Lietuvių muzikinės inspiracijos – Nacionalinės filharmonijos skaitmeninėje salėje

LNF skaitmeninė salė, vyksta įrašas. © Dmitrij Matvejev

Šiuo metu vis plačiau kalbant apie kultūros sektoriaus prisitaikymą prie esamų sąlygų ir turinio perkėlimą į virtualią erdvę, regis, Nacionalinė filharmonija yra tam pasiruošusi geriausiai. Nuo 2017 metų čia pradėjo veikti Skaitmeninė salė – kol kas vienintelė tokia Pabaltijo šalyse, suteikianti galimybę stebėti ir klausytis išskirtinių koncertų įrašų.

Teikiame išskirtinį dėmesį mūsų šalies kompozitoriams ir visada turėdami progą įamžiname jų kūrybą.

Aleksandra Kerienė

Svarbiausios koncertų salės Europoje vykdo koncertų skaitmeninimo, transliavimo projektus ir laiko tai prioritetine veiklos sritimi. Kuriant Filharmonijos skaitmeninę koncertų salę, nesiekiama pakeisti tikrosios. „Pabrėžiame būtinybę klausytojams dalyvauti kultūros procese ne tik tam tikromis progomis, bet nuolat, naudojantis terpe, kurioje geriausios kokybės produkcija pasiekiama nepaisant laiko, nuotolių ar kitų sąlygų“, – teigiama Skaitmeninės salės pristatyme.

Ypač daug dėmesio skiriama turinio kokybei. Pažangi technika, vaizdo transliavimo metodai, garso įrašų kokybė, interaktyvumas formuoja naują požiūrį į klasikinę muziką, o kokybė sukuria realybės pojūtį. Kaip pasakoja Skaitmeninės salės prodiuserė ir garso režisierė Aleksandra Kerienė, ši virtuali platforma – tai istorinis, didžiulę išliekamąją vertę turintis projektas, kuriam sukurti reikėjo milžiniškos atsakomybės, techninių bei meninių investicijų. To reikalauja ir kiekvienas įrašomas koncertas.

„Stengiamės pateikti žiūrovui aukščiausios kokybės turinį. Kiekvienas kolektyvas, atlikėjas, solistas, kuris yra įamžinamas, perteikia lankytojui stebuklingus muzikos kerus, o mes išsaugome šį stebuklą ir dalinamės juo“, – kalba A. Kerienė. Ji pastebi, kad nuo tada, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas,  pastebimai padaugėjo Skaitmeninės salės koncertų peržiūrų: „Ypač pirmąją savaitę šoktelėjo žiūrovų skaičius, kurių per dieną apsilankydavo po 300–500. Matyt, likę namuose žmonės intensyviai pradėjo ieškoti prasmingų virtualių veiklų ir patirčių.“

LNF skaitmeninės salės studija. © Nacionalinė filharmonija

Šiuo metu čia galima rasti per 50 Filharmonijoje skambėjusių koncertų vaizdo įrašų. Skaitmeninėje salėje „pasirodo“ nuolatiniai Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvai. Koncertai skaitmeninei erdvei kruopščiai atrenkami, fiksuojamos premjeros, Lietuvos bei užsienio dirigentų, solistų debiutai ir vizitai.

Anot A. Kerienės, repertuaras yra labai įvairus. „Norime lepinti mūsų žiūrovą, suteikiame jam galimybę pamatyti išskirtinius koncertus ir atlikėjus. Pristatome tokius žiūrovų laukiamus mūsų šalies menininkus, kaip Edgaras Montvydas, Lukas Geniušas, Mūza Rubackytė. Norime supažindinti ir  su jaunais kūrėjais, kurie pelnė tarptautinį pripažinimą, – Dalia Kuznecovaite, Martynu Stakioniu, Rokas Vaitkevičiumi, Adrija Čepaite, Giedre Šlekyte ir kitais. Taip pat didelį dėmesį skiriame kviestiniams atlikėjams, kuriuos pamatyti irgi būtina“, – pasakoja prodiuserė ir garso režisierė.

Čia galite išgirsti klasikų, taip pat žymių šio laikmečio kompozitorių – Ezio Bosso, Aaron Copland, Arvo Pärt, Giovanni Sollima ir kitų – opusus. Skaitmeninėje salėje klausytojai turi galimybę susipažinti ir su Lietuvos kompozitorių muzika. Pristatomi įvairių kartų autorių – nuo Broniaus Kutavičiaus iki Justės Janulytės – kūriniai. „Teikiame išskirtinį dėmesį mūsų šalies kompozitoriams ir visada turėdami progą įamžiname jų kūrybą. Manau, tai turi ypatingą vertę mums visiems. Skaitmeninės salės lankytojas gali atrasti tikrai išskirtinių, istorinių akimirkų“, – sako Aleksandra Kerienė.

Šioje Filharmonijos skaitmeninės salės koncertų apžvalgoje norime susikoncentruoti būtent į Lietuvos kompozitorių kūrybą. Kviečiame artimiau susipažinti su jų opusais bei raginame atrasti laiko jiems išklausyti.

Raminta Šerkšnytė. „De Profundis“ 

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro styginių grupės atliekamas ir Modesto Pitrėno diriguojamas Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“, kaip teigia pati autorė, yra niūrios ir dramatiškos nuotaikos, tačiau itin ekspresyvi trijų padalų monoteminė kompozicija. Kūrinys buvo sukurtas ir pirmą kartą atliktas 1998 metais Druskininkuose, festivalyje „Jaunimo kamerinės muzikos dienos“ (dabar – „Druskomanija“).

Nors šis kūrinys – kompozitorės bakalauro studijų baigiamasis darbas, jis iškart susilaukė ir publikos, ir profesionalų įvertinimo bei yra vienas ryškiausių R. Šerkšnytės kūrybos pavyzdžių, atliekamų iki šių dienų. Muzikologas Linas Paulauskis sako, kad kūrinyje „De Profundis“ kompozitorei rūpėjo atskleisti kuo daugiau styginių instrumentų bei orkestrinės faktūros galimybių: „Tirštas harmonijas, gausius divisi keičia keturbalsis kontrapunktas ar unisono linijos, pagrindinis vaidmuo pakaitomis atitenka vis kitoms instrumentų grupėms.“

Raminta Šerkšnytė. © Narimantas Šerkšnys

Kristina Vasiliauskaitė. Choralas, Tokata ir Postliudas iš „Simfonetės“

Kristina Vasiliauskaitė šiuo metu yra viena ryškiausių ir produktyviausių kompozitorių moterų, kurios vokalinė ir instrumentinė muzika atliekama ir Lietuvoje, ir užsienyje. Jos kūrybai būdingas faktūros skaidrumas, diatoniškos dermės, romantiško emocionalumo persmelkta melodika. 

Šie K. Vasiliauskaitės kūrybos bruožai puikiai atsispindi ir 1980 metais sukurtoje „Simfonetėje“, kurią sudaro keturios dalys: Preliudas, Choralas, Tokada ir Postliudas. Skaitmeninėje salėje pristatomą kompoziciją atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras Filharmonijos 2018-ųjų sezono atidarymo koncerte, dirigavo maestro Modestas Pitrėnas.

Algirdas Martinaitis. „Nebaigtoji simfonija“ ir „Muzikinė auka“ 

„Nebaigtoji simfonija“ – sukurta 1995 metais ir yra vienas dažniausiai atliekamų Lietuvos kompozitorių simfoninių kūrinių. Tai – paskyrimas Schubertui. „Iš daugybės kontrastingų epizodų nuaudžiama jaudinanti ir puikiai orkestruota instrumentinė drama“, – kūrinį apibūdina Linas Paulauskis. Vokiečių dienraštis „Der Tagesspiegel“ 2003 metais rašė, kad kūrinio muzikinė kalba autoriui suteikia vietą šalia didžiųjų jo amžininkų Pärto ar Rautavaaros. 

Pats A. Martinaitis yra sakęs, kad „Nebaigtojoje“ tarsi atsimena aštuntojo dešimtmečio pradžią. „Tai dar vienas mano kūrinys, rašytas „iš rankos“, be pasiruošimo, be tematizmo, be natų, be namų, be orkestro… Galvota žiūrint į pasaulį „pro šalį“, bereikšmiškai, be pasitikėjimo, bet su meile“, – dalinasi kompozitorius. Kūrinį atliko maestro Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Skaitmeninėje salėje galima pasiklausyti ir kito Algirdo Martinaičio kūrinio – koncerto-kantatos „Muzikinė Auka“ tenorui, fleitai, obojui ir kameriniam orkestrui. Kūrinys parašytas 2000 m. „Vilniaus festivalio“ užsakymu pasauliniams J. S. Bacho metams ir neabejotinai gali būti priskiriamas prie lietuvių šiuolaikinės muzikos šedevrų. Lietuvos muzikos informacijos centrui duotame interviu autorius sakė, kad kūrinys remiasi numerologija ir natų B-A-C-H naudojimu.

„Skaičių progresijos ten – iki šešių ir atgal. Tuomet domėjausi bažnytinių varpų skambinimu, ten būdavo varpų užgavimo tvarkos kombinacijos, skaičių eilė. (…) Ji yra veidrodinė, simetrinė, sulydo skambesį į tam tikrą tonalumą“, – pasakojo A. Martinaitis. Kūrinį atlieka Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Adrijos Čepaitės. Solistai – Giedrius Gelgotas (fleita), Eugenijus Paškevičius (obojus) ir Giovanni Da Silva (tenoras).

Anatolijus Šenderovas. © Dmitrij Matvejev / Lietuvos muzikos informacijos centras

Anatolijus Šenderovas. Kamerinė simfonija ir „Dovydo giesmė“

Kamerinė simfonija – tai Styginių kvarteto Nr. 3, sukurto 2015 m. ir dedikuoto kvartetui „Art Vio“, versija styginių orkestrui, parašyta 2018 metais. Ši kompozicija – viena subtiliausių ir stambiausių kūrinių, sukurtų paskutiniais metais, prieš užgęstant kompozitoriaus gyvybei praeitų metų pavasarį. Po ilgo laiko, kulminaciniu savo kūrybinės brandos laikotarpiu šiame kūrinyje A. Šenderovas sugrįžta prie elitinio klasikinio žanro.

Šioje muzikoje autorius daugiausia dėmesio skiria giliam intymiam išsisakymui, atsivėrimui. Kompozitoriaus braižas atpažįstamas iš jam būdingų intonacijų, dramaturgijos, faktūros išauginimo iš nedidelio pradžios motyvo, iš susipinančių įvairių instrumentų solo epizodų, energingų proveržių, kontrastų. Koncerte kūrinį atliko Davido Geringo diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras.

„Dovydo giesmė“ („David’s Song“) violončelei ir styginių kvartetui buvo sukurtas 2006 m. Kronbergo akademijos (Vokietija) užsakymu ir dedikuotas dirigento ir kompozitoriaus Davido Geringo 60-mečiui. Skaitmeninėje salėje pristatomame koncerte maestro vedamas Lietuvos kamerinis orkestras atlieka kūrinio 2018 metų versijos premjerą. Violončelės solo partiją atlieka D. Geringas.

Kūrinys iškart po premjeros, 2006-aisiais, nepaprastai išpopuliarėjo, skambėjo daugiau kaip 60 kartų įvairiose Europos, Azijos šalyse, JAV ir kitur, įrašytas į kelis CD, buvo nominuotas „Echo“ prizui. Kūrinys pasižymi ekspresija, ypatingu melodingumu, jame yra ir humoro, ir tragizmo, skambančių greta, kaip dažnai būna gyvenime. Panaudoti ir muzikinio teatro elementai, kurie ypač ryškūs naujausioje kūrinio versijoje.

Arvydas Malcys. „Paukščių takas“

Lietuvos kamerinio orkestro ir dirigento Roberto Šerveniko koncerto programoje skambantis Arvydo Malcio „Paukščių takas“ styginių orkestrui – viena iš keleto šio kūrinio versijų, parašytų skirtingoms instrumentinėms sudėtims, sukurta 2004 metais. Kompozitorius apie savo kūrinį yra sakęs: „Tai muzikinis nuotykis, muzikinė pramoga. „Paukščių takas“ – tai post scriptum Mozartui ir klasicizmui.“

Šios kompozicijos versiją fortepijoniniam kvintetui 2019-ųjų pabaigoje išleido ir viena garsiausių pasaulyje įrašų kompanijų „Naxos“. Ji kompozitoriaus kūrybą apibūdina kaip tokią, kurioje dera grynosios muzikos raiška su ekspresionistiniu vaizdingumu ir impresionistine garso poetika, neoklasicistinis formos pojūtis – su spalvingomis faktūromis ir specifiniais garso efektais. „Gerai išmanydamas instrumentų, ypač styginių specifiką, Malcys operuoja įvairiausiomis jų raiškos, tarpusavio derinių galimybėmis, kuria ryškius, personifikuotus, „teatriškus“ instrumentų charakterius. Kompozitoriaus kūryboje apstu kontrastingų sugretinimų, grotesko ir ironijos“, – rašoma albumo „Baltic Inspirations“ pristatyme.

Jurgis Juozapaitis. Koncertas altui ir styginiams „Viola vs Violence“

2015 metais sukurtas koncertas „Viola vs Violence“, kurio premjera įvyko „Gaidos“ festivalyje, simbolizuoja šiuolaikinį pasaulį. Viola – tai altas, tarsi žmogus, bandantis išgyventi bet kokia kaina, kad ir kur būtų – stepių platybėse, dykumoje ar jūros apsuptyje. Kūrinį atlieka Lietuvos kamerinis orkestras, diriguoja Adrija Čepaitė, alto solo – kompozitoriaus sūnus Jurgis Juozapaitis.

Muzikologė Laimutė Ligeikaitė yra rašiusi: „Juozapaitis atstovauja savitam, sakyčiau, vakarietiško lietuviškumo koloritui. Panašiai apibūdinčiau ir jo Koncertą altui ir styginiams „Viola vs Violence“, kurio muzika yra saikingai moderni, bet turtinga tembrinių ir tematinių sluoksnių“.  Tuo tarpu pats kompozitorius teigia, kad ypač mėgsta stebėti orkestrą ir bandyti įspėti jo skambesio paslaptį. „Tolstu nuo skaičiais grįstos logikos, nuo konstruktyvizmo. Daug svarbiau yra pajusti natūralią muzikos tėkmę, tikrą įkvėpimo momentą“, – kalba Jurgis Juozapaitis.

Osvaldas Balakauskas. © Dmitrij Matvejev / Lietuvos muzikos informacijos centras

Osvaldas Balakauskas. Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams 

Osvaldas Balakauskas – vienas iš nedaugelio mūsų laikų kompozitorių, ambicingai plėtojančių savo originalią muzikos sistemą. „Modernizmas pralaimi kaip revoliucija, kaip tradicijos neigimas par excellence. […] Galima sakyti, aš atmetu avangardizmo principus ir technikas, nes tai jau esu mėginęs ir žinau, kaip tokia muzika funkcionuoja“, – teigia kompozitorius, nuo pat 7-ojo dešimtmečio vidurio įsitvirtinęs lietuvių moderniosios muzikos „smaigalyje“ kaip vienas ryškiausių kūrėjų ir svariausių autoritetų, darančių didžiulę įtaką ne vienai kompozitorių kartai.

Vienas įsimintiniausių ir paveikiausių kompozitoriaus kūrinių – 1981 metais sukurtas Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams. Šis kūrinys iš viso buvo išleistas net devyniuose skirtinguose albumuose Lietuvoje ir užsienyje. Kompoziciją sudaro trys dalys:  Poco pesante, ben articolato, Tranquillo ma espressivo ir Ritmico. Skaitmeninės salės koncerte groja Lietuvos kamerinis orkestras, už dirigento pulto – maestro Adrija Čepaitė, solistai – Robertas Beinaris (obojus) ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas).

Bronius Kutavičius. „Dzūkiškos variacijos“ 

Lietuvos kamerinis orkestras su dirigente Adrija Čepaite pristato ir kompozitorių, „pagoniškojo avangardizmo“, savitos minimalistinės muzikos atstovą Bronių Kutavičių, kurį galime vadinti šiuolaikinės lietuvių muzikos klasiku. Išgirsime jo kūrinį „Dzūkiškos variacijos“, sukurtą 1974-aisiais ir skirtą M. K. Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms. Profesorius Vytautas Landsbergis apie šį kūrinį yra kalbėjęs: „Iš seniau egzistuojanti muzika imama ne kaip medžiaga, juolab ne kaip antrinė, iš kurios norima sukurti tariamai geresnį šiuolaikinį kūrinį. Naujoje garsinėje aplinkoje ji įgyja sakralinę prasmę. Darosi artima apreiškimui arba apsireiškimui.“ 

Broniaus Kutavičiaus pavardė siejama su dideliu, kone sukrečiančiu poveikiu, kurį Lietuvos kultūrinei visuomenei kadaise darė jo „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ar „Iš jotvingių akmens“ (1983) – laikomi Lietuvos pokario modernizmo atspirties tašku. Kutavičius prisipažįsta atradęs savąją kūrybinę viziją ir sukūręs šiuos pirmuosius reikšmingus kūrinius gana vėlai – artėdamas prie keturiasdešimties. Kutavičiaus kūrybos idėjinės nuostatos bei stiliaus bruožai apima itin savitą laiko ir erdvės traktavimą, muzikos vizualumą, teatriškumą bei rituališkumą, minties koncentraciją, gilų liaudies muzikos esmių pajutimą.

Justė Janulytė. © Dmitrij Matvejev

Justė Janulytė. „Vidurnakčio saulė“

„Vilniaus festivalio“ 2017-aisiais vykusiame koncerte groja Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam vadovauja jo vyriausiasis dirigentas maestro Modestas Pitrėnas. Scenoje – italų violončelininkas Mario Brunello, kurio įspūdinga tarptautinė karjera prasidėjo iškart po pergalės prestižiniame tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse 1986-aisiais. Nuo tada šis muzikas koncertavo su svarbiausiais pasaulio kolektyvais.

Atlikėjai pristato Justės Janulytės kūrinio violončelei ir orkestrui „Vidurnakčio saulė“ premjerą. Kompozitorė Goda Marija Gužauskaitė rašo, kad, pasak autorės, opusas brandintas ketverius metus, nes „reikėjo laiko atrasti savitą Koncerto esmę, kuri būtų priešinga klasikinei šio žanro sampratai“. Kompozitorės kūrybai būdingas monochrominis skambesys, kuris išgaunamas į vieną visumą sujungiant tembriškai panašius instrumentus. Dėl šios priežasties išplėstos styginių orkestro ir violončelės solo, kaip dviejų atskirų muzikinio vyksmo dalyvių, koncepcija Justei Janulytei turėjo būti tikras kūrybinis iššūkis, skatinęs ieškoti netradicinių kūrinio sprendimo būdų.

Daugiau koncertų įrašų – Lietuvos nacionalinės filharmonijos Skaitmeninėje salėje.

  • 131
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments