Negailestingai visą pasaulį užliejusi koronaviruso pandemija ypač skaudžiai smogė kultūros ir meno sektoriui. Užsivėrė galerijų durys, bibliotekose daug rečiau girdimas vartomų knygų puslapių čežėjimas, koncertinėse salėse scenos šviesos įjungiamos tik patalpoms išvalyti, o muziejuose kruopščiai surikiuoti eksponatai laukia smalsių lankytojų žvilgsnių.
Daug kas yra ir paties kultūros vartotojo rankose. Jei galime sau leisti, turėtume pirkti kultūros gaminius (pvz., spektaklių ar koncertų įrašus internete) ir kiek įmanoma remti kultūros institucijas ir kūrėjus.
Artūras Tereškinas
Lietuvos kultūros institucijos – ne išimtis. Pandemija, daugeliui šio sektoriaus atstovų privertusi drastiškai susiveržti diržus, dar neskuba trauktis. Kaip išgyventi tokioje krizinėje situacijoje ir ko tikėtis iš kitų metų?
Labiausiai suvaržyta sritis
Valstybė būtinybę gelbėti kultūrą suvokė labai greit: nuo pandemijos pradžios kultūros sektoriui skirta jau daugiau nei 30 milijonų eurų. Be abejonės, tokios finansinės injekcijos ant kojų pastatė daugybę viltį praradusių kūrėjų, tačiau kaip derėtų jas vertinti ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu? Anot advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vyresnioios teisininkės, advokatės Rūtos Globytės, skiriama pagalba yra skaičiuojama tik karantino laikotarpiu, tad žiūrint į ilgesnę perspektyvą tokia pinigų suma tikrai nėra didelė.
„Vien jau dėl to, kad kultūros sektorius yra tas, kuris realiai veiklos vykdyti negali apskritai ir kurio veikla net ir švelninant karantiną ar ekstremaliosios situacijos laikotarpiu buvo ir yra labiausiai suvaržyta: ribojamas žiūrovų skaičius, trumpinamos darbo valandos ar veikla apskritai draudžiama. Kultūros sektorius yra pirmoji sritis, kuri tampa absoliučiai užšaldyta. Jau nekalbant apie tai, kad, net ir karantinui pasibaigus, žmonės, siekdami apsaugoti save ir kitus, į renginius ir kitas kultūros vietas grįžti neskubės, bent jau ne taip, kaip buvo iki pandemijos pradžios. Tad priemonių imamasi, bet lygiai taip pat, kaip ir turizmo sektoriui, šių piniginių injekcijų negana. Juolab ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu“, – mano teisininkė.
Sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius Artūras Tereškinas teigia, jog pandemijos padariniams sušvelninti dera imtis kompleksinių ir sutelktinių kultūros finansavimo bei skatinimo būdų. Didžiausią vaidmenį, anot jo, tokioje situacijoje turi prisiimti valstybė: „Lietuvoje šioje srityje daugiausia padariusi yra Lietuvos kultūros taryba. Ir vienkartinės išmokos, ir stipendijos kultūros kūrėjams – gera priemonė skatinti jau ir taip menkai finansuojamą kultūros sektorių.“
Sociologo manymu, derėtų kultūros rėmimo necentralizuoti, o kaip tik telkti daugiau skatinimo priemonių savivaldybių lygmeniu. „Globaliu mastu jau yra atsiradę panašių iniciatyvų, tarkim, kai savivaldybės imasi finansuoti videomenininkus arba viešojo meno atstovus, kad jie savo kūriniais puoštų miestų sienas ar skverus. Sukurti ir kuriami atskiri Covid-19 fondai kultūrai ir menui, į kuriuos įsijungia privatūs rėmėjai (pvz., Niujorke yra sukurtas „New York COVID-19 Response and Impact Fund“). Norėtųsi, kad Lietuvoje atsirastų daugiau privataus kapitalo iniciatyvų, remiančių kūrėjus, nukentėjusius nuo pandemijos. Svarbūs ir vadinamojo sutelktinio finansavimo (crowdfunding) modeliai, kuriuos taip pat verta išnaudoti palaikant kultūrą, – kalba A. Tereškinas. – Žinoma, daug kas yra ir paties kultūros vartotojo rankose. Jei galime sau leisti, turėtume pirkti kultūros gaminius (pvz., spektaklių ar koncertų įrašus internete) ir kiek įmanoma remti kultūros institucijas ir kūrėjus.“
Komunikacijos ekspertas, krizių valdymo specialistas Linas Kontrimas kaip vieną iš kultūros skatinimo variantų įvardija naujų komunikacijos būdų paiešką: pasak jo, kultūros žmonėms derėtų sukurti naujus savo veiklos skleidimo metodus, o valstybei – juos remti. Tačiau pirmiausia keliamas klausimas: ar valdantieji aiškiai supranta kultūros vietą valstybėje?
„Niekas garsiai nedrįsta to pripažinti, bet elgesys rodo, jog nemaža dalis politikų į kultūros žmones žiūri kaip į nuolat paramos prašančius išlaikytinius, suprask – naštą. Žiūri iki tol, kol reikia pasigirti tuo, ką kultūrininkai sukūrė. Tada jie verti pagyros, apdovanojimų, o jei dar tuose apdovanojimų spinduliuose gali pasišildyti ir patys politikai – visai gerai. Kol nesikeis požiūris, nieko gero nebus. O požiūris turi keistis šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių: daugelis šiuolaikinių valstybių savo sukuriama materialine kultūra yra panašios, ypač jei jos priklauso tokiai pat arba labai panašiai politinei, ekonominei kultūrai. Kuo mes skiriamės ir esame unikalūs – tai laisvu, nevaržomu kultūros ir kūrybos polėkiu sukuriamais dalykais. Tad požiūrio pasikeitimas lemtų principinį dalyką: pavyzdžiui, kad ne ekonomika yra pirmiau, bet moralė, ne ūkis, o kūryba, o mūsų kalbamu aspektu – kultūra pati savaime yra svarbi, ji yra pagrindas. Nuo jos puoselėjimo, jei norit – rėmimo, vėliau randasi ir kiti gėriai, kuriais gali girtis ir didžiuotis valstybė, o tai leidžia jos žmonėms klestėti“, – teigia pašnekovas.
Komunikacijos ekspertas ragina atkreipti dėmesį, kad su nauja politine dauguma, netrukus perimsiančia valstybės valdymą, atvyks ir nauji kultūros politiką įgyvendinantys žmonės. „Jei jie bus paklusnūs kuklaus kultūros biudžeto paskirstytojai, niekas nesikeis, nebent tik veidai žiniasklaidos sraute. Bet jei prie kultūros vairo stos tikri politikai, suvokiantys jos reikšmę mūsų valstybei, yra vilties, kad kultūra gali netekti kažkieno neteisingai paleisto „prašytojos“epiteto, o tvirtai ir negrįžtamai būtų susieta su kūryba ir gerove“, – mąsto L. Kontrimas.
Kokių pamokų vis dėlto kultūros sektorių išmokė pandemija? Sociologas A. Tereškinas įvardija interneto teikiamas galimybes: „Išmokome, kad išgyventi galima naudojantis internetiniais ištekliais bei socialinėmis medijomis ir kad dabar kultūros gaminių skaitmenizavimas yra tiesiog privalomas. Meno parodos, virtualūs muziejų turai ar tiesiogiai internetu transliuojami koncertai tapo mūsų kasdienybe. Galėjome pamatyti spektaklius, kurių įprastomis sąlygomis nebūtume galėję pamatyti, nes jie tapo prieinami internete. Kai kurios kultūros institucijos, pavyzdžiui, muziejai ir galerijos, sugebėjo pasinaudoti interneto potencialu ir ne tik išsaugoti savo lankytojus, bet ir padidinti jų skaičių virtualioje erdvėje. Taigi internetas ir socialinės medijos pasidarė ne tik geru įrankiu skleisti kultūrą, bet ir išgyventi sunkiomis pandemijos sąlygomis.“
Svarbiausia – taupymas ir išlaidų mažinimas.
Rūta Globytė
Žingsniai krizės suvaldymo link
Tačiau grįžkime prie šiandieninės realybės. Ką daryti ir kokio šiaudo griebtis kultūros darbuotojams, kūrėjams ir privačiam kultūriniam sektoriui susiduriant su dideliais nuostoliais? Kokius pirmuosius žingsnius derėtų žengti bandant grįžti į senas vėžes? Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vyresnioji teisininkė, advokatė R. Globytė teigia, kad svarbiausia – taupymas ir išlaidų mažinimas.
„Darbuotojų atleidimai, ne pirmo būtinumo išlaidų sumažinimas jau yra pirmieji žingsniai. Kalbant apie darbuotojus, turbūt tokiu atveju tiek verslui, tiek pačiam darbuotojui yra paprasčiau nutraukti darbo santykius ir iki kito darbo teikti paraišką bedarbio išmokai gauti. Tokiu būdu darbuotojas užsitikrintų lėšų gavimą, kol ras darbą, o darbdaviui nukristų atlyginimo ir mokesčių našta. Juolab, kad ir darbo suteikti arba visiškai neįmanoma, arba įmanoma suteikti jį nepilną. Jei darbo šiek tiek yra, kita išeitis – prastovos. Jų metu darbdavys darbuotojų atlyginimą gali dengti (pvz., 10 proc), o kita dalis yra subsidijuojama valstybės. Bet darbuotojas tokiu atveju gauna minimalią mėnesinę algą“, – dėsto R. Globytė.
Net ir atlaisvinus karantinu suvaržytas kultūros sektoriaus rankas, pašnekovė neabejoja, grįžti į normalias vėžes užtruks, tad reiktų ieškoti kūrybinių sprendimų mažinant išlaidas ir mokesčius. Ji siūlo, kad išlaidas personalui galima bandyti mažinti, pavyzdžiui, samdantis laisvai samdomus asmenis, tada būtų galima sutaupyti mokesčiams, ieškoti savanorių, praktikantų paprastesniems darbams. Anot jos, tokiais sudėtingais laikais reikalingi kūrybiški sprendimai.
„Siekiant „užkamšyti skyles“ paskola taip pat yra išeitis, kaip ir nuomos mokesčio mažinimas. Tai galbūt nėra kultūros sektorių 100 procentų gelbstinčios priemonės, tačiau šiokia tokia parama, padėsianti išgyventi šį sunkų laikotarpį, egzistuoja. Pirmojo karantino laikotarpiu verslams buvo teikiamos lengvatinės paskolos, tikėtina, kad tokių bus ir dabar. Reiktų sekti naujienas, įsivertinti dabartinę situaciją ir, tikėtina, dar ateinančių kelių mėnesių blogiausio scenarijaus perspektyvas“, – sprendimais dalijasi teisininkė.
