M. K. Oginskio temą nagrinėja šokio spektaklis „Rezonansas“

Organizatorių nuotr.

Vasario 3 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) įvyks šokio spektaklio „Rezonansas“ premjera.

Norėjau, jog kiekvienas atlikėjas būtų savitas, individualus, tačiau tuo pačiu ir scenoje žiūrėtųsi darniai.

Indrė Puišytė

Spektaklyje kalbama apie eklektišką istorinę asmenybę, atgijusią šiuolaikinėje kultūroje – Mykolą Kleopą Oginskį – Abiejų Tautų respublikos didiką, gyvenusį XVIII-XIX a. sandūroje.

Spektaklio choreografė Indrė Puišytė:

„Spektaklio idėja kilo pernai rudenį, vartėsi ir brendo. Laukėme projekto patvirtinimo. Po truputį skaitėme, bet realiai nesuvokėme M. K. Oginskio temos masto. Tai labai įvairiapusiška, turtinga asmenybė. Didžiausias darbas prasidėjo rugsėjo pradžioje, kai visi ėmėme nagrinėti ir priiminėti sprendimus.

Tada realiai suvokėme, kur mes esame, koks ilgas kelias laukia ir kiek mažai laiko turime. Skaitėme, nagrinėjome, diskutavome ir pagaliau atradome tai, ant ko vėliau atsistos visas spektaklis. Tada persikėlėme į repeticijų salę, kur intensyviai dirbdami praleidome beveik du mėnesius. Labai smagu, kad po visų iššūkių esame pasiruošę susitikti su publika.

Kas, kuriant „Rezonansą“, man buvo didžiausias iššūkis? Visi spektaklio atlikėjai labai užimti, todėl sunku suderinti laiką, kada galėtume kartu dirbti. Juo labiau, kad sudėtinga gauti salę, kurioje galėtume repetuoti. Todėl labai dėkojame mus įsileidusiems Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmams, kurių salėje gimė kone visos spektaklio scenos.

Jau repetuojant sunki užduotis buvo sujungti skirtingas atlikėjų patirtis – klasikinio dainavimo, daugelio konkursų laureato Jurgio Jarašiaus, kapoeiros meistrų Džiugo Kunsmano ir Audriaus Kiuberio bei profesionalių šiuolaikinio šokio šokėjų Mariaus Pinigio ir Andriaus Stakelės patirtis. Norėjau, jog kiekvienas atlikėjas būtų savitas, individualus, tačiau tuo pačiu ir scenoje žiūrėtųsi darniai, gebėtų šokti drauge, papildyti vienas kitą.

Ieškojau judesių, kuriuos gebėtų atlikti visi atlikėjai. Dirbome improvizacijos principu, kur kiekvienas iš scenoje esančių menininkų atskleidė savo ypatumus, o juos atrinkus, sujungus, perkonstravus ir gimdavo judesys. Skirtingų žanrų atlikėjus Lietuvoje vienoje scenoje ne taip dažnai galime išvysti. Bandome remtis užsienio patirtimi, kur šokio spektaklius kuria labai skirtingų sričių žmonės.“

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments