Menas be melo

Broliai tapytojai Remigijus ir Algirdas Gataveckai yra bene pilietiškai aktyviausi jaunieji Lietuvos menininkai, savo kūriniais nuolatos kalbantys apie vieną skaudžiausių mūsų šalies problemų – vaikų globos namus. Kaip sukurti paveikų meno kūrinį, kalbantį socialine tematika, ir juo ugdyti savo žiūrovą, šiandien kalbamės su pačiais broliais.

Savo darbais bandome sukurti tokią aplinką, kuri teigiamai formuotų patį žiūrovą.

Remigijus ir Algirdas Gataveckai

– Ar apibūdintumėte savo meną kaip socialinį?

Algirdas: Mes visada sakome „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, nes kūrinys vis tiek bus toks, koks jis yra, kad ir kokį turėtų pavadinimą. Ir nesvarbu, ar tai meninis tyrimas, ar iliustracija, ar gatvės menas.

Remigijus: Visi mūsų piešiniai, gatvės menai, iliustracijos visada yra orientuoti į kokį nors eksperimentą ir stebėjimą, kaip į juos reaguos žiūrovas, o ne tilpimą į kažkokius apibrėžimus.

– Ką jums reiškia jūsų kuriami darbai?

Algirdas: Dažniausiai tai – tyrimas, kuriuo malšiname tiek savo, tiek žiūrovo smalsumą. Mums kūrinys yra žinutė, pranešimas. Mes visada norime savo darbu kažką pasakyti. Pavyzdžiui, sieninės tapybos projekte  („Laimingi vaikai = vaikai tarp mūsų“, Alytus, 2015 m.) mūsų iliustracijos yra laidininkas, skleidžiantis svarbią žinią apie vaikų globos namus.

Remigijus: Kartais atrodo, kad tiesiog darome sau reklamą, tačiau mes tikslingai naudojame save kaip medžiagą, siekdami atkreipti dėmesį į vaikų globos namų problemas. Yra manančių, kad taip siekiame populiarumo ir norime, jog apie mus dažniau rašytų žiniasklaida, tačiau net tuomet, kai duodame interviu, mes kalbame apie vaikus, augančius globos namuose, ir taip viešiname šią problemą, tad žiniasklaidos dėmesys yra tik dar vienas įrankis mūsų tikslui pasiekti.

Algirdas: Dideliu įkvėpimu mums yra menininkas Banksy ir jo darbo praktika bei pasiekimai. Pavyzdžiui, visi seniai žinojo apie Palestinos sieną ir ten esančias problemas, bet kai ten nuvažiavo Banksy ir sukūrė iš piešinių sudarytą instaliaciją, apie tai buvo pradėta kalbėti garsiai ir viešai. Jei tą patį būtų padaręs bet koks kitas vietinis menininkas, niekas to net nebūtų pastebėjęs. Mes elgiamės taip pat ir tyčia save naudojame kaip įrankį, skirtą šiai idėjai reklamuoti.  Aš net nebijau žodžio „reklama“, nes mes tikrai reklamuojame šią problemą ir norime, kad kuo daugiau žmonių apie ją išgirstų.    

 – Kas jums svarbiau – kūrinio estetika ar jo komunikuojamos žinutės aiškumas bei paveikumas?

Remigijus: Mums svarbiausia perteikti idėją. Net jei reikia kičo, mes jį padarysime ir jis bus toks blizgus ir ryškus, kokio tik reikės žmonių dėmesiui pritraukti.

Algirdas: Taip, mums svarbiausia pasiekti savo tikslus. Kuo plačiau informuoti visuomenę apie problemas, esančias vaikų globos namuose, ir papasakoti, kuo ji galėtų prisidėti. Kol kas visuomenė šia tema šviečiama labai biurokratiškai, bet tas biurokratizmas nėra įdomus, todėl mes bandome šią informaciją įvilkti į naują rūbą, pridėdami šiek tiek spalvos, ir tai darome taip, kaip mokame.

Ką nors sukūrę, mes visada stebime, kaip į tai reaguoja žiūrovas, kokie jo komentarai ir tolesni veiksmai. Aiškinamės, kas žmogų paveikė, o kas ne, ir kurdami kitą projektą stengiamės padaryti taip, kad į kūrinį būtų reaguojama taip, kaip sumanome mes. Žinoma, žmonės yra gyvi, turi skirtingas patirtis ir tą patį vaizdą interpretuoja kitaip, nes ateina iš skirtingų aplinkų, socialinių sluoksnių ir viską supranta visiškai kitaip. Mes manome, kad žmones formuoja jų aplinka ir savo darbais bandome sukurti tokią aplinką, kuri teigiamai formuotų patį žiūrovą.

 – Kokios savybės reikalingos socialinės tematikos meno kūriniui, kad jo siunčiama žinutė būtų paveiki?

Algirdas: Įvairiai, priklauso nuo kūrinio, tačiau mūsų kūryboje reikia įdėti daug nuoširdumo ir daug kantraus darbo, ką ne kiekvienas gali padaryti.

Remigijus: Žmonėms patinka rankdarbiai, tikri dalykai, o ne masinė gamyba.

Algirdas: Kad kūrinys darytų poveikį, paveikus turi būti ir jį kuriantis žmogus. Svarbu turėti charizmos ir būti pavyzdžiu visuomenei, kitaip tavimi niekas netikės. Jei tavo darbuose atsiras bent šiek tiek melo, įtikinti žiūrovą bus daug sunkiau ir darbas praras dalį vertės. Mūsų dažnai klausia, kodėl darome tokius projektus, prakaituojame ir už tai nieko negauname, nors galėtume tiesiog imtis nuolat plaukiančių užsakymų. Visada atsakau, kad mums tiesiog patinka tai daryti, tai prasminga ir kas gi kitas, jei ne mes? Reikia daugiau žmonių, kurie darytų tokius dalykus.

Mums siūlė rašyti Europos kultūros fondams projektus, bet mes manome, kad iš vaikų skausmo neturėtų būti kuriamas verslas, ir kai aš projektams naudoju savo pinigus, žinau, kad galiu viską daryti nuoširdžiai. Žinoma, atsiranda žmonių, kurie patys pasiūlo nupirkti dažų ar kitų priemonių, tuomet puiku, bet niekuomet neimame daugiau, nei išleidome, nes čia jau atsirastų melas.

– Kaip į jūsų projektus įtraukiami patys vaikai? Ar jiems tai yra svarbu?

Algirdas: Vaikai pjausto trafaretus, skirtus tapybai ant sienų, bei pozuoja prieš objektyvą. Stengiamės, kad tai jiems netaptų darbu, tad įtraukiame žmones, kuriuos vaikai pažįsta, ir sukuriame visišką žaidimų aikštelę. Tuomet viskas vyksta natūraliai ir veiksmą daryti ima patys vaikai. Jie greit atsiveda savo brolius ir seses ir projektuose mums pozuoja tikros, o ne suvaidintos šeimos.

Remigijus: Toks procesas vyksta nuolat. Kai mes ką nors darome, tai pamatę vaikai patys prisijungia ir įsitraukia į procesą. Net kuriant projektą „Poveikis“ jie nuolat matė mus piešiančius ir tą patį pradėjo daryti patys, nors niekas jiems neliepė. Taip savo pavyzdžiu ir stengiamės juos užkrėsti veiksmu.

 – Kaip manote, ar imtumėtės šių projektų, jei patys nebūtumėte užaugę vaikų globos namuose ir neturėtumėte šios patirties?

Algirdas: Ne, nes mus formuoja patirtis ir aplinka.

Remigijus: Mes ten gyvenome dvidešimt metų ir žinome, kuo galime prisidėti, kad situacija būtų geresnė, todėl tai ir darome. Čia yra daugybė dalykų, apie kuriuos reikėtų kalbėti, bet viską, ką mes norime pasakyti, pasako mūsų piešiniai.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments