L. Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Isterija“ kalba apie grožio dviprasmiškumą

Laisvydės Šalčiūtės kūryba.

Lapkričio 3 d. 18 val. galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma Laisvydės Šalčiūtės tapybos, objektų ir instaliacijos paroda „(Melo)dramos. Isterija“.

Mene mane domina grožio smurtiškumas, tam tikra grožio prievarta, grožio ir represijos jungtis viename objekte, šiuo atveju žmogaus kūne.

Laisvydė Šalčiūtė

Kaip VOX ART atskleidė menininkė, ši paroda pasakoja apie jausmų ir emocijų perteklių, o ją įkvėpė isterijos simptomų sąvadas bei vartojimu grįsta visuomenė.

Menininkė Laisvydė Šalčiūtė:

„Parodą įkvėpė keletas dalykų. Vienas iš jų – XIX a. prancūzų neurologo Jean-Martin Charcot sukurtas fotografinis isterijos simptomų sąvadas. Jis vykdė smerktiną medicininę praktiką, kai šeimos ir visuomeninės aplinkos nulemtos moterų negalios buvo paverstos per prievartą gydoma liga.

Šis neurologas savo mokslines fantazijas materializavo moterų kūnuose per prievartą, bauginimą, šantažą. Ir tuo pačiu smarkiai persistengė kurdamas šį isterijos simptomų sąvadą, nes jame fotografijos būdu užfiksuoti beveik visi žmonėms būdingi gestai ir pozos.

Kitas mane nuolat įkvepiančių dalykų – potyrių visuomenė, kurios narė esu ir aš pati. Mūsų visuomenės ekonomika pagrįsta vartojimu, tokios ekonomikos gyvavimo sąlyga yra individų troškimų nepatenkinimo palaikymas. O jis neretai sąlygoja sunkiai pakeliamą jausmų ir emocijų kaitą, tam tikrą jų perviršį.

Šis perviršis puikiai atsispindi šių dienų skaitmeninės informacijos ir vaizdų sraute – patetiškos kūno laikysenos, grimasos, mėšlungiškos pozos. Kurdama savo darbus motyvus skolinausi iš interneto, tarpusavyje gretinau šių dienų kūno vaizdinius, isterijos ikonografiją, ir XIX a. belle epoque stiliaus vaizdus. Kurdama šį ciklą sąmoningai rėmiausi belle epoque stilistika.

Vizualinius/emocinius impulsus, išprovokuotus atsitiktinai internete į akis pakliuvusių vaizdų, paverčiau savo kūrinių simptomais. Akcentavau perviršį, estetiškumą, isterišką laikyseną, tam tikrą maištingumą, nenuspėjamumą, ironiją, kovą be taisyklių. Mene mane domina grožio smurtiškumas, tam tikra grožio prievarta, grožio ir represijos jungtis viename objekte, šiuo atveju žmogaus kūne. Apie grožio dviprasmiškumą užuominomis kalba ir instaliacija „Riksmai ir šnabždesiai“.

Manau, kad menas nėra geras elgesys. Menas turi pasėti nerimą. Tai alcheminis įžūlumas, pakeičiantis medžiagų, vaizdų ir tekstų reikšmes į kažką kitą, sukuriantis tam tikras vizualines „taškines“ galimų istorijų užuomazgas. Šiuose darbuose tai nuorodos apie vaizdo apgaulę, emocingumą, tam tikrą grožio represyvumą, vertybes išbalansuojančią ironiją, pasipriešinimą nusistovėjusioms ideologinėms nuostatoms.

Parodoje kaip meninės išraiškos priemonę akcentuoju savo sukurtų vizualinių pasakojimų neužbaigtumą ir siūlau žiūrovams tapti bendraautoriais interpretuojant, kuriant naujas prasmes ir įvairius siužetus. Nes mūsų realybės vaizdą sąlygoja mūsų pačių padėtis laike ir erdvėje. Todėl kiekviena būsima šių darbų interpretacija pagrįsta unikalia žiūrovo padėtimi ir patirtimi. Ir tai man labai įdomu. Todėl laukiu kuo įvairiausios lankytojų auditorijos.“

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments