Menas apie meną gyventi

Atvykę į Klaipėdoje kuriančio „teatro trupo“ Beno Šarkos spektaklį, panašu, užsikėlę koją ant kojos nepailsėsite. Kurdamas savo pasirodymus vienas pats, teatro šamanu vadinamas režisierius neleidžia nė minutei atsikvėpti – juolab kad nė viena barikadų pusė, pasirodymui prasidėjus, dar nežino, kiek laiko truks ši  kova. Vėlų pavasario vakarą šnekamės su Benu apie jo kuriamo monoteatro magiją: kodėl dažniausiai scenoje jis būna vienas, ką pasakoja žiūrintiesiems, kaip juos prakalbina ir ko iš jų reikalauja.

Tu nebijai gyventi ir nepataikyti? O tau iš šalies gali kas nors patarti apie tavo gyvenimą? Koks guru tau gali duoti receptą?

Benas Šarka

– Benai, jau daugybę metų tavo kuriamas „Gliukų teatras“ (arba, kaip pats vadini, „teatro trupai“ „Gliukai“), galima sakyti, susideda iš vieno ir pagrindinio asmens – tavęs paties. Papasakok, kodėl dirbi vienas, be komandos?

Prisimenant „Gliukų“ pradžią, statėme spektaklius kartu su bendraminčiais tol, kol viskas vyko savaime – taip, kaip ir gyvenasi savaime. Iš anksto visi supratome, kad nuostabūs dalykai gali trukti tik tol, kol jie yra nuostabūs. O vėliau – na, kam iš žmonių prašinėti ar juolab reikalauti, jeigu jiems nebesinori. Gyventi yra didesnis menas, nei bet koks kitas kada nors sukurtas. Jei nelieka meno gyventi, visi kiti menai nebereikalingi. Dėl to ir išsiskyrimai turi būti lengvi. Taigi, kaip minėjau, viskas turi vykti savaime – jei nevyksta, nebesulaikysi. Taip pat kalbant apie meilę. Todėl ir neįdomu užsiiminėti prievarta. Jeigu žmogus (šiuo atveju – aktoriai) nebenori, nepadės jokie pažadai ar pinigai.

– O ar gali palyginti spektaklių statymą – sunkiau dirbti su komanda, ar pačiu savimi?

Sunkiau ne priešą nugalėti, sunkiau save nugalėti.

– Bet tokiu atveju, statydamas monospektaklį, tu gauni daug mažiau kritikos iš šalies.

Bepigu iš kito reikalauti – reikalauk iš savęs.

– Vadinasi, reikia turėti labai daug žinių, patirties, intuicijos.

Turėti yra nuosavybė. Jeigu kažką turiu, gal tai nėra mano nuopelnas… Tai yra dovana.

– Ar tu manai, kad turi dovaną?

Nežinau. Ši dovana nėra gaunama.

– Greičiau ji puoselėjama, auginama.

Na, imkime pavyzdžiu kokią nuostabaus balso dainininkę. Staiga ji to balso netenka. „Mano balsas… Mano…“ Koks dar tavo… Mes kalbame apie tai, kas neatimama, nepavagiama, neprarandama. Kalbame apie kūrimą. Kam mes esame paveikūs?

– O kiek aktorius, būdamas scenoje, yra paveikus žiūrovui ir atvirkščiai?

Yra ne tik scena. Man įdomu, kiek žmogus šiaip yra paveikus. Juk scena nėra atsieta nuo viso gyvenimo – paralelinis pasaulis visuomet šalia. Tačiau jei tiems žmonėms dar rūpi ateiti, vadinasi, turiu kurti toliau.

 – Ar esi statęs spektaklių, kur scenografiją, kostiumus ar muziką būtų kūrę kiti?

Ne. Tik kalbant apie muziką, kai kuriuos garsus yra tekę parinkti ir pamontuoti.

– Ar nebijai suklysti ir nepataikyti, kai viską kuri pats, po to pats vienas būni scenoje, neturi patarėjų ir padėjėjų?

O tu nebijai gyventi ir nepataikyti? O tau iš šalies gali kas nors patarti apie tavo gyvenimą? Koks guru tau gali duoti receptą?

– Nori pasakyti, kad tik pats gali geriausiai nuausti visą kūrinį nuo pradžios iki galo? Iš kur tiek kompetencijos?

Šneku apie apjungimą ir bendrą visumą – juk laivas nėra tik lentos ir burė. Statant spektaklį esi atsakingas už visus flangus, kaip koks Aleksandras Makedonietis.

– Kam spektaklyje reikia muzikos ir dekoracijų?

Scenografija ir muzika teatre yra kaip žemėlapis žiūrovams, kad jie galėtų keliauti ir nepasiklysdami bandyti suvokti perduodamą mintį.

– Kai scenoje esi vienas, išlaikyti žiūrovų dėmesį yra sunkiau – pats vienas ant pečių neši didelę atsakomybę, kad auditorija visą laiką būtų įtraukta į veiksmą. Juk kartą man pasakojai, kad turi tarytum apsibrėžti apie save ratą, turėti kažkokį užnugarį, gebėti atsitraukti ir savotiškai pulti. Žodžiu, beveik mūšio laukas.

Esu scenoje vienas ir teigiu tiek sau, tiek žiūrintiesiems – „aš nežinau“. Argi Marcelis Proustas, Witoldas Gombrowiczus ar Bruno K. Oijeris išlaiko visų dėmesį? Užtenka, jei iš šimto atėjusiųjų mane išgirsta dešimt. Juk ir Jėzaus iš pradžių klausė tik saujelė mokinių.Teatro kūrimas dalinai yra tik savisauga ir savojo ego išpildymas. Vis tiek klausosi tik labai maža dalis visuomenės. Aš pats, kaip žiūrovas, klausiu savęs – ar aš suprantu?O juk, kaip sakė rašytojas Miguelis de Unamuno, norint suprasti ką nors, reikia viską taip sumaišyti, taip perkratyti, ir tik tada gal ir pradėsi kažką suvokti…

 – Tavo pasirodymai dažnai būna interaktyvūs: vaidindamas matai žmones, sėdinčius salėje, ir į juos reaguoji. Įdomu tai, kad niekada nežinai, kiek laiko spektaklis truks – viskas priklauso nuo publikos.

Neaišku ir su naujai sutiktu žmogumi – pokalbis gali trukti ir 10 minučių, ir visą dieną. Viskas taip ir turi būti. Reikia jausti. Turi būti gera, bet turi išlikti paslaptis, nes kai nebeliks paslapties, nebeliks nieko.

– Gera žiūrovui?

Ir gera, ir negera. Sklando bangos, ir visi tikrinasi savo „imtuvėlius“, kad priimtų transliuojamą informaciją. Ir visai nesvarbu, ar tai aš, ar Bruno, ar Witoldas – čia visi kalba apie tą patį supratimą.

– O tu sieki, kad žmonės atėję į spektaklius susimąstytų?

Žinai, atrodo, kad žmonės nesikeičia tūkstančius metų. Ir Buda to norėjo, ir Jėzus, bet jie nesusimąsto. Kodėl tada apskritai kuriu? Tam, kad išsaugočiau tai, kas liko. Kaip jau minėjau – dėl tų dešimties, kurie išgirsta. Mintys kaip medžių sėklytės – žiūrėk, vienos nukris ant asfalto, o kuri kita – ant stogo, ir sudygs. Aš tik dalinuosi savo užmarštimi.

– Benai, o ką tu užmiršęs?

Užmiršę mes esame viską. Ne tik užmarštimi – ir savo atsiminimu dalinuosi – gal atsiras dar kitas, kuris atsimins. Sakys: „Aha, ir jis atsimena! Vadinasi, viskas gerai!“ Čia toks dvasinis pogrindis.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments