Matas Drukteinis. Kodėl politika „pastatai pirmiausia“ sužlugdys kultūrą?

Matas Drukteinis © Dainius Putinas / SIRENOS

Vyriausybei priėmus naujas kultūros sektoriaus skatinimo priemones ir kultūros ministrui Mindaugui Kvietkauskui praeitą savaitę vykusioje spaudos konferencijoje apibendrinus, kad dabar iš viso kultūrai skirta per 68 mln. eurų, regis, vieša erdvė ir kultūros lauko atstovai galutinai pasidalijo į dvi stovyklas.

Vadovaujantis požiūriu „pastatai pirmiausia“, šalį ir užvaldo valstietiškoji kultūra – ne tik Seime, Vyriausybėje, bet ir renginiuose bei pačios visuomenės poreikiuose.

Matas Drukteinis

Viena jų aštriai kritikuoja tiek Vyriausybės, tiek Kultūros ministerijos, kartu ir Lietuvos kultūros tarybos veiksmus, kuriais, kaip nuolat pabrėžiama, stengiamasi padėti dėl ekstremalios situacijos ir karantino nukentėjusiam kultūros sektoriui. Kita pusė nors neneigia, kad yra tam tikrų problemų, labiau stengiasi pateisinti ir pagirti „bent kažką“ darančius kultūros politikos formuotojus ir įgyvendintojus.

Aš neapsimesiu neutralus – tikrai save priskirčiau tai pirmajai. Nors ir negaliu sakyti, kad teigiamų pastangų nėra visai. Tačiau detalės ir atskiri epizodai parodo, o juos sujungus galima išvysti aiškų vaizdą: mūsų kultūros Didieji, kaip ir visa sistema, yra be stuburo ir veikia apgraibomis.

Ši sistema neturi aiškaus matymo, kokios yra tikrosios kultūros lauko problemos, ir apskritai, ir šiandien, kai didžioji dalis sektoriaus vis dar sukaustyta karantino ir pandemijos pasekmių. Blogiausia, net pagaliau pamatę ar pabaksnojus pirštu – niekas nesiryžta, o gal nežino, kaip šias problemas spręsti iš esmės. Jau keliolika metų mes tokioje konstatavimo fazėje „yra blogai, reikia keisti“.

Tiesa, nevyriausybinio sektoriaus, menininkų Jie (galbūt tokie patys, kaip R. Gavelio „Vilniaus pokeryje“) klausia ir klauso retai. Ministrai, viceministrai, pirmininkai, departamentų vadovai, vyr. ir nevyr. specialistai žino geriau. Kaip ir biudžetinių įstaigų direktoriai, kurie retai susiduria su egzistencine dilema – gausim kokį nors finansavimą ar negausim, šį sezoną teks užsidaryti ar „dar pratempsim“, vyks šiemet festivalis ar nevyks, bus iš ko mokėti atlyginimus ar pritrūksim?

Būtent daugiausia iš tokių žmonių, pavyzdžiui, yra sudaryta mistiška Kultūros ministerijos darbo grupė, siūlanti, kaip karantino laikotarpiu ir po jo padėti atsigauti kultūrai. Tik kad posėdžiai vyksta „už uždarų durų“ – be žurnalistų, be visuomenės, be kultūros bendruomenės. Taip pat ir jokių viešų diskusijų prieš priimant sprendimus nėra. Tada ir matome didesnę skiriamą paramą nuo karantino nukentėjusiems pastatams, bet ne žmonėms.

Tokia susiklosčiusi sistema, nenuostabu, pirmumą teikia biurokratijai ir skaičiukams, kurie, žinoma, vėliau gražiai turėtų sugulti ir spindėti veiklos ataskaitose – tiek Vyriausybės, tiek Kultūros ministerijos, tiek ir visos Lietuvos, atsiskaitant su Europos Sąjunga.

Kalbėkime ne tik apie pačius faktus ir veiksmus, kurie, žiūrint siaurai, galbūt ir sveikintini, bet taip pat apie kontekstą – kas už to slypi, kaip tai komunikuojama, kodėl šie sprendimai galimai veda klaidingu ir kultūrai net žalingu keliu.

Pastarosiomis dienomis didžiausią diskusiją sukėlė Kultūros ministerijos teikimu Vyriausybės priimtas sprendimas biudžetinėms kultūros įstaigoms skirti, kaip teigiama, papildomus 43,3 mln. eurų lėšų infrastruktūrai tobulinti ir turtui įsigyti. 

Mindaugas Kvietkauskas. ©Robertas Dačkus / LR Prezidento kanceliarija

Praeitą ketvirtadienį spaudos konferencijoje tai komentavęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, kaip ir šį sprendimą palaikančioji pusė, tarp kitų argumentų pateikia štai tokį: „Tai paskatins išspręsti įsisenėjusias infrastruktūros problemas ir greičiau pabaigti tuos infrastruktūros projektus, kurie šiuo metu jau yra vykdomi, kad po karantino laikotarpio mūsų kultūros įstaigos, teatrai, muziejai, kurie šiuo metu yra rekonstruojami, galėtų daug greičiau atsidaryti ir priimti lankytojus ir žiūrovus“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.

Apskritai žiūrint, ar šis Vyriausybės gestas jums neatrodo, kaip itin pritinkantis sprendimui rugpjūtį visiems pensininkams skirti po 200 Eur? Dalis politologų tai vertina kaip rinkiminę agitaciją ir reveransą valdančiųjų Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos elektoratui. Panašų aspektą galime įžvelgti ir čia – pastatai ir turtas yra kažkas materialaus, ką gali parodyti, apčiuopti. Visai kaip vis dar spausdinami kompaktiniai muzikos diskai – retas turi kuo klausytis, tačiau vis tiek jie leidžiami. Kaip patys muzikai sako, „dabar tai – lyg vizitinė kortelė, atlieka reprezentacinę funkciją“. Taip ir su infrastruktūra – ji puikiai reprezentuoja geros valdžios didingus darbus kultūrai.

Tačiau nepamirškime, kad į kultūros įstaigų pastatus ir turtą intensyviai investuojama nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą pradžios, kai tik galėjome prisiliesti prie struktūrinių ir kitų tarptautinių fondų. Jau ne vienus metus ir menininkai, ir kiti sektoriaus atstovai kalba, kad, skyrus per didelį dėmesį infrastruktūrai, išdžiūvo profesionalaus meno ir kultūros srovė, kuri ir turėtų tekėti tais naujais pastatais. 

Menininkų ir nevyriausybinių organizacijų būklė yra, bendrai žvelgiant, vos patenkinama. Dėl ilgus metus iš esmės nevystytos kultūros edukacijos, visuomenės skonio formavimo į tuos profesionalaus, ypač šiuolaikinio, meno pasirodymus, be keleto išimčių, vis dar nesurenkamos kiek padoresnės žmonių masės. Neplėsdama auditorijos profesionalioji kultūra tampa dar daugiau priklausoma nuo ją maitinančios valstybės. Todėl ir pilietinė visuomenė tarp kultūros ir meno atstovų, galima sakyti, yra gan silpna ar labiau „tyli“ – niekas nenori pyktis su tais, iš kurių vėliau reikės prašyti išgyvenimui būtinos paramos. 

Ministras toje pačioje spaudos konferencijoje dar pridėjo, kad atnaujintos įstaigos „bus patrauklesnės ir atsivers kultūros lankytojams, dalyviams visiškai kita kokybe“. Tačiau ne pastatai kuria kokybę, o žmonės. Nesinori įžeisti pačių kultūros darbuotojų, tačiau tą, vadinamąją atnaujintų kultūros centrų ir kitų meninių įstaigų kokybę puikiai iliustravo 2018 metais prie Vyriausybės vykęs mitingas dėl mažų kultūros darbuotojų atlyginimų. Kultūrininkams protestuojant ir kalbant apie savo darbu kuriamą pridėtinę vertę valstybei, per aikštę nepaliaujamai sklido perdirbtos banalios užstalės ar popso dainos, armonikos garsai.

Tai – nuolatinio infrastruktūros naujinimo padariniai, kai paties turinio, meninės vertės, profesionalumo ir kokybės, galų gale, estetikos ir skonio šiuose pastatuose liko itin mažai. Ar matote tam tikrą logiką, kai kokiam biudžetiniam „balbieriškio“ kultūros centrui skiriami milijonai remontams, o nevalstybinis ir Europos kritikų vertinamas A. Areimos teatras, įsikūręs Vilniaus Baltupių mikrorajone (nepatogesnės vietos ir nerasi, tačiau tik tiek, matyt, sau galėjo leisti), negauna keliolikos tūkstančių finansavimo nedidelių patalpų išlaikymui? Ilgus metus vadovaujantis požiūriu „pastatai pirmiausia“, šalį ir užvaldo valstietiškoji kultūra – ne tik Seime, Vyriausybėje, bet ir renginiuose bei pačios visuomenės poreikiuose.

Turime valstybei šimtus milijonų kainuojančią kultūros ir meno sistemą, kuri iš esmės šiandien didžiąja dalimi vis dar yra neįgali sukurti ryškios pridėtinės vertės.

Maža to, atnaujintos kultūros centrų salės regionuose tampa nebeįperkamos net Vilniaus renginių organizatoriams, kaip pastebėjo teatrologas Andrius Jevsejevas. Vis prisimenu prodiuserio Martyno Tylos kažkada per Andriaus Tapino laidą „Laikykitės ten“ išsakytą mintį. Perfrazuojant, jei ant scenos yra du atlikėjai – galima išsiversti, jei dar papildomai keturi – renginys jau „minuse“. Taip kalba populiariosios muzikos, kuriai tikrai netrūksta klausytojų, atstovas. Tiesa, todėl Lietuvos kultūros centrų renginių tinkleliuose taip ir gausu visokių domino teatrų, mažareikšmių popso atlikėjų ir kitų populiariosios kultūros atstovų pasirodymų. 

Iš tikrųjų, ne ką labiau džiuginanti, tik geriau maskuojama, situacija yra ir valstybinės reikšmės koncertinėse, scenos meno įstaigose. Dalies jų kolektyvų meninis lygis yra gana žemas. Atlikėjai neturi motyvacijos siekti kokybės, tobulėti. Įstaigų administracijų bei meno vadovai neturi arba skonio, arba ryžto. Dar reikia derintis prie publikos, kuri dažniausiai nori „duonos ir žaidimų“. Tiesa, taip pat taikytis ir prie Kultūros ministerijos kartais absurdiškų nurodymų, biurokratijos mašinos. Tokia pati situacija ir savivaldybių meno įstaigose.

Taip yra, kai pirma galvoji apie infrastruktūrą, jai skiri didžiausius finansus, o tik po to mąstai, ką su ja reikės daryti, kas ten kurs ir lankysis. Todėl turime valstybei šimtus milijonų kainuojančią kultūros ir meno sistemą, kuri iš esmės šiandien didžiąja dalimi vis dar yra neįgali sukurti ryškios pridėtinės vertės, aukšto meninio lygio produkto ir užtikrinti tokius kultūros ir meno procesus, kurių galima būtų tikėtis modernioje vakarietiškoje šalyje XXI amžiuje. Dėl to gyvename visuomenėje, kuriai dažnu atveju nereikia šiuolaikinės kultūros bei meno. Tokia kryptis ne tik klaidinga, bet ir žalinga pačiai valstybei. 

Skiriami milijonai kultūrai ir didžiavimasis tuo – dar ne viskas. Priminsiu, kad ne ką mažesnio  menininkų pasipiktinimo taip pat sulaukė Kultūros taryba – ir anksčiau dėl kai kurių programų, edukacinių stipendijų konkursų atšaukimo, ir pastaruoju metu, kai bemaž per parą gavo 880 paraiškų skirti paramai ir teko pristabdyti naujų paraiškų priėmimą.

Lietuvos kultūros taryba. © LKT

Viskas būtų suprantama, jei nepradedi galvoti, kodėl taip nutiko? Per parą. Tai rodo, kad niekas iš Kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos iš tiesų nežino, kokia yra reali situacija. Kiek menininkų ir kokius nuostolius patiria, koks šios pandemijos poveikio kultūrai mastas yra dabar ir bus ateityje? Galbūt niekas nežino, kiek iš viso šalyje yra kūrėjų ir kokios yra profesionaliosios kūrybos apimtys? Štai tokie klausimai, į kuriuos nuoširdžių atsakymų, greičiausiai, nesulauksime, verčia mąstyti apie impotenciją ir chaosą, vyraujantį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką.

Dar reikėtų pastebėti, kad stipriai vėluoja ir naujų programų – specialiai sukurtų būtent dėl koronaviruso ir karantino – konkursų paskelbimas. Nors kultūros ministras jau prieš kelias savaites žadėjo, kad kvietimai teikti paraiškas bus paskelbti artimiausiomis dienomis. Tai parodo, kad Kultūros taryba turi tokį krūvį, su kuriuo nebesusitvarko. Tačiau to taip pat spręsti nesiimama.

Nemažai klausimų kyla ir dėl visų minėtų bei kitų mažinti koronaviruso sukeltus padarinius skirtų priemonių menininkams ir kultūros veikloms. Pirmiausia, kodėl sukurtos skirtingos išmokos, kurių paskirtis lyg ir panaši, lyg ir skiriasi? Pasidaro neaišku – čia pragyvenimui, kūrybai, nuostolių kompensavimui? Šias išmokas ar stipendijas palydi ir painūs kriterijai – dirbi pagal individualią veiklą ar ne, turi menininko statusą ar neturi. Gavai vieną išmoką, negali gauti kitos, nors jų paskirtis lyg ir kita. Aibė kitų sąlygų, kol jos pradeda viena kitai prieštarauti. Taip galiausiai visos šios išmokos ir priemonės pradedamos vertinti vienodai ir net jei anksčiau turėjo skirtingų tikslų, juos prarado arba praras netrukus. 

Kitas svarus aspektas – iki dabar nėra atlikta jokių ekspertinių analizių ir profesionalių prognozių (arba jos nepateiktos visuomenei – mažai tikėtina), kokių priemonių ir paramos mechanizmų reikia sektoriui skubiai dabar ir ateityje, ilguoju laikotarpiu. Turėkime omenyje, kad didesnės dalies dabar patvirtintų ir taikomų priemonių poveikis bus matomas tik gerokai vėliau. Nepaisant beribio pasididžiavimo tais skiriamais milijonais, visas sektorius nelabai nutuokia, kaip situacija atrodys kitą sezoną. 

Ar dėl perkeliamų renginių, papildomų programų ir kūrybinių veiklų finansavimo bei kitų priemonių rudenį ar žiemą nebus renginių kiekis toks didelis, kad tiesiog nesurinks publikos? Taip pat kokios bus visuomenės nuotaikos – jie norės eiti į uždaras erdves ar vis dar saugosis koronaviruso? Galiausiai, kada bus atidarytos valstybių sienos ir bus galima atnaujinti tiek tarptautines gastroles, tiek kviesti užsienio menininkus į renginius?

Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio atidarymas, 2019. © M. Mikulėnas

Žinoma, Kultūros ministerija atsakymo į visus šiuos klausimus galbūt pateikti ir negali, tačiau gali siekti kiek įmanoma didesnio aiškumo. Kalbėtis, diskutuoti, kartu su bendruomene priimti tam tikrus sprendimus, pasitelkdama aukščiausio lygio ekspertus iš įvairių sričių – ne tik menininkus, organizatorius, tačiau ir sociologus, kultūros ekonomikos ekspertus, galų gale net verslininkus, kurie duotų tikrai naudingų patarimų procesų efektyvinimo srityje. Reikia situacijos koordinavimo, nes visi yra sutrikę ir tą pripažįsta.

Net kai Aurelijus Veryga, Saulius Skvernelis ir kiti politikai jau kalba, kad reikia mąstyti ir veikti „kūrybiškai“, Kultūros ministerija, kuri su šiuo ištekliumi – kūryba – dirba nuolat, regis, tinkamai jo panaudoti nesugeba. Nors ko galima tikėtis, kai ministro pagrindinis rūpestis įsisavinti finansus. „Dabar pagrindinis mūsų tikslas – panaudoti tas didžiules lėšas tinkamai, laiku“, – sako Mindaugas Kvietkauskas. Pats faktas, kad reikia apie tai kalbėti, parodo, kad mūsų valstybėje toli gražu nėra viskas gerai.

Ar reikia džiaugtis, kad kultūrai skirta tokia įspūdinga suma? Žinoma. Kultūrai reikia didesnio finansavimo ir ne tik „proginio“. Ar galime tikėtis, kad šios lėšos yra nukreipiamos ten, kur labiausiai jų reikia ir šiomis investicijomis bus sprendžiamos tikrosios problemos bei kultūros lauko dabarties ir ateities iššūkiai? Abejoju. 

Šis straipsnis – asmeninė autoriaus nuomonė ir pozicija.

  • 69
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments