Tomas S. Butkus yra ne tik idėjų dirbtuvių „Vario burnos“ įkūrėjas, dizaineris, architektas, bet ir puikus pasakotojas, poetas, vaikų rašytojas, jo kurtos knygos – maži pastatai, namai su langais į Rytus ir Vakarus, su tvirtais užraktais ir didelėmis svetainėmis susėsti ir dalintis istorijomis iki paryčių. Ir tikrai, jautiesi kaip gerbiamas svečias jo knygų lentynoj.
Visada pasikliovėme savo filosofija, akcentuojančia simbiotinį formos ir turinio ryšį, sukuriantį unikalų vienos knygos buvimo faktą.
Tomas S. Butkus
– Tomai, papasakokite, kaip sugalvojote įkurti „Vario burnas“.
„Vario burnos“ susijusios su pirmaisiais mano leidybiniais bandymais 1992-ųjų rugsėjį. Dar Klaipėdoje, būdamas moksleivis, pradėjau rašyti eilėraščius. Tuo metu lankiau dailės mokyklą, klijavau architektūrinių projektų maketus… Kažkaip pradėjau galvoti, kad tiems eilėraščiams kažko esminio trūksta. Nenorėjau jų dėti į stalčių arba palikti sąsiuviniuose.
Norėjau, kad visos meninės formos galėtų gyventi vienoje vietoje. Taip atsirado knygelės. Iš mokyklos direktorės pasiskolinau elektrinę spausdinimo mašinėlę, surinkau tekstus, paskui juos karpiau ir dėliojau į puslapius. Gautą rezultatą nukopijavau tėvuko darbe rastu „Xerox“ aparatu ir susegiau paprastomis kabėmis. Viršeliams panaudojau savo piešinius ir grafikos darbus, o aplenkiau sovietiniais celofaniniais aplankalais. Taip pasigaminau daugiau nei 20 knygelių, kurių tiražai nesiekė 10 vienetų.
– Tai buvo pirmieji „čiabukai“?
Tai nebuvo „čiabukai“ (angl. chapbook, chapter book – vieno skyriaus knyga). Tai buvo pats tikriausias „samizdatas-savilaida“. Iki „čiabukų“ dar buvo literatūrinis „andergraundas“ – „zinai“ ir draugų poezijos knygos. Studijuodamas Vilniuje 1995 m. rudenį su vieno kolegos architekto kompiuteriu pasigaminau ir pirmą skaitmeninį „samizdatinį“ leidinį. Deja, ta knygelė kažkur prašapo – eilėraščių rinkinys vadinosi „Sagos“. Paskui 1996-ųjų kovą pasigaminau knygą iš savo rankraščių koliažo principu – tai buvo ranka rašyti tekstai, aš juos karpiau ir perrašinėjau. O rudenį su kolegomis literatais pradėjome leisti ir pogrindinį „ziną“ – „Atolo“ arba literatūrinių projaunuomenės raštmenų išėjo 4 numeriai.
Daugelio tų leidinių maketai primityvūs, be struktūros. Tuo jie man ir žavūs.O „Vario burnos“ atsirado lygiagrečiai. Pavadinimas nesusijęs su dantų protezavimu. Tai vieno nenusisekusio eilėraščio siužetas. Tai apie tuos laikus, kai „špana“ surinkinėdavo kabelius, vogdavo spalvotuosius metalus… Parašiau eilėraštį apie tai, kaip vaikai, nardydami karjere, rado skenduolį variniais dantimis. Aišku, jie juos išrankiojo… Ta vario burna – tarsi gulinti dugne žaliaburnė Neptūno skulptūra… Pirmieji „Vario burnų“ logotipai labai priminė oksidavusią nesimpatiško vyriškio galvą, ištrauktą iš dumblo… Pirmasis „čiabukas“ išėjo tik 2000 m.
Pagrindinis šios iniciatyvos kaltininkas – mano bičiulis amerikietis poetas Kerry Shawnas Keysas. Per penkerius metus išleidome dvi dešimtis originalaus turinio ir nekonvencinės formos poezijos knygelių. Dalis jų – šiuolaikinės pasaulio poezijos paveldas. Didžiuojuosi prisidėjęs prie šios leidybinės iniciatyvos. Galiu drąsiai teigti, kad 2000–2004 m. „Vario burnų“ darbai pakeitė Lietuvos leidybos dizaino pasaulį. Visa ši istorija, beje, užfiksuota 2014 m. išleistame albume „Čiabukai ir kt. (dizaino ir spaudos darbai)“.
– Jūsų knygas pavadinčiau maištininkėmis, nes jų forma yra meno kūrinys savaime, net jų metrika rašoma kaip eilėraštis. Kodėl tokia forma? Tokios lyg ir nebuvo anksčiau lietuviškoje leidyboje.
Knygos man buvo daugiau vidinis dalykas, itin susijęs su savirealizacijos alkiu. Jei architektūroje visus sumanymus reikėjo derinti su krūva biurokratų, čia galėjau daryti viską, ką noriu. Vienintelis asmuo, kuriam buvau atskaitingas – knygos autorius. Kadangi tuo metu intensyviai gilinausi į knygos pasaulį, galėjau pasitikėti bet kuriuo autoriumi. Šis kontaktas kompensuodavo tai, kad tipografijos meno prasme buvau analfabetas. Kai prieš porą metų vienam profesionalui vokiečiui parodžiau „čiabukus“, jis nusišypsojo šelmiškai ir parodė techninio broko vietas…
Taigi, ir leidybos pasaulyje yra amatas ir to amato mokomasi, o paskui, kai amatas perprantamas, randamas meistriškumas. O aš per visa tai peršokau ir tik dabar bandau iš naujo atrasti tipografijos pradmenis, laikytis kanono, kai to, aišku, reikia. Tai gal ir nelabai maištininkiška, labiau gal vėžiška (zodiako prasme). Palyginkite, koks knygų dizainas buvo 1990-ųjų pabaigoje, 2000-aisiais ir dabar – skirtumai radikalūs. Kai pradėjau gilintis į tuos skirtumus, supratau, kad 2000-aisiais „Vario burnos“ pogrindyje padarė tai, kas vėliau išlipo į paviršių.
Niekada neturėjome solidžių ir „mainstreaminių“ užsakymų, garantuotai laiminčių knygos meno konkursus. Visada pasikliovėme savo filosofija, akcentuojančia simbiotinį formos ir turinio ryšį, sukuriantį unikalų vienos knygos buvimo faktą. Tai jums ne institucinių dizainerių grožybės ar tautinis formalumų paradas!
– Jūsų leidiniuose neretai naudojama koliažo forma. Kadangi studijavote architektūrą, tikėtina, kad ši koliažo technika susijusi su šiuo mokslu.
Tikro koliažo „Vario burnų“ leidiniuose nedaug. Koliažas man labiau meditacijos nei konstravimo būdas. Dažniausiai šią techniką taikau komerciniams romanų viršeliams. Tačiau tai labiau skaitmeniniai palimpsestai, sukurti „Photoshopu“ iš mano archyvinių failų. Didžioji dalis meninio profilio leidinių apvilkta konceptualiu minimalizmu, pavyzdžiui, iš Vytauto Rubavičiaus eilėraščių rinktinės „Verstas“ (2006 m.) pavadinimo išimta viena raidė ir iš S raidės suraitytas pjautuvas.
Kalbant apie architektūrinius įpročius, sakyčiau, didžiausią įtaką leidinių dizainui turėjo erdvinis daikto supratimas. Žiūrėdamas į knygą visada matau ją kaip šešiaplokštį tūrį, slepiantį vidinę erdvę. Senoji tipografijos mokykla labiau akcentuoja plokštuminę knygos reikšmę ir laikosi įvairių kanonų – lapo ir bloko proporcijų, šrifto stiliaus, grafinių elementų komponavimo ir hierarchijos. „Vario burnoms“ ir nereikšmingas knygos elementas gali tapti naratyvo užuomazga – tarkim, viršelio nugarėlė. Atidesnis skaitytojas architektūrinės mąstysenos turėtų aptikti ir kitose knygos vietose: eilučių lygiavime, metrikoje, brūkšninio kodo komponavime.
– Vadinasi, iki „Vario burnų“ leidyboje nebuvo nieko panašaus?
Na, aš nežinau. Galiu tik pasakyti, kad taip, kaip dirba „Vario burnos“, nedirba niekas pasaulyje. (Juokiasi) Kalbant rimčiau, „Vario burnų“ ištakos – „samizdatas“. Tokiems svarstymams labai praverstų mokslinė studija. 2004-aisiais Londone, kai Tarptautinio jaunojo leidėjo konkurse pristatinėjau „čiabukus“, rinktiniai Jungtinės Karalystės leidybos sektoriaus „profai“ kraipė galvą ir dievagojosi, kad nieko panašaus nematė.
Tada pristatinėjau ir lietuviškos leidybos kontekstą – nuo Mažosios Lietuvos knygnešių iki Andziulio šiltnaminės spaustuvės. O kur dar sovietmečio dailininkų „samizdatas“ – Tomas Venclova viename interviu mini 1970-ųjų tradiciją, kai dailininkai vieni kitiems dovanodavo savo sukurtas knygeles. Taigi, bent jau iš šių faktų matyti, kad nekonvencinės leidybos tradicija Lietuvoje nebuvo nutrūkusi. Sąmoningai ar ne, perinterpretuodamos amerikietiškąją chapbook tradiciją, „Vario burnos“ ir toliau plėtoja alternatyvų komunikacijos būdą.
– O koks leidėjo ryšys su teksto autoriumi, dizaineriu ir, galiausiai, pačiu tekstu?
Sunku pasakyti. Vienaip yra, kai pats esi autorius, dizaineris ir leidėjas. Tada viskas labai paprasta – tiesiog susitari su savimi, kad darysi knygą taip ir taip. Kitais atvejais, kai tekstų autorius yra kitas žmogus, bandau perskaityti, ką jis parašė ir kaip parašė. Dviem trečdaliams autorių visiškai nesvarbu, kaip atrodys jų knyga, jie sako: „Pasitikiu tavimi.“ Jie nesikiša į procesą. Likęs trečdalis sako: „Atkreipk dėmesį į tai ir tai.“ Bet ir šiuo atveju aš pirmiausiai žiūriu, kokia tai knyga, koks turinys, kokios intencijos.
– Vadinasi, ieškote ryšio ne su autoriumi, bet su jo tekstu?
Ryšys su autoriumi skleidžiasi per jo tekstus. Todėl vengiu asmeninio santykio, nes jis gali būti problemiškas. Paprastai geras tekstas nurengia autorių, apnuogina jo socialinius vaidmenis. Tada su autoriumi lengva bendrauti – tarsi persikeltum į vaikystės pasaulį, kur nėra dirbtinų žaidimų ir suaugėliškų susitarimų – tik džiaugsmas ir pirminė žmogiškosios bendrystės materija.Tais atvejais, kai autorių daug, tenka ieškoti kitokių sprendimų. Pavyzdžiui, „Frankfurto čiabukai“, sukurti specialiai 2002 m. Frankfurto knygų mugei, buvo sudaryti iš dešimties autorių kūrinių, kurių tekstus vertė panašus būrys vertėjų. Galėjau rinktis – spausti autorius, kad sukurtų ką nors originalaus arba formuoti knygelių seriją iš to, kas jau buvo išversta. Naujų eilėraščių rinkinį pavyko sukurti tik Kornelijui Plateliui… Visi kiti autoriai pateikė kompiliacijas.
– Į „Frankfurto čiabukus“ pateko ir Nijolė Miliauskaitė…
Nijolės Miliauskaitės atvejis – išskirtinis. Vienintelė knygelė kolekcijoje pilka ir ji – N. Miliauskaitės. Tada grynai formaliai ją atskyriau iš vyriškos kompanijos… Tačiau tame buvo dar kažkas… Poetė buvo mirusi prieš pusmetį. Taip atsirado pilka knygelė su sustingusia vardo vėtrunge… Kitose knygelėse autorių vardai surašyti ant besisukančių vėtrungių.
– O kaip su knygomis vaikams?.. Juk tai visiškai kitokia auditorija.
Knygos vaikams – kitas pasaulis. Džiaugiuosi, kad turiu tokią patirtį – už ją dėkoju savo vyriausiajai dukrai Eleonorai Magdelenai. Rašant „Bumbą Dumbą ir Visatos sukūrimą“ visus darbus dariau intuityviai – taip, kaip man tada atrodė. Sugalvojau personažą ir iš 20 scenų sumontavau istoriją. Kūrybingumo dirbtuvėse Lietuvos mokyklose ir vaikus mokau tokiu būdu pasidaryti savo knygą. Sakau, turite žinoti, apie ką bus jūsų knyga ir kas joje atsitiks. Kiekviename puslapyje turi būti kažkoks įvykis, aprašytas glaustai paprastu tekstu. Gali būti ir vienas sakinys, tačiau jis neturėtų būti tik apie tai, ką matome puslapyje.
Kiekvienas puslapio atvertimas turi turėti savo traukos tašką, kuris leistų vaikui pasakojimo erdvę išplėsti jam reikiama kryptimi. Šiemet suplanavau išleisti antrąją knygą. Jau turiu parengęs tekstus ir iliustracijas. Bet šiuo metu iškilo naujų iššūkių… Supratau, kad antrą knygą parašyti daug sunkiau… Anksčiau niekas manęs nesaistė, aš buvau laisvas, o dabar jaučiuosi įsipareigojęs – todėl turiu galvoti, kokiai amžiaus grupei ši knyga ir ką vaikai ras joje.
– Knygas vaikams turbūt kuria jūsų vidinis vaikas?
Čia galioja svogūno principas – turi nulupti save iki kauliuko, net jei jo ir nėra… Nes vaikai labai gerai jaučia, kada tu meluoji ir kada tu neturi laiko, esi pavargęs, o ypač – kada piktas. Čia turi tapti tuo tikruoju savimi, atrasti savyje tūnantį vaiką ir parodyti jam, kad nėra ko bijoti. Nes kas yra knyga? Tai – komunikacijos priemonė, svogūnas, veikiantis mūsų emocijas ir spaudžiantis ašaras. Ir šypsenas!
– Tai negi čia mažiau žaidimo ir daugiau galvojimo?
Žaidimas… Jis visada yra, bet tai nėra taip paprasta. Gali imti barbių knygą ir žaisti – bet tai bus tik primityvus bazinių mygtukų spaudymas. Kitoks žaidimas vyks, kai vaikas natūraliai įsijungs į istoriją ir tavo sudėliotoje dalykų sekoje pradės kurti autentišką savo pasakojimą.
– O kokią pridėtinę vertę duoda knygos forma? Kokią įtaką skaitytojui daro vizualioji knygos pusė?
Geras klausimas. Sunku patikėti, bet ilgą laiką apie tai negalvojau. Daugelį metų knygos forma man buvo tik vaizduotės padarinys. Dabar tas suvokimas pasikeitė. Knyga tapo ypatingu mediumu – komunikacijos priemone, kur grafinis dizainas yra tik paprasta žinutė, kurią turi pasiųsti savo skaitytojui. Per 20 metų pridariau pakankamai meninių projektų – daugelis jų nugyveno vienišų meteoritų gyvenimą, taip ir nesupratusios, kas yra skaitytojas ir kur jis, po galais, gyvena. Todėl dabar mąstau apie knygą kaip daiktą, kuriam svarbu, kas bus jo šeimininkas. Kitaip sakant, stengiuosi, kad knygą žmonės pirktų ir skaitytų, o ne tik vartytų rankose murmėdami: „O, juk tai labai gražu, tačiau ne man…“
Komentuokite