Nuo vasario 5 iki kovo 13 d. Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veikia nebekuriančio menininko Juozo Laivio paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“.
Galbūt tik iš pirmo žvilgsnio sunkiai perskaitoma kūryba truputį įsigilinus atsiskleidžia kaip stabilus realybės konstruktas.
Juozas Laivys
Parodoje eksponuojami darbai – tai keturiolikai metų kūrybinę veiklą nutraukusio menininko J. Laivio kūrinių postprodukcijos. Jie (o tiksliau – jų dokumentacija) apima dvidešimties metų kūrybinį laikotarpį nuo 1995 iki 2005 m.
Parodoje jos autorius apmąsto šiuolaikiškumo, kultūrinės vertės ir autorystės sampratas formuojančius kontekstus. Kūrinių aprašus galima paklausyti audiogide, kurio tekstą parengė ir perskaitė Neringa Krikščiūnaitė. Šis audiogidas publikuojamas www.cac.lt.
Menininkas Juozas Laivys:
„Akivaizdu, kad šiuolaikinis menas, kaip tam tikras visuomenės atspindys bei opozicija į vieną ar į kitą pusę besivystančiam pasauliui, ir toliau išlaiko fundamentalius pagrindus. Galbūt tik iš pirmo žvilgsnio sunkiai perskaitoma kūryba truputį įsigilinus atsiskleidžia kaip stabilus realybės konstruktas.
Tenka pripažinti, jog gyvename poindustrinėje visuomenėje, kur nieko jau nebestebina parduotuvėse pardavinėjama stipriai apdorota maisto postprodukcija. Dėl to nenuostabu, jog dabartiniai menininkai tendencingai reaguoja į šiuos iššūkius, o tame kontekste individualios kūrybos atsisakymas nebeatrodo toks beprasmis ar iššaukiantis veiksmas.
Pastaruoju dešimtmečiu ypač išryškėjęs požiūris, jog meną gali padaryti kiekvienas, tam tikra prasme permąstomas šioje parodoje. Čia pabrėžtinai akcentuojama nekūrimo perspektyva leidžia vėl sugrįžti prie betarpiško žiūrovo ir meno kūrinio santykio. Ir iš tiesų, kiekvienam, atėjusiam į parodą, paliekama nenuginčijama teisė pasilikti laisvam ir matyti joje tai, kas jam matosi.
Kalbant apie aktualumą, nejuokaudamas galiu pasakyti, jog ši paroda iš esmės skirta tai auditorijai, kuriai krenta ar netgi jau yra iškritę dantys, bet tuo pačiu ji skiriama ir tiems, kurių dantys sveiki ar tik pradėję gesti, o gal ką tik išdygę. Kalbant paprasčiau, ji skirta visiems, kurie ją supranta ar supras vėliau. Ji skiriama netgi tiems, kuriems ji galbūt ir nepatiks, o tik vėliau pasitarnaus kaip pirminis impulsas kolekcionuoti meną, nes kūrybos šaltiniai natūraliai išsenka tam, kad būtų papildyti naujai.“
