Atsiprašome, galimi laikini mobiliosios versijos sutrikimai.

Kūrybinio konteksto pakeitimas, arba menininkų rezidencijos

Reklama

Lėkdami per skubantį gyvenimą, turbūt kiekvienas kartais pagalvojame, kaip gera būtų bent trumpam atsidurti visai kitur ir visai kitaip. Pasikeitęs kontekstas išlaisvina, kartu ir sukoncentruoja. Tokias „atitrūkimo“ vietas visame pasaulyje turi menininkai. Apie jas ir kalbamės su Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijos meno direktoriumi, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininku Vytautu Michelkevičiumi. 

ne kasdien veikiančių, buvo viena kita. VDA Nidos meno kolonija buvo pirmoji rezidencija, veikianti nuolat ir profesionaliai tuo užsiimanti.

Vytautas Michelkevičius

– Menininkų rezidencijos. Skamba prabangiai ir intriguojančiai. Kas iš tiesų yra tos rezidencijos, kokiems menininkams jos skirtos ir ką jie ten veikia? Koks apskritai yra šių rezidencijų tikslas? 

Menininkų rezidencijos yra viena iš meno lauke veikiančių institucijų greta galerijų ir meno centrų bei kitų įstaigų. Tai vieta, kur menininkas gali išvykti iš savo kasdienybės, nuolatinio darbinio konteksto ir atsidurti visai kitoje erdvėje, susikoncentruoti darbui arba užmegzti naujų bendradarbiavimo ryšių, susipažinti su kuratoriais, kito miesto meno scena ir pan. Rezidencija yra labai svarbi menininko karjerai, jos metu jis gali susikaupti kažką sukurti, o jeigu yra vyresnis ir su didesne patirtimi, gali apmąstyti, ką yra sukūręs, dėlioti savo archyvą, portfolio ar knygą. Rezidencija yra tokia vieta, kuri pakeičia tavo kasdienybės gyvenimo ritmą ir tu gali padaryti tai, ko paprastai nedarai.

Iš tiesų yra labai daug skirtingų rezidencijų tipų. Jeigu kūrėjas namie neturi kūrybinės studijos, rezidencija jam yra vienintelė vieta, kuri tą erdvę suteikia. Tačiau jei tokią erdvę asmuo jau turi namų aplinkoje, tuomet rezidencija įgauna kitą reikšmę: vykstama reziduoti tarsi į kitą kontekstą, galbūt kurti kažkokį su ta vieta sisijusį meno kūrinį. Be to, galbūt menininkui tiesiog reikia kūrybinių bendradarbių arba specifinių technologinių dirbtuvių (kaip, tarkim, 3D spausdintuvas, keramikos krosnis, tekstilės mašina ir kt.).Jeigu rezidencija yra dideliame mieste, kaip, pavyzdžiui, Berlynas ar Londonas, tuomet ji atlieka dar vieną funkciją – asmuo susipažįsta su vietiniais menininkais, kuratoriais, kurie gal vėliau jį pakvies į parodas. 

– Kaip, kada ir kur Lietuvoje atsirado pirmosios tokios rezidencijos? Kaip jos keitėsi laiko tėkmėje?

Lietuva neturi ilgos meno rezidencijų tradicijos. Anksčiau buvo keletas užsienio įstaigų (pvz., NIFCA), kurios atveždavo užsienio menininkus į Lietuvą tam, kad jie susipažintų su vietiniu kontekstu, būtų užmezgami kontaktai, gal sukurtas kūrinys. Jiems paprastai buvo labai įdomu posovietinis besikeičiantis miestas. Tad tokių rezidencijų būdavo, bet atvažiuodavo vienas ar du menininkai per metus, juos apgyvendindavo kokiame nors bute ir jie net nebūtinai įsijungdavo į vietinį meno kontekstą. Būdavo, ir į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC) atvažiuodavo koks nors menininkas. Apsigyvendavo čia kelias savaites ar mėnesį, kurdavo ir po to parodydavo savo kūrinį ŠMC. Tad tokių, ne kasdien veikiančių, buvo viena kita. VDA Nidos meno kolonija buvo pirmoji rezidencija, veikianti nuolat ir profesionaliai tuo užsiimanti. 

– VDA Nidos meno kolonija buvo ne tik pirmoji nuolat veikianti menininkų rezidencija Lietuvoje, bet ir pirmasis tokio pobūdžio centras, jungiantis daug funkcijų: rezidencijas, meno edukacijos centrą, įvairių menininkų susibūrimo erdvę. Nuo jos atidarymo 2011 m. praėjo jau nemažai laiko, kaip jį vertinate? Ar kaip nors keitėsi kolonijos koncepcija, ar jos veiklos plečiasi, ar, atvirkščiai, į kažką koncentruojasi?

Taip, mes save visada pristatome per tris veiklas: rezidencijas, edukaciją ir šiuolaikinio meno produkciją, prodiusavimą (t. y. leidiniai, parodos, kaip, tarkime, Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje). Pirmi ketveri metai kiekvienai naujai institucijai visada yra paieškų laikas. Mes ieškojome, bandėme įvairius rezidencijų modelius. Ne paslaptis, kad mes, visa komanda, pirmą kartą pradėjome dirbti su rezidencijomis iki tol neturėję tokios specifinės patirties, išskyrus tai, kad patys dalyvavome rezidencijų programose kaip menininkai ar kuratoriai.

Aš asmeniškai turiu nemažai kuravimo patirties, bet kuravimas yra parodos kūrimas, kuomet daugiausia bendraujama ir bendradarbiaujama su kūriniais, o ne tiek daug su pačiais menininkais. Tuo tarpu rezidencija nuo kuravimo skiriasi iš esmės: čia kuruojami procesai ir menininkai, gyvi žmonės, ir dirbant su jais niekada nežinai, kas išeis. Yra daug daugiau rizikos. Mes eksperimentavome ir pirmuosius dvejus metus akcentavome bei norėjome išnaudoti vietinę Nidos specifiką. Taip pat Neringos, Klaipėdos, net visos Vakarų Lietuvos ir šalia esančios Rusijos.

Visus menininkus labai domino tiek politinė situacija (Rusija – vos už 2 km), tiek gamtinė (nacionalinis parkas), tiek istorinė (vietiniai papročiai, archeologija). Tad pirmaisiais metais intensyviai dirbome su tuo, ką turime čia, o po to kryptį pakeitėme, tapome atviresni. Dabar per metus čia atvažiuoja apie 50 menininkų ir jie visi viską visada pradeda nuo nulio. Tai reiškia, kad iš 50 bent 5 jų tikrai padarys labai panašius meno kūrinius ar kurs panašiomis strategijomis, reflektuodami vietinę medžiagą.

Tai pradėjo per dažnai kartotis ir mes supratome, kad norint sukurti kažką gilesnio, kontekstualesnio, reikia arba menininką atvežti čia kelioms savaitėms, kad „apsižiūrėtų“ ir vėliau, grįžęs namo, pateiktų konkretaus kūrinio pasiūlymą ir parkeliautų atgal į rezidenciją, arba tiesiog atvyktų rezidencijon ir pasiliktų čia ilgam. Paprastai kūrėjai čia būna apie du mėnesius, bet keturi ar šeši būtų tikrai neblogai. Kuo ilgiau, manau, tuo geriau. 

– Koks paprastai būna rezidento ir vietinės bendruomenės santykis? 

Kaip jau sakiau, pirmuosius kelerius metus mes itin skatinome menininkus domėtis aplinka ir vietine bendruomene. Tokia maža, gan atsiskyrusia: Nidoje yra vos 2 tūkst. gyventojų. Kai kurie menininkai rengė projektus, susijusius su miestu. Tačiau dabartinės kuruotos programos dažniausiai nebūna susijusios su Nida. Vietinę bendruomenę dabar įtraukiame kartkartėmis rengdami atvirų durų dienas. Pirmiausia norime suteikti sąlygas ir galimybes kurti menininkams, tad stengiamės šias atvirų durų dienas daryti kuo rimtesnes, kuriose dalyvautų kuratoriai, vizituojantys svečiai, galintys profesionaliai pakomentuoti kūrinius.

Žinoma, rengiame ir populiaresnes atvirų durų dienas, kurių metu menininkai pasakoja apie savo kūrinius visiems, kam įdomu, sugalvoja žaidimų, leidžiančių suprasti ir pažinti jų menines praktikas ir procesus. Kartais organizuojame koncertus, filmų peržiūras, kviečiame Neringos žmones ir svečius į bendras vakarienes, kartu verdame sriubą, kepame pyragą. Be to, kartais įsijungiame ir į bendruomenės renginius, pavyzdžiui, Stintapūkį ar Neringos miesto gimtadienį. 

– VDA Nidos meno kolonija įsikūrusi labai specifinėje vietoje. Kaip jau minėjote, tai geografiškai išskirtinė vieta, ji taip pat turi ir tam tikrą istorinį svorį – jau nuo XIX a. čia būrėsi menininkai, egzistavo vadinamoji dailininkų kolonija. Kaip smarkiai vieta veikia menininką? Kokiose vietose dažniausiai įsikuria rezidencijos?

Būna įvairių rezidencijų tipų. Vienos jų veikia „karštuose“ taškuose, didmiesčiuose: Berlyne, Londone, Niujorke. Jos labiau skirtos susipažinti su vietine meno scena ir užmegzti naujus kontaktus. Kitos kuriasi tokiose vietose, kur žmonės nori atsitraukti nuo kasdienybės, greičio, rūpesčių ir susikoncentruoti į savo darbą. Iš pradžių menininkai mums dažnai sakydavo, jog jiems čia, Nidoje, labai smagu, nes visas miškas yra tarsi jų studija. Daug erdvės, kurioje galima nevaržomai pasireikšti, konstruoti didelius kūrinius ir pan. Erdvė, kurioje esame, mums daro neišvengiamą įtaką.

Vienas pavyzdžių – tiesioginis erdvės veikimas, kai kūryba vyksta tiesiog gamtoje (tai buvo ypač populiaru XIX a.). Kitas pavyzdys – Nidos, kaip erdvės, uždarumas: žiemos metu čia nerasime jokių papildomų kultūrinių veiklų, galerijų ar barų. Tai reiškia, kad menininkas gali dirbti kone visą parą netrukdomas, o tada tiesiog pasivaikščioti prie jūros ar miške ir įkvėpti Nidos oro, palengvinsiančio kūrybinį procesą.

Pagalvokime: jei veiksmas vyktų, tarkim, Berlyne, kūrėjai visą laiką jaustųsi nervingi pagalvoję, kiek įdomiausių renginių praleidžia. Aišku, menininkai nebūtų menininkai… Jie ir čia prisigalvoja įvairiausių socialinių veiklų. Paprastai pas mus reziduoja nuo penkių iki dešimties menininkų, o vasaromis prisideda dar apie 40–50 studentų arba kitų kūrybinių projektų dalyvių. Tuo metu kolonija dūzgia kaip avilys. 

– Kokie paprastai būna reziduojančių menininkų tarpusavio santykiai? Dažnai jie atstovauja visai skirtingas meno sritis, taigi, ar vyksta tarpdisciplininis bendradarbiavimas?

Žinoma, jie labai mėgsta bendradarbiauti. Tarkim, vienas puikiai kuria videomeną, kitas – muziką, trečias valdo dar kitą sritį… Tuomet jie vienas kitam ir technologiškai, ir kūrybiškai padeda. Menininkai džiaugiasi, nes gali mokytis vieni iš kitų įgūdžių bei praplėsti meno sampratą ir kontekstą, gauti naudingų nuorodų. Kartais bendri projektai gimsta ir su praktikas čia atliekančiais studentais. Jei jiems įdomi reziduojančių menininkų kūryba ar pastariesiems reikia pagalbos, studentai mielai padeda, įsitraukia į kūrybinį procesą. Dėl to pabrėžiame, kad galimybė reziduoti čia yra dvipusė: arba menininkas gali įsitraukti į aktyvų kolonijos gyvenimą, arba atsiskirti ir kurti vienumoje savo studijoje. Viskas priklauso nuo pageidavimų.

– Ar tokios rezidencijos skirtos išimtinai tik menininkams? Kuriam laikui pakeisti aplinką turbūt būtų naudinga bet kam. 

O kas yra menininkas? Mes į menininkus žiūrime plačiausia prasme. Tai gali būti dizaineris, architektas, fotografas, kuratorius, meno kritikas, tyrėjas, filosofas, dirbantis su menu. Mes esam atviri įvairioms meno sritims. Pernai pradėjome ir rašytojų rezidencijų programą. Kartais atvažiuoja muzikos kūrėjai, kompozitoriai. Dabar mes plečiamės, 2015 m. rudenį atidarysime naują pastatą, kuriame bus koncertų, parodų, kino, konferencijų salės. Tada jau planuojame priimti iš esmės visas meno rūšis.

Kitur veikia dar tarpdiscipliniškesnės rezidencijos. Ten kviečiami teisininkai, medikai, matematikai ar dar kokios nors srities specialistai, bet dažniausiai jiems būna labai sunku ištrūkti iš tos kasdienės praktikos. Pavyzdžiui, Akademie Schloss Solitude atokioje vietoje šalia Štutgarto, Vokietijoje. Jie sukuria tokią intensyvią laikiną kūrybinę bendruomenę, kuri susideda iš labai skirtingų žmonių. 

– Kiek menininkų rezidencijų šiuo metu turime Lietuvoje?

Galime suskaičiuoti kelias ne nuolat veikiančias rezidencijų programas: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ Klaipėdoje, Lietuvos fotografų sąjungos Kauno fotografijos galerija, „Yo-yo“ Žeimių dvare, kompozitorių rezidencija Druskininkuose „DAR“, veikianti tik vasaromis. Tokių rezidencijų iš viso yra šešios ar septynios. Nuolatos, kasdien veikiančios šiuo metu yra greičiausiai tik dvi – VDA Nidos meno kolonija ir „Rupert“. 

– Bendradarbiaujate su šiomis rezidencijomis ar greičiau esate konkurentai? 

Lietuvoje visi yra ir bendradarbiai, ir konkurentai, nes meno scena labai maža. Vaikštome vieni į kitų renginius, bandome surasti kažkokių bendrų taškų, bet visuomet išlieka ribotų žmogiškųjų resursų ir finansų klausimas. Ateityje turime planų daugiau bendradarbiauti. 

– Kokios apskritai yra menininkų rezidencijų perspektyvos Lietuvoje? 

Manau, kad laikui bėgant jų atsiras daugiau. Lyginant panašaus dydžio šalis, kaip, tarkim, Olandija, kurioje yra apie 100 rezidencijų, o Lietuvoje tik kelios, tikiu, kad šita meninės veiklos organizavimo forma turi plėstis. Yra įvairių minčių: senosios kūrybinės sąjungos, pvz., Lietuvos dailininkų sąjunga, turi nemažai erdvių; Lietuvos rašytojų sąjunga net čia, Nidoje, turi poilsio namus, kuriuos planuoja paversti į rezidencijas. Tik visuomet iškyla laiko, pinigų ir resursų klausimas… Bet paklausa yra, žmonės iš užsienio nori čia atvažiuoti: Nidos meno kolonijoje 90 proc. menininkų – užsieniečiai,  „Rupert“ – irgi panašiai. 

– Kokia menininkų rezidencijų situacija yra mūsų kaimyninėse šalyse ir kitur užsienyje?

Baltijos šalyse ar Lenkijoje situacija panaši: šios šalys turi po keletą rezidencijų. Bendradarbiaujame su jais. Prieš kelerius metus buvome sukūrę bendrą Šiaurės ir Baltijos šalių rezidencijų tinklą, apimantį rezidencijas nuo Islandijos iki Estijos. Susipažinome su visais, vieni kitus lankėme, buvome apsistoję trumpalaikėse kuratorinėse rezidencijose, žiūrėjome, kaip jos veikia, mokėmės vieni iš kitų.

Rytų Europoje situacija visur daugmaž panaši. Kuo giliau į Rytų Europą, tuo mažiau rezidencijų. Čia juk didelę dėmę paliko sovietinė okupacija, visa meno vystymosi sistema buvo sugriauta ir viskas turėjo prasidėti iš naujo. Kalbant apie Vakarus, rezidencijos čia – jau ilgalaikė tradicija. Iš tikrųjų pati rezidencijų idėja atsirado maždaug XIX a. vid., kai menininkams pasidarė trošku, ankšta ir pernelyg intensyvu kurti savame mieste. Jie norėjo ištrūkti į kitas erdves, kur galėtų ramiau gyventi ir kurti.

Lietuvoje yra kiek labiau specifinė situacija, nes labai nedaug menininkų turi kūrybines studijas. Bet problema yra ne tik erdvės: veikia ir socialinis, ekonominis, politinis klimatas, kuris čia yra nepalankus. Jei ir yra laisvų erdvių, politikai ir verslininkai nėra linkę jų lengvatinėmis sąlygomis išnuomoti menininkams. Užsienyje įstatymai yra sutvarkyti taip, kad savininkui, turinčiam kokį nors apleistą pastatą, yra pigiau jį keleriems metams atiduoti panaudai menininkams, negu laikyti tuščią ir mokėti mokesčius.

Lietuvoje, deja, to nėra. Taigi lietuviai, kurie atvažiuoja į Nidos meno kolonijos rezidencijas, labai džiaugiasi galėdami ištrūkti iš savo kasdienybės. Juk yra ne vienas atvejis, kai menininkų, ypač jaunų, karjera pasistūmėjo į priekį, nes atvažiavę čia jie sukūrė kūrinius, kuriems sukurti namie sąlygų neturėjo.

– Ar galite išskirti populiariausias rezidencijas, kurios laikomos prestižinėmis ir kur patekti svajoja kiekvienas? 

Puikių rezidencijų yra daug, bet kaip vieną prestižiškiausių galėčiau išskirti Berlyno „DAAD“ programą, kurioje dalyvauja ir vienus metus Berlyne apsistoja tik pripažinti menininkai; Kanados „BANFF“ centrą, kurį galima pavadinti tiesiog geriausių menininkų viešbučiu: atvykę kūrėjai gauna ne tik atskirą kambarį, bet ir maitinimą triskart per dieną.Rezidencija iš esmės yra labai svarbi menininkui formuojant savo kūrybinę karjerą. Jos, kaip ir parodos arba mokyklos, įsirašomos į CV. Manau, buvimas pripažintoje rezidencijoje gali būti prilyginamas autorinei parodai.

Reklama
Komentuokite
Autorius:
VOXART.lt