Lietuviško džiazo horizontas

Jeigu Lietuvos džiazo raidą galėtume palyginti su laivo statymu, būtume pačiame pradiniame statybų taške. Tokią mintį išsakė vienas garsiausių šalies saksofonininkų Petras Vyšniauskas. Kartu su juo matuojame lietuviškųjų džiazo vandenų gylį ir kviečiame jus apžvelgti šiandienos muzikinį horizontą.

Kurti muziką gali tik turėdamas savo braižą ir žinodamas idėją, kurią nori perteikti. Visa kita parodys laikas.

Petras Vyšniauskas

– Džiazo muzika gyvenate jau ilgus metus: ją ne tik atliekate Lietuvos ir užsienio scenose, bet ir mokote kitus. Ar esate kada susimąstęs, kaip pastaraisiais dešimtmečiais kito džiazas mūsų šalyje?

Be abejonės, šiandien galima teigti, kad Lietuvos džiazas turi savo identitetą. Jei grįžtume 30 ar 40 metų atgal, to pasakyti nebūčiau galėjęs: juk iš esmės iš tuštumos tik visai neseniai atsidūrėme šios muzikos pradžioje. Džiazas, arba improvizacinė muzika, apskritai yra labai jaunas stilius lyginant su, pavyzdžiui, klasikine muzika: džiazo mokyklos ėmė vystytis apie 1970-uosius, o pas mus – dar vėliau. Šiandien Lietuvos džiazą galime sulyginti su laivo statymu: esame pačiame pradiniame statybų taške. Ir tai yra labai nebloga pradžia. Kalbant apie sovietinius laikus, galima juos iliustruoti nelaisvėn patekusio vabalo pavyzdžiu: pagaukime skraidantį vabalą, uždarykime jį į stiklainį ir dar viršuje uždekime popieriuką. Vabzdys uždus, negalėdamas išsilaisvinti.

O šiandien tą trokštamą laisvę pagaliau turime, galime daryti viską: mums prieinami kontaktai, informacija, diskusijos, ryšiai. Iš esmės su bet kuriuo muzikantu galiu susitikti ir pasikalbėti gyvai. Tai yra didelis pasiekimas. Iš kitos pusės, visa ta informacijos masė, mus užvirtusi kaip koks senamiestis… Ji keičia muzikos suvokimą. Dabar džiaze svarbiausia – asmenybė, tai, koks yra menininkas. Menas laikosi ant kūrėjo vardo ir charizmos. Pavyzdžiui, peržvelgiant visą džiazo istoriją, šią muziką veda vardai: Louisas Armstrongas, Duke‘as Ellingtonas, Charlie Parkeris, Johnas Coltrane‘as…

– Kalbant apie pastarąjį dvidešimtmetį, kurios šalys darė didžiausią įtaką mūsų džiazo muzikos formavimuisi?

Anksčiau galėdavome nuvykti tik į Sovietų Sąjungos šalis, iš to nuolat kildavo frustracija ir spaudimas bei noras pamatyti kuo daugiau. Taip atsirado tokia muzika, kokią šiandien kuriame. Rusija iki šios dienos mums daro savotišką įtaką: mes siekiame išvengti Rytų ir, tarsi bėgdami nuo jos, judame į kitą pusę. Kalbant apie šalis, mus veikia valstybės, su kuriomis Lietuvos muzikantai daugiausia bendradarbiauja. Situacija puikiai nušviečiama festivalių metu: kokių valstybių atstovai pas mus lankosi, ką jie groja. Tokiomis šalimis galiu įvardyti Šveicariją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, menas gali būti kuriamas ir užsidarius bei nepriimant svetimų įtakų. Dabar, kaip jau minėjau, nuo informacijos gausos jos kokybė savotiškai lėtėja: mes kaip robotai nesustodami ir neskaitydami greitai vartome knygos puslapius… 

– Tačiau improvizacinė muzika yra glaudžiai susijusi su kolektyvine kūryba, ji tarsi pati iš savęs reikalauja ištransliavimo auditorijai. 

Taip, bet visi bendri projektai – duetai, trio ar kvartetai – laikosi ant menininkų pavardžių, ant asmenybių. Čia prasideda komercija. Juk asmenybė neturi mums teikti tiek reikšmės, kiek rezultatas.

– Rezultatu laikome tai, ką gauna publika?

Taip, ir man svarbu, ką žmonės gauna. Viskas turi būti kokybiška. Jeigu grodamas savo kompozicijas, kreipsiu dėmesį į auditoriją ir pataikausiu publikai bei ją linksminsiu, užsiimsiu komercija. Kurti muziką gali tik turėdamas savo braižą ir žinodamas idėją, kurią nori perteikti. Visa kita parodys laikas. Jeigu menininkas įdomus, jis bus kviečiamas groti, gaus atlygį. Ir net jei jo nekvies ilgą laiką, svarbiausia yra įsitikinimai ir moralė. Reikia atsakyti į klausimą: vardan ko einu šį sunkų kelią? Jei viskas dėl muzikos – jis greičiausiai neturės pinigų. Jei dėl pinigų – neturės muzikos. Šituos žmones galima labai lengvai pastebėti… Tokių parsidavusių muzikantų akys negyvos. Jie tik ieško naudos ir būdo, kaip greičiau viską godžiai gauti. Po šiukšlynus juk daug žmonių vaikščiojo ir tapo turtingi. Tik aš nesu tikras, ar jie rado laimę.

– Per savo karjerą išbandėte įvairias scenas. Kuo jausminiu atžvilgiu skiriasi grojimas solo nuo muzikavimo su kolektyvu?

Grojimas kartu yra ansamblis, atidavimas. Tai – tarsi namo statymas iš garsų, paremtas pasitikėjimu, bendravimu. Kai vardan muzikos užgožiamas „Aš“, turime gerą rezultatą. Norėjimas iškelti save aukščiau kitų ansamblyje rodo, kad muzikavimas nieko vertas. Be to, yra daug pavyzdžių, kai jauni muzikantai veržiasi groti su garsiais atlikėjais vien dėl jų vardo ir vėliau tuo giriasi bei afišuojasi. Vėlgi, tai – melo kelias.

– Vadinasi, groti kartu yra sunkiau nei vienam?

Taip, bet visada pasirenki partnerius, su kiekvienu juk negrosi. Man svarbiausia yra pasitikėjimas, man reikia pažinoti žmogų. Šiuo atveju asmuo man yra svarbiau nei geresnis muzikantas. 

– Pakalbėkime apie džiazo kitimą. Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Ar pastebite muzikos kaitą žvelgiant iš skirtingų kartų perspektyvos? Kaip džiazą suvokia jūsų studentai?

Šiuo metu turiu penkis studentus, mokomės laužydami sistemą: esame tarsi draugai. Mano credo – netrukdyti žmogui vystytis kaip menininkui, neprimesti jam savų taisyklių, nes antro tokio pat muzikanto nereikia. Juk improvizacinė muzika – labai personalus menas. Studentas gaus diplomą radęs kelią arba jo neradęs, taigi svarbu jam nurodyti teisingą kryptį, o visa kita – jo darbas. Nors kol kas dar nė vienas iš mano studentų neišvažiavo skinti braškių – visi groja. 

– Tačiau kokį džiazą studentai renkasi? Teko girdėti pavyzdžių, kad jauni žmonės šiandien nutolę nuo laisvojo džiazo ir, kad ir kaip būtų keista, gėdijasi jį groti.

Laisvasis džiazas yra labai senas improvizacinės muzikos stilius. Daugeliui, kurie neišmano, gali atrodyti, kad muzikantai groja bet ką be jokios sistemos ir žinojimo. Pasakysiu tik tiek: groti apskritai nėra gėda. Gėda yra primušti muzikantą, gėda yra meluoti scenoje. Muzikantas, meluodamas su instrumentu ir siekdamas garbės… Na, žinote, jis viduje labai greit pasensta. Kai atlikėjas mąsto ne apie muzikos kokybę, o apie tai, kaip čia gražiai pasirodžius nuo ryto iki vakaro, gimsta tragedija.

O dėl džiazo stilių – na, dabar savotiškas pasaulinės krizės laikas. Muzika suvienodėjusi ir kartais darosi nebeįdomi, nors visi groja tikrai neblogai – puikiai artikuliuoja, kuria stiprias kompozicijas, išgauna gerą garsą. Įsivaizduokite – pilnas miestas vienodų naujų mersedesų. Blizga, bet neįdomu. Muzikai reikia įvairovės. Šį darbą turi atlikti mokykla – duoti postūmį jaunam žmogui susiformuoti kaip asmenybei ir muzikantui. Tačiau Lietuvoje mums dar reikia laiko, mes dar tiksliai nežinome, kaip studentus mokyti šiuolaikinės muzikos kalbos. Dažnai savęs klausiu, kaip išmokyti žmogų pūsti garsą, kuris nėra niekur užfiksuotas? Kaip jį pažymėti, kai nėra jokių tarptautinių susitarimų ar ženklų? Tačiau iš esmės tada ir atsiranda laisvė, nes ženklai – dar ne viskas. Svarbu neužspausti studento. 

– Bet vis viena jis turi išmokti visą teorinį pagrindą, džiazo enciklopediją, kad galėtų kurti savo improvizacijas.

O kaip elgėsi tie, kurie ėmė muzikuoti pirmieji? Jei džiaze improvizacija užrašyta, jos jau nebegalima vadinti improvizacija. Viskas turi vykti čia ir dabar, be apskaičiavimų ar planavimo. Turėdamas įspraustą į rėmus formą (tarkim, 40 minučių), turinį atlikėjas turi perteikti tai, ko pats yra „prilesęs“. 

– Bet juk „prilesimas“ reiškia teorines žinias?

Kartais nemokytas kaimo muzikantas sugroja daug šviežiau nei mokytas improvizacijos. 

– Prieiname prie išvados, kad nebūtina baigti mokslus, jog galėtum gerai groti.

Gal ir nebūtina. Muzika turi eiti iš atlikėjo, kilti iš jo gilumos. Lipti ant scenos ir pavaidinti – labai lengva, tačiau norint nesumeluotai sugroti, reikia atiduoti visą save. Dėl to, iš patirties sakau, penki improvizacinės muzikos koncertai atlikėjui yra maksimumas. Vėliau jau prasideda spazmai ir vaidyba. Pats kartą, 1992-aisiais, turėjau 17-os koncertų turą Šveicarijoje. Grodamas bemaž kasdien, paskutinio koncerto metu mintyse skaičiavau minutes, kada tai baigsis. Fiziškai ir emociškai, jeigu groji atsidavęs muzikai, tai yra bemaž nepakeliama. 

– Apibendrinant šiandien Lietuvoje tarpstantį džiazą, greičiausiai galima sakyti, kad jis, nors ir gana jaunas, savo auditoriją po truputį auginasi. 

Džiazas apskritai nėra masinė muzika. Kalbant apie laisvąjį džiazą, rūmų iš jo tikrai niekas nepasistatė. Ši muzika turi siaurą klausytojų ratą, kuris ja mėgaujasi, supranta, žino atlikėjus. Šiandien muzikos suvokimas yra formuojamas televizijos. Dėl to ir muziką suprantančių žmonių yra gana mažai. Tenka pastebėti, kad dabar populiarumą galima prisišaukti dainuojant – vokalas daro stebuklus. Kaip žinia, džiaze dainavimo yra labai mažai, didžiausią pagrindą sudaro instrumentinis grojimas. 

– Dainavimas labiau kolektyvinis veiksmas, jis įtraukia. Smagi melodija, paprasti žodžiai greitai įsimena. Džiazas, šiuo atveju instrumentinė muzika, priverčia klausytoją būti tik pasyviu stebėtoju.

Taip, su kolegomis kartais pasijuokiame, kad lengviausias kelias išpopuliarėti yra imantis dainavimo – žodis kartu su muzika veikia labai stipriai. Bet aš niekada nesigailėjau, kad nedainuoju. Apskritai instrumentinės muzikos supratimas turi būti labiau populiarinamas. Šiandien pas mus vis dar nėra vietų, kuriose susitiktų meno žmonės ir klausytųsi ar grotų džiazą. Kadaise buvo „Jazz Kablys“, „Suokalbis“, „Neringa“ ar Šiuolaikinio meno centras. Gal to dabar nebereikia?.. Prisilietimas prie instrumento labai svarbus nuo vaikystės, nuo auklėjimo pradžios. Meilę muzikai reikia užauginti. 

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments