Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis dar prieš mėnesį žongliravo Seimo Kultūros komiteto pirmininko, kaip ir kitais politiniais postais. Vieną dieną atsisakys, nes privalo bendrauti su rinkėjais, kitą – ne, nes bendrauti nebereikia, esą sutrukdė koronavirusas, nors išrinktas tautos atstovas bendrauti su rinkėjais turėtų juk visada.
Tai tampa daug svarbiau, nei iš pakampių į krūvelę bandyti susišluoti tuos viešo rūpesčio kultūra ir galbūt dar likusio bendruomenės pasitikėjimo trupinius.
Matas Drukteinis
Pirmiausia, tai žeidžia (ar taip turėtų būti) pačius rinkėjus ir ne tik. Kalbu apie kultūros ir meno bendruomenę, kuri jau ketvirtus metus turi kęsti iš gėdos, kad jai atstovauja pseudo-liaudies kultūrą ir lėkštų serialų gamybą propaguojantis korporatyvinio verslo ir politinių manipuliacijų profesionalas. Nes rinkiminis pageidavimų koncertų turas po Lietuvą, likus beveik metams iki kadencijos pabaigos, yra svarbiau, nei tą laiką išnaudoti krūvai kultūros ir meno sektoriaus problemų spręsti įstatymų leidyba, reformų vykdymu.
Kita vertus, toks elgesys puikiai parodo tikrąjį interesą užimomis pareigomis. Ramūnas Karbauskis, nors plačiai ir garsiai kalbėjo apie tokius savo svarbius darbus kultūrai, kaip tautinių kostiumų dalinimą, rojalio Seime pirkimo iniciatyvą, tiesiog riterišką kovą prieš Valstybės resursus ir objektyviąją žurnalistiką ryjančią LRT, naujojo žiniasklaidos fondo edeno kūrimą, ten jau iš anksto įleidus gyvatę, ar vadovaudamas už kultūros politiką šalyje atsakingam Seimo komitetui per kadencijos metus inicijavo ir įgyvendino iš tiesų reikšmingų (pozityvių) šiam sektoriui ar tam tikros meno srities laukui darbų? (Sakinys toks pat ilgas, kaip ir šio politinio personažo demagogija.)
Jeigu vadovausimės tik kiekybiniu kriterijumi, galbūt keletą pavyzdžių su tam tikromis išlygomis ir rastume, tačiau, galvojant apie kokybinį vertinimą, tokių darbų nelabai galėsime įvardinti. Tada pasidaro itin nejauku, nes R. Karbauskis visai Lietuvai apsiskelbė, kad Seimas ir šalies kultūra iš principo egzistuoja BK ir AD. Tai yra, Seimo be atskiro Kultūros komiteto eroje – BK („Before Karbauskis“; liet. „Prieš Karbauskį“) ir AD – anno Domini („in [the] year of [the] Lord“, liet. „Pono metais“), tokį komitetą įkūrus.
LVŽS Pirmininkas Lrt.lt publikuotame Mindaugo Kluso interviu net prasitarė: „Jei įeisiu į istoriją, įeisiu dėl to, kad įkūriau Kultūros komitetą.“ Iš tiesų, tikiu, kad įeis. Taip, kaip istorinėje atmintyje išlieka karai, tragiškos katastrofos, gamtos negandos, šis koronavirusas ar pasaulinės krizės – kad žmonės atsimintų, pasimokytų iš savo klaidų ir jų nebekartotų.
Liūdna matyti, kad interesas ruošti dirvą naujam politiniam sezonui po rinkimų jau visiškai nebeslepiamas. Tai tampa daug svarbiau, nei iš pakampių į krūvelę bandyti susišluoti tuos viešo rūpesčio kultūra ir galbūt dar likusio bendruomenės pasitikėjimo trupinius. Nes meilė – nebegalinė, o R. Karbauskis jau yra viešai užsiminęs, kaip negali suprasti to kultūrininkų nuolatinio nepasitenkinimo jo veikla – tai kostiumai negeri, tai fortepijono nepirkti, tai naujo žiniasklaidos fondo nereikia: „Jie sako, kad kultūrai blogai, o nė vienos mano puikios iniciatyvos nepalaiko“, – nustebęs politikas skundėsi portalui 1K.
Galbūt jau pradeda kilti klausimas, kodėl dabar? Kodėl rašau apie tai būtent dabar, kai reikia kalbėti apie koronaviruso grėsmę, skelbti vieną naujieną po kitos apie susirgusiųjų skaičių, kaip apsisaugoti, kaip grius ekonomika ir t.t. Iš tiesų, gal ir reikia, jei tik ši informacija padeda valdyti pandemijos krizę. Tačiau, ar reikia tokia susidariusia situacija manipuliuoti?
Pavyzdžiui, man, kaip piliečiui, kuris dar ir labai mėgsta politinio siužeto filmus ar serialus, yra nesuvokiama, kaip šalies Parlamentas iš esmės nutraukia savo darbą vienos didžiausių socialinių krizių metu nuo pat šalies atkūrimo prieš 30 metų. Tačiau tyliu. Nes aš „iš meno“, nieko aš nesuprantu. Visgi progą suguldyti mintis į šį tekstą sukuria vėl išsišokęs ponas Komiteto Pirmininkas.
R. Karbauskio nuostabą, kodėl yra klausiamas, ar dar vadovauja Seimo Kultūros komitetui, cituoja DELFI: „Ir keisti neaktualu šiuo momentu bei šiomis aplinkybėmis, ir žinoti apie tai neaktualu… Kalbėti apie tai neaktualu – koks skirtumas kam nors Lietuvoje, kas yra Kultūros komiteto pirmininkas šiuo momentu?“ Jūs pasakykite, ar ši citata neatrodo paimta iš Olego Šurajevo 1K portalo? Taip, ji – tikra. Tada visą liūdesį, visą juoką ir ironiją susipakuoji, patrauki ir ant stalo palieki tik pyktį. Tą siūlau padaryti visiems pilietiškiems kultūros žmonėms.
Taip pat man pasakykit, kada paskutinį kartą girdėjote, kad nedidelis teatras ar šiuolaikinės muzikos ansamblis imtų verslo paskolą iš banko?
Matas Drukteinis
Šiuo metu finansiškai itin jautrus kultūros sektorius, ypač norėčiau pabrėžti nevalstybines meno įstaigas ir menininkus, išgyvena tikrai nepaprastą laikotarpį. Jau dabar ryškėjančius ekonominius sunkumus lydi nerimas dėl neapibrėžtos situacijos, ne itin šviesių ateities prognozių. Vyriausybės subsidijos darbdaviams aplenkia tam tikros teisinės formos – asociacijų – juridinius asmenis. Tų sektoriaus įstaigų, kurios galėtų pretenduoti į subsidijas, kuklumas, bendruomeniškumas ir sąlyginės galimybės jų darbuotojams dirbti iš namų jas padaro nebetinkamas valstybinei paramai. Taip pat man pasakykit, kada paskutinį kartą girdėjote, kad nedidelis teatras ar šiuolaikinės muzikos ansamblis imtų verslo paskolą iš banko?
Atšaukti tokių kolektyvų pasirodymai – negautos pajamos, iš kurių atlikėjai planavo pragyventi. Būtų klaidinga ir neišmanėliška sakyti, kad koncertų, nevalstybinių teatrų spektaklių ar kitų kultūros renginių organizatoriai nuostolių nepatyrė: įvairios paslaugos, reklamos ir kiti kaštai, negrįžtamai išleisti dar iki renginio, dar iki karantino paskelbimo. Kelių ar keliolikos tūkstančių eurų skolos guls ant tų įstaigų, kolektyvų vadovų pečių, kurias kai kurie iš jų turės dengti ir iš savo kišenės.
Kultūros ministerija sudaro galimybę menininkams gauti kūrybinės prastovos išmoką. Tačiau čia, kaip ir daugelyje kitų kultūros lauko įstatymų nenuosekliose ir kartais logikai prieštaraujančiose nuostatose, tokią išmoką menininkas praranda galimybę gauti, jei, pavyzdžiui, gavo stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos kūrybinei veiklai vykdyti. Tik yra vienas momentas: LKT stipendijas – menininkas gavo 3, 6 ar 12 mėnesiams – pradėjo mokėti nuo vasario. Net jei tą kūrybinę veiklą ketini vykdyti antroje metų pusėje, pinigai pervedami dabar. Todėl visi, kurie gauna LKT stipendiją, kūrybinės prastovos išmoka pagal dabar galiojančias nuostatas pasinaudoti negali.
Viską vainikuoja pagrįstas nerimas, kad sulėtėjusi šalies ekonomika, sumažėjusi žmonių perkamoji galia vėliau smogs ryškiai sumenkusiu kultūros produktų ir paslaugų vartojimu. Nes taip jau susiklostė mūsų visuomenėje, kad kultūra – labiau prabangos, o ne pirmo būtinumo prekė. Taigi šiandieninė situacija kultūros sektoriui gali atsiliepti dar ilgai.
Šioje kovos su pandemija akivaizdoje skirtingas sritis kuruojantys įvairių lygių politikai stengiasi spręsti toms sritims kylančias grėsmes šiuo laikotarpiu. Kai iš esmės parlamentinės Respublikos Seimo atstovas, kuruojantis kultūros sritį, sako, kad niekam nesvarbu, ar jis ją vis dar kuruoja ar ne – suprask: „atsikniskit, nesvarbu man tas komitetas“ – tai galiu pasakyti viena: gerbiamas Karbauski, kai tik atsidarys sienos, važiuokite su savo Lexusu į Ispaniją pas šeimą, nes čia ne tik kad jūsų nebenorime matyti, bet kiekvieną kartą, kai viešai išstojate, tik ir norisi sėsti komponuoti mišias ar statyti tragedijas. Tik jūs jų nepamatysite ir neišgirsite, nes neturite laiko.
Mes iš jūsų, Karbauski, jau seniai nieko nebesitikime ir nieko reikšmingo nebeprašome. Bet šį kartą, kolegos, paprašykim. Paprašykime prieš išvažiuojant atsiprašyti.
Šis straipsnis – asmeninė autoriaus nuomonė ir pozicija.
