuomet būtų galima teigti, kad urbanistinis kraštovaizdis atspindi visuomenę? Ar, tarkim, Vilniaus erdvės atspindi vilniečius, jų mąstymą, gyvenimo būdą? 

Tikrai atspindi. Jei teigtume priešingai, išeitų kažkokia savotiška metafizika: miestas sau, o miestiečiai sau. Be abejonės, miestas atspindi visuomenę, tik kyla klausimas – kokią jos dalį konkrečiai? Vilnius yra miestas su simpatišku, mažu, kameriniu senamiesčiu ir daugybe sovietmečiu išplėstų erdvių.

Miegamieji rajonai negali pasigirti dideliu viešųjų erdvių skaičiumi,  o ir esančiose praktiškai nieko nevyksta. Štai ir turime tokį keistoką darinį: yra centrinis miestas, yra miegamieji rajonai, o šiandien tarp senamiesčio ir sovietinių rajonų dar įsiterpia įvairiausi prekybos centrai, funkcionuojantys miesto mieste principu. Pavyzdžiui, „Akropolis“ ar „Ikea“, kuriuose žmonės susirenka ne tik pirkti, bet ir dalyvauti, būti.

Tokie miestai mieste yra sterilių miesto praktikų vietos. Sterilių, nes tokį „miestą“ įmanoma praktikuoti tik labai specifiniu ir apribotu būdu, be to, čia nedalyvauja visos socialinės miestiečių grupės. Visa tai yra tiesiog išvalytų, standartizuotų praktikų teritorija. Taigi, Vilnius, nepaisant to, koks mielas ir brangus man būtų, tikrai nepasižymi labai didžiule miestietiškų praktikų įvairove. 

– Atsimenu, prieš kelerius metus per Architektūros fondo organizuotą pokalbių ciklą klausiausi jūsų pasakojimo apie sovietmečio urbanistines strategijas: miesto erdvių ir objektų suvienodinimą kaip sovietinės ideologijos įtvirtinimą žmogaus mąstysenoje. Labai įstrigo rodyta kultinio filmo „Likimo ironija, arba po pirties“ (rež. Eldaras Riazanovas) ištrauka. Kodėl tas sąmoningas miestų suvienodinimo, unifikavimo procesas yra toks svarbus sovietmečio ideologijai? Kokios yra sovietinio miesto praktikos?

Sovietmečio urbanistinė unifikacija – miestų praktikų suvienodinimas – nėra ypatingai originalus reiškinys. Šios idėjos yra labai atviros visai modernizacijos problematikai tarptautiniu mastu, tik, žinoma, sovietmečio urbanistika turi itin didelį ideologinį komponentą. Minėtoje paskaitoje aš priminiau perskyrą tarp strategijos ir taktikos (kaip tai yra vartojama ir Michelio de Certeau, ir kitų kasdienybės tyrinėtojų).

Tik štai interpretuoti aš pasiūliau kiek kitaip. Paprastai sakoma, kad strategija yra dominavimo, o taktika – rezistencijos, pasipriešinimo, lygmuo. Bet tarybiniais laikais šios kategorijos – strategija ir taktika – įgavo dar ir papildomas reikšmes. Strategija buvo bendrai ideologinis lygmuo, tarkim, per įvairiausius komunistų partijos suvažiavimus buvo nuolat kalbama apie vieningą partijos liniją.

Vieningumas, vientisumas buvo ypač akcentuojami. Taktinis lygmuo pasireiškė tuo, kaip ta strategija konkrečioje situacijoje buvo realizuojama. Juk visiškai aišku, kad Vilnius skiriasi nuo kokio Turkmėnijos Ašchabado arba Kazachijos Almatos dėl tam tikrų nacionalinių specifikų. Taigi, taktinėje plotmėje tos strateginės-ideologinės nuostatos apauga kažkokiu nacionaliniu koloritu. Tuomet tampa reikalinga įvairių faktų visuma, kuri galėtų tuos skirtumus neutralizuoti juos sinchronizuojant.

Būtent todėl toje paskaitoje pabrėžiau, kad urbanistika funkcionavo kaip viena iš priemonių paprasčiausiai suvienodinti miestiečių kasdienybę visoje Tarybų Sąjungoje. Todėl palyginę pačius skirtingiausius sovietinius miestus kasdienio žmogaus gyvenimo ritmo požiūriu, pamatytume, kad jie išties skiriasi labai minimaliai. Minėtame filme ši teorija labai vaizdžiai iliustruojama. 

– Vadinasi, urbanistika ir architektūra darė didelę įtaką žmonių gyvenimo būdui ir jų kasdienybės ritmui. Koks buvo tokių kasdienių praktikų sinchronizavimo tikslas?

Jeigu Tarybų Sąjunga norėjo išsilaikyti, ji tiesiog privalėjo funkcionuoti vientisu ritmu. Net šiandienos politinių įvykių kontekste, kalbėdami apie vientisą informacijos lauką, galime pavyzdžiu laikyti Rusijos informacinį lauką. Šalis tiek investuoja į propagandos priemones tam, kad žmonės paprasčiausiai matytų įvykius per jų pateikiamos medijų perspektyvos prizmę. Tarybų Sąjungoje vyko praktiškai tas pats scenarijus.

Pavyzdžiui, panaudojant Sergejaus Eizenšteino filmą „Spalis“, nuolat kasmet buvo skleidžiami tam tikri ideologiniai naratyvai apie šalies gimimą, nes Tarybų Sąjunga – visiškai nauja „valstybė“ – privalėjo sukurti savo istoriją. Aneksuojant labai skirtingas teritorijas, turėjo būti dedamos milžiniškos pastangos vientisumo palaikymui. Urbanistika čia buvo labai specifinė, bet kartu ir ypatingai svarbi sritis, nors dažnai tas ideologinis komponentas urbanistiniuose sprendimuose žmogui yra vos matomas.

Dažniausiai manoma, kad ideologija yra išreiškiama tik visur pristatytais leninais nuo Vilniaus iki Ašchabado. Vis dėlto tam tikrų urbanistinių sprendimų vienodumas – vienodos aikštės, vienodi namai, vienodos organizacijos formos – buvo rimtas ginklas vientisumo link. Apskritai, mes jaučiamės atsidūrę kitoje šalyje būtent tada, kai ta kita šalis yra organizuojama mums neįprastu būdu.

Todėl Tarybų Sąjungoje tos vieningos organizavimo formos ženkliai palengvino Sąjungos, kaip vienos šalies, funkcionavimą: iš ryto žmonės stovi eilėje prie rytinių laikraščių, vakare prie vakarinių, vos ne privaloma visiems vienu metu įsijungti televizorių, nes rodo programą „Vremia“. Dirbtinai kuriamas vienodas gyvenimo ritmas. Apibendrinant galime teigti, kad egzistuoja fizinės miesto struktūros, kurios „susikabina“ su miesto praktikomis. Kol visa tai funkcionuoja sinchroniškai, tol šalis kaip vientisa teritorija gali egzistuoti.  

– Vis dėlto šiandien daugybė sovietmečio rajonų gyvybingomis miesto praktikomis pasidžiaugti negali. Štai mano kolegė vieną rytą sugalvojo nuvažiuoti į Naujininkus, tiesiog šiaip pasivaikščioti, tikėdamasi atrasti atraktyvių, įdomių miesto detalių. Deja, nerado net kavinės. Kodėl miegamuosiuose rajonuose nebevyksta miestietiškas gyvenimas? Ar tokie rajonai jau įgauna urbanistinių getų požymių? 

Jeigu kalbėtume tik apie Vilnių, anksčiau galėdavome operuoti tokiomis kategorijomis kaip Lazdynai, Karoliniškės, Pašilaičiai ir t. t., bet, mano manymu, visi šie rajonai ilgainiui segmentizuosis. Nebegalėsime kalbėti apie Lazdynus ar Pašilaičius kaip apie vieną urbanistinį vienetą, nes dauguma rajonų skaidosi ir toliau skaidysis į atskiras teritorijas. Taigi, tie vadinamieji urbanistiniai getai neišvengiamai formuosis, bet ne rajonų, o žymiai mažesnių mikrostruktūrų pagrindu.

Šalia galės funkcionuoti ir funkcionuos įvairūs getai, Lietuvoje susidarę ne rasiniu, o socialiniu pobūdžiu: pigus, apleistas būstas, su atitinkamai padidėjusia kriminogeninės veiklos zona, šalia kurio įsispraudžia minikvartalėliai, kurie gali būti traktuojami kaip getai kita prasme – tai uždari, turtingesnės klasės klasteriai. Taigi, Lietuvos miestų sąlygomis vyks tokia savotiška miesto erdvių segmentizacija, kai šalia viena kitos koegzistuos visiškai skirtingo tipo erdvės. 

– Ar yra prevencinių priemonių – tiek teisinių, tiek pačių žmonių iniciatyvų, stabdančių šią miesto erdvių segmentizaciją? O gal urbanistiniai getai kuria ir kažką teigiamo miestams? 

Deja, kažko teigiamo aš nematau. Dėl taktinės ir partizaninės urbanistikos – taip: žmonės, tiek architektai, tiek kiti miestiečiai, visada turi galimybę pabandyti kurti gyvenimą mieste ne vien formuodami tam tikras fizines, materialines miesto struktūras, bet ir bandydami suintensyvinti miesto praktikas.

Prisimenu įvairias akcijas ir Lazdynuose, ir Karoliniškių „K-Lab“, bet Lietuvos žmonės būna mieste ganėtinai ribotu būdu ir todėl, kai nebėra urbanistų-partizanų impulsų, patys gyventojai labai lėtai tą impulsą pratęsia. Jie laukia to pirminio postūmio iš aktyvistų ir profesionalų. Tačiau džiugu, kad aktyvių, miesto gyvenimui neabejingų žmonių Lietuvoje yra, ir jų turėtų būti ženkliai daugiau. Aišku, tai tikrai nesustabdys getų formavimosi procesų, bet suintensyvinti miesto praktikas tikrai galima.

Tai tam tikra prasme yra edukacijos dalis: parodyti, kad galima praktikuoti ir eksploatuoti miestą pačiu įvairiausiu būdu, neapsiribojant vien tik važiavimu ryte į darbą ir vakare iš jo. Ir nors atsiranda kaimynų bendruomenių, kurios kartu susirenka išsikepti barbekiu, žmonių bendro buvimo mieste formų yra daugiau ir įvairesnių. 

– Tęsiant kalbą apie Vilnių ir apie urbanistinius getus, susidaro toks įspūdis – galbūt klaidingas,  kad tie getai formuojasi būtent sovietiniuose rajonuose, kuriuose lyg ir nebuvo praktikuojama viešoji erdvė. Sovietmečiu žmonės mėgdavo bendrauti privačiose savo butų virtuvėse. Galbūt būtent kokybiškų viešųjų erdvių trūkumas rajonuose didina jų segregaciją ir moralinį nusidėvėjimą? Kokia apskritai yra ta sovietmečio viešoji erdvė?  

Žinote, tam tikrais atvejais galima teigti net priešingai – sovietmečio pastatuose virtuvės buvo itin mažos bandant tam tikras praktikas neva iškelti į gatvę. Juk nesimaitindami namuose, žmonės eis į viešąsias maitinimo įstaigas ir pan. Tai taip pat yra savotiškas Tarybų Sąjungos naratyvas: tą vadinamąjį privatų gyvenimą tarsi išversti į viešumą negatyviąja ideologine forma. Tokių naujųjų sovietinių rajonų centrai apimdavo aibę veiklų.

Pavyzdžiui, labiausiai ideologiškai realizuotas Šeškinės kompleksas turėjo prekybos centrą, knygyną, polikliniką, net kino teatrą. Viešosios erdvės sovietmečiu tikrai egzistavo, tačiau jos buvo itin standartizuotos bei unifikuotos ir tik nedidelė miestietiškų praktikų dalis jose buvo toleruojama. Didesni žmonių susibūrimai jau atrodydavo keistai, jie nebuvo reglamentuojami.

Daugiausia, ką kokie pensininkai galėjo veikti viešojoje erdvėje, buvo žaidimas šaškėmis, o didesnis žmonių (net vaikų ar paauglių) susiėjimas ir sėdėjimas vienoje vietoje, jeigu jie negainioja kokio kamuolio, o tiesiog sėdi, jau laikoma nelegalia praktika, už kurią galėjo kilti nemalonumų. Sėdintys žmonės užsiima neaiškia, nenaudinga visuomenei veikla.

Naudinga visuomenei veikla – efektyvi veikla. Visi Vakarų ekonomistai „žvengia“ iš Leonido Brežnevo posakio „ekonomika turi būti ekonomiška“, bet jis labai simptomiškas, anekdotiškas ir atspindintis mąstymą. Čia reaguojama į švaistūniškumą ir bandoma akcentuoti efektyvaus individo ideologiją, kuri, tarp kitko, nėra vien socialistinė – ji ir kapitalistinė.

Michaelis Focault, prancūzų istorikas ir filosofas, parodė, kad būtent modernioje visuomenėje ir kuriamas naudingas individas, kuris net yra reglamentuojamas pagal naudingas savybes. Dykaduoniavimas, nieko neveikimas, tingėjimas yra nenaudingos praktikos, eliminuojamos tiek kapitalizme, tiek socializme. 

– Urbanistai, siūlydami sovietinių rajonų regeneracijos idėjas, dažnai akcentuoja viešųjų erdvių tinklo kūrimą. Ar užtenka fiziškai sukurti kažkokią erdvę ir tikėtis, kad to žmogaus, gyvenančio sename daugiabutyje, mąstymas pasikeis? Ar žmogus taps miestietiškų praktikų vykdytoju, jei architektas jam pasiūlys atraktyvią, įdomią miesto erdvę, ar vis dėlto rinksis įprastą, anksčiau suformuotą kasdienybę? 

Tikrai negalėčiau teigti, kad unifikuotas žmogus yra vien tik sovietinės ideologijos, urbanistikos ir architektūros produktas. Žmonės skirtingai reaguoja į unifikaciją, dažnai, beje, reaguoja ir ne pačiu pozityviausiu būdu. Įspūdingu fenomenu laikyčiau kolektyvinių sodų transformaciją į gyvenamųjų namų kvartalus.

Sovietmečiu griežtai reglamentuoti, po Nepriklausomybės atgavimo kolektyviniai sodai tarsi sprogo „pasidaryk pats“ architektūros principu. Žmonės pradėjo konstruoti totaliai bet ką, atsirado neįtikėtinų šedevrų komiškiausia prasme. Tai reiškia, kad buvo bandoma išsiveržti iš buvusios standartizacijos ir homogenizacijos, ką miestiečiai ir tarybiniais laikais bandė daryti savo būstuose kaldami kilimus prie sienų ar kitaip tiuninguodami savo butą.

Juk tuomet praktiškai visi buvo interjero dizaineriais. Subyrėjus tai ideologinei homogenizacijos sistemai, kolektyviniai sodai virto keisčiausios hibridinės architektūros meka. Norėtųsi tai pavadinti pozityviu impulsu, bet turim, ką turim, – stichiniai procesai, stichinė architektūra. Be to, šie individualizavimosi procesai visiškai nebuvo nukreipti į viešųjų erdvių atsiėmimą.

Nors sovietiniais laikais viešųjų erdvių praktikos buvo žiauriai reglamentuotos, žmonės nepuolė gyventi viešo miestietiško gyvenimo, o pradėjo baisiai individualizuotis, skaidytis į nuosavus būstus. 

– Tuomet kodėl miestiečiai neatsiima viešųjų erdvių?

Turbūt nemano, kad viešoji erdvė tokiu, vadinkime, aktyviu būdu jiems priklauso. Įprastai miestiečiai viešąją erdvę vartoja pasyviai: juk jeigu kas nors vyksta tuščioje erdvėje be leidimo, žmonės dažnai puola piktintis, ar būtų tam priežasčių, ar ne. Andrejaus Tarkovskio filme „Nostalgija“ yra toks vienas anekdotiškas epizodas apie žmogaus prigimtį. Guli sau žmogėnas kažkokioje baloje, o kitas vyras puola jį iš tos balos gelbėti. Išgelbėtasis pasipiktinęs sako: „Kokio velnio tu mane ištraukei? Aš čia gyvenu!“.

Štai šitaip ir būna. Net jei kažkas bando pakovoti už viešųjų erdvių saugojimą (kino teatro „Lietuva“ pavyzdys), atsiranda daugybė žmonių, besipiktinančių dėl dar vienos apleistos vietos atsiradimo. Jiems geriau, kad viskas būtų užstatyta ir sutvarkyta.  Aktyviai pozityvia prasme pakovoti už viešųjų erdvių turtingumą žmonės bando labai retai. 

– Senovės Graikijoje ar Romoje praktiškai visas žmogaus gyvenimas vyko viešojoje miesto erdvėje – gatvėje, aikštėje, amfiteatre, o sovietmečiu praktikos viešojoje erdvėje buvo griežtai reglamentuotos. Kiek viešoji erdvė reikalinga šiuolaikiniam žmogui ir kokiems tikslams?

Kad šiuolaikiniam žmogui reikalinga viešoji erdvė, nedrįsčiau ginčytis. Tik kyla klausimas, ar viešoji erdvė sugeba funkcionuoti kaip tam tikras traukos centras, kurio šiuolaikiniam žmogui reikia. Manau, Vilniuje tokių stiprių, neišvengiamų traukos centrų yra labai mažai. Kituose miestuose ta skirtingų, įvairiarūšių traukos centrų koncentracija yra žymiai didesnė.

Tą skirtingumą norisi akcentuoti, kai žmonės kažkokiu būdu išsiskaido pagal miesto praktikų pobūdį. Tam tikra prasme susidaro paskiri klasteriai, atskiri traukos taškai, tarkim, Užupis su savo mitologija ir ideologija ar Baltasis tiltas su didžiuliu žolynu, bet nepasakyčiau, kad jų būtų daug ir kad jie labai intensyvūs bei koncentruoti. 

– Ar vyraujanti politinė santvarka / ideologija daro įtaką architektūros kokybei? Kokia tuomet santvarka yra „naudingesnė“ kokybiškos architektūros ir miestų erdvių vystymui? O gal architektūra yra visiškai individualus, nuo visuomenės požiūrio nepriklausantis kūrinys? 

Kapitalistinė visuomenė tam tikrose srityse negali fundamentaliai skirtis nuo socialistinės, kad ir serijinės gamybos požiūriu. Juk tie vienodi pilki pastatai nebuvo Tarybų Sąjungos išradimas. Tai buvo tiesiog tipinis modelis, pirktas iš Prancūzijos kaip laikinojo būsto tipas, kuris sovietmečiu masiškai eksploatuotas siekiant išspręsti būsto trūkumo problemas. Toks pat proveržis vyko ir kapitalistinėje visuomenėje, kuomet masiškai pereita prie serijinės gamybos.

Tik Vakarų visuomenės turėjo žymiai daugiau šios serijinės gamybos pavyzdžių ir modifikacijų, o ir įvairovės čia nebuvo vengiama – ji buvo eksploatuojama kaip prekė. Ar yra ideologijos, kurios labiausiai palankios architektūrai? Tai yra siaubingai komplikuotas klausimas. Labai liūdna, bet dažnai būtent tam tikros totalitarinės ideologijos ypatingai domisi architektūra, nes per architektūrą galima formuoti žmonių sąmonę.

Ne veltui kažkada Maskvoje buvo bandomas realizuoti milžiniško dydžio dangoraižis su Lenino skulptūra padangėse. Aišku, net ir labai norint, nebūtų atsiradę pinigų šio pastato įgyvendinimui, tačiau projektai – grandioziniai. Taip pat ir fašistinė Hitlerio Vokietija ypatingai investavo į architektūrą, nes ji tarnavo kaip ideologijos dalis. Deja, susidomėjimas architektūra paaštrėja būtent totalitarinių režimų sąlygomis. Pavyzdžiui, Maskvoje 1991 m., jau oficialiai subyrėjus Tarybų Sąjungai ir Rusijai įteisinant save kaip šalį, atsirado daugybė „dvaro“ architektūros pavyzdžių.

Po sovietų griūties Maskvoje buvo pastatytas milžiniškas laivas Petro I garbei, iš kurio net patys maskviečiai šaipėsi: prie ko čia Petras I Maskvoje? Tai yra ne kas kita, kaip bandymas imperiniu būdu pasakoti kažkokį naratyvą, šiuo atveju nebe Tarybų Sąjungos, o Rusijos. Ir nesvarbu, kad Petras I vis dėlto siejamas su Sankt Peterburgu…

– Retrospektyviai žvelgdama į architektūros ir visuomenės santykį, visuomet pagaunu save galvojant: višta ar kiaušinis? Ar architektūriniai kanonai daro įtaką žmonių mąstysenai, elgsenai, požiūriui (pavyzdžiui, nuolatinė šventė Baroke arba sovietmečio nuobodulys), ar vis dėlto besikeičianti visuomenė keičia ir architektūros veidą? 

Mano mėgstamas pavyzdys yra barono Hausmano, XIX a. Paryžiaus prefekto, projektas, kuriuo išspręsta Paryžiaus dešiniojo kranto problema. Chaotiškai išmėtyti lūšnynai buvo pakeisti geometriškai išplanuotomis gatvėmis su vienodais standartiniais namais. Tokiu būdu buvo siekiama daugybės tikslų vienu metu – tiek urbanistinių, tiek sanitarinių, tiek kriminalinių nusikaltimų prevencijos, tiek griežtai politinių – nes geometriškai taisyklingus rajonus yra žymiai lengviau kontroliuoti.

Iš esmės, visų šitų pertvarkų tikslas buvo politiškai ir ideologiškai skaidraus individo konstravimas. Laikotarpių, kai architektūra daug intensyviau nei įprastai imasi konstruoti kontroliuojamą ir nuo ideologijos priklausomą individą, tikrai yra. Man pačiam priimtinesnė mutual shaping (abipusės įtakos) pozicija. Tiek miesto erdvės daro įtaką miestiečiui, tiek miestietis su savo praktikomis nulemia, kokiu būdu miesto erdvės yra formuojamos.

Taip dažniausiai tarsi ir vyksta, su kartais intensyvėjančiais periodais, kuomet architektūra dėl vienos ar kitos priežasties ima daryti daug didesnę įtaką ir formuoti miestiečio mąstymą ir gyvenimo būdą. Taip dažnai nutinka dėl įvairiausių ideologinių suintensyvėjimų ir totalitarinių visuomenių gyvavimo, nors šiais laikais tai gali būti ir kažkokio megaįvykio pasekmė.

Pavyzdžiui, Rusijoje vien dėl Sočio olimpiados iš naujo pastatytas visas miestelis su visiškai nepamatuota infrastruktūra, neatitinkančia regiono poreikių, o Barselonos olimpinės žaidynės yra tarsi visiškai kitoks – pozityvus – pavyzdys, kai radikaliai pasikeitusi miesto infrastruktūra funkcionuoja iki šiol ir sudaro dalį miesto veido. Žinoma, idealiausias modelis pasiekiamas tuomet, kai architektūra ir visuomenė sugyvena: ir architektai formuoja miestietį, ir miestietis formuoja architektus bei tarp jų nuolat vyksta komunikacija ir dialogas. 

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments