Koncertinės įstaigos: ar jos gali tapti pagalbos muzikos kūrėjams plano dalis?

Kauno valstybinė filharmonija. © J. Levinaitė ir S. Lukoševičius

Praėjo daugiau nei mėnuo, kai savo kūrybinę veiklą yra sustabdžiusios visos Lietuvos scenos meno ir koncertinės įstaigos. Būtent muzikinį gyvenimą šiandien, kurį galime apibūdinti kaip pauzę, aptariame su pagrindinių šalies koncertinių įstaigų vadovais. Kaip šios įstaigos gali papildyti Valstybės pagalbos priemones kūrėjams bei prisidėti prie šalies kompozitorių bendruomenės finansinės situacijos gerinimo? Kalbame ir apie tai, ar užtenka dėmesio Lietuvos autoriams ir kokios galimos muzikinio gyvenimo korekcijos ateityje. 

Labai svarbu atlikti XX ir XXI amžiaus lietuvių kompozitorių kūrinius ir suvokti Lietuvos muzikinės kultūros raidą.

Rūta Prusevičienė

Šioje situacijoje, kuri yra lyginama su 2008 metų ekonomine krize, labiausiai nukentės „laisvieji“ kūrėjai – kompozitoriai, kurie didžiąja dalimi pragyvena iš kūrybos: kūrinių užsakymų, licencinio atlygio už viešai atliekamus kūrinius, parduotas ar nuomojamas natas ir pan. Bent jau taip turėtų būti save gerbiančioje valstybėje. Tai pripažįsta ir koncertinių įstaigų vadovai, kurie sako, kad dėl negautų pajamų gali tekti koreguoti ir ateinančių sezonų programas, atsisakyti tam tikrų projektų, o dėl sustabdytų koncertų atlygio jau dabar negauna ir kompozitoriai, ir kviestiniai atlikėjai. 

Kompozitoriai, kaip ir kiti kūrėjai, gali pasinaudoti jau įsibėgėjančiomis valstybės pagalbos priemonėmis kultūros sektoriui – kūrybinės prastovos išmoka, Lietuvos Kultūros tarybos individualia stipendija arba subsidija individualiai dirbantiems asmenims. Vis dėlto šios priemonės yra laikinos ir skirtos tik padėti menininkams išgyventi šiuo karantino metu. Tačiau, kaip sako kai kurie pašnekovai, ženklai rodo, kad finansavimas kultūros sektoriui dėl visai valstybei tenkančių ekonominių sunkumų gali mažėti.

Todėl VOXART.lt kelia klausimą apie „minkštąsias“ pagalbos priemones kūrėjams, šiuo atveju kalbame apie kompozitorius. Jos galėtų būti nukreiptos į ilgalaikį Lietuvos menininkų ekonominės būklės gerinimą. Svarbiausia, kad tai būtų galima pasiekti be papildomų milijoninių injekcijų kultūros sektoriui – tik formuojant tam tikrus valstybės įstaigų veiklos uždavinius.

Viena iš tokių priemonių galėtų tapti šalies koncertinių įstaigų didesnis dėmesys Lietuvos autoriams: gausesni kūrinių užsakymai, jų atlikimai, sustiprinta sklaida ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tokiu atveju kūrėjai ne tik gautų valstybės „pašalpas“, bet jų ekonominė situacija pradėtų gerėti natūraliu būdu. Ryškiausių Lietuvos koncertinių įstaigų vadovai tokią idėją vertina teigiamai, tačiau, anot jų, yra varžomi įstatymų ir programų nuostatų, finansų trūkumo bei kartais atsainaus jų steigėjų – valstybės ar savivaldybės – požiūrio. 

NIKO pasirodymas Klaipėdos koncertų salėje © Koncertų salė

Iš ko susideda koncertinių įstaigų biudžetai?

Visų pirma, pabandykime suprasti, kaip finansuojamos valstybės ir savivaldybės koncertinės įstaigos, kokios lėšos sudaro jų metinius biudžetus. Koncertinių įstaigų metų finansai susideda iš valstybės ar savivaldybės tiesioginių dotacijų, kurios įprastai sudaro didžiąją dalį viso įstaigos biudžeto. Kita dalis – pajamos, gautos už parduotus bilietus, suteiktas paslaugas, nuomą, taip pat privačių rėmėjų parama ir kitos lėšos.

Pavyzdžiui, 2020 metų planuotas Lietuvos nacionalinės filharmonijos biudžetas turėjo sudaryti 5,7 mln. eurų, kuris, aišku, dėl susidariusios situacijos trauksis. Kaip pasakoja Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, valstybės dotacija sudaro 85 proc. bendro įstaigos biudžeto ir šios lėšos skiriamos darbuotojų (240 asm.) darbo užmokesčio fondui ir pastato eksploatacijos išlaidoms.

Tuo tarpu likusi dalis – pajamos už bilietus, nuomą ir kitos – apmoka visą koncertinę veiklą, tai yra apie 300 koncertų Lietuvoje ir užsienyje per metus, taip pat reklamą, sklaidą, įrašus Skaitmeninei muzikos salei, muzikos instrumentų, rekvizito, aprangos įsigijimą, dalį priemokų prie atlyginimų, daugiau nei šimto kviestinių lietuvių ir užsienio atlikėjų honorarus.

Visų valstybinių (ir nacionalinių) koncertinių įstaigų situacija ta pati – valstybės dotacija skiriama darbuotojams ir infrastruktūrai išlaikyti, o koncertinės programos finansuojamos daugiausiai iš įstaigų surinktų pajamų ir kitų lėšų, taip pat iš 2017 metais priimtos Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos konkurso. 

Valstybės skiriama dotacija Kauno valstybinei filharmonijai kuklesnė ir siekia 65–70 proc., panašiai kaip ir Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui. Klaipėdos miesto savivaldybės Koncertų salė finansuojama iš Savivaldybės biudžeto, tačiau jo dalis panaši – apie 70 procentų. Vis dėlto dalis šio finansavimo – apie 30 proc. – atitenka ir įstaigos koncertinės veiklos vykdymui. 

Nepaisant to, iš kur gauna finansų kūrybinei veiklai, koncertinės įstaigos privalo įgyvendinti Kultūros ministerijos ar savivaldybių joms priskirtas funkcijas, taip pat įgyvendinti strateginius tikslus ir uždavinius, tarp kurių – ir Lietuvos autorių kūrybos sklaida.

M. Rubackytė, M. Pitrėnas ir R. Prusevičienė. © D. Matvejevo nuotr.

Lietuvių muzika svarbi, tačiau – tik „iki trečdalio“

Teiraujantis, kokią dalį repertuaro įprastai sudaro mūsų šalies kompozitorių muzika, Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė sako, kad Lietuvos kompozitorių kūriniai sudaro apytiksliai 30 proc. viso repertuaro. Taip pat įstaiga kiekvienais metais vykdo naujų kūrinių užsakymus. Anot generalinės direktorės, beveik visi nauji užsakomi kūriniai yra Lietuvos kompozitorių, didžioji dauguma kūrinių yra stambios formos – simfonijos, oratorijos, instrumentiniai koncertai, kūriniai styginių orkestrui. 

„Labai svarbu atlikti XX ir XXI amžiaus lietuvių kompozitorių kūrinius ir suvokti Lietuvos muzikinės kultūros raidą, ypatumus, muzikinės Vakarų ir Rytų įtakas ir vietą pasauliniame kontekste. Taip pat tai vienas geriausių būdų pristatyti Lietuvą ir jos kultūros gyvybingumą, veržlumą pasauliui“, – kalba R. Prusevičienė.

Kauno valstybinės filharmonijos repertuare lietuvių autorių muzika sudaro šiek tiek mažiau – beveik penktadalį. Kaip teigia įstaigos vadovas Justinas Krėpšta, Lietuvos kompozitorių kūryba turi tvirtas pozicijas filharmonijos repertuare. „Ypač daug jų skamba Kauno valstybinio choro programose. Kita vertus, dažniausiai koncertų programas siūlo patys atlikėjai ir jų pasirinkimas lemia, kokią dalį repertuaro sudarys lietuviška muzika. Pristatyti lietuvių kūrėjus – viena iš esminių Kauno filharmonijos misijų“, – kalba J. Krėpšta ir retoriškai klausia: „Kas gi kitas turėtų populiarinti lietuvišką kūrybą, jei ne mūsų koncertų organizatoriai ir atlikėjai?“

Kaip pasakoja įstaigos vadovas, naujus kūrinius Kauno filharmonija užsako ypatingoms progoms arba bendradarbiaudama su tokiais muzikos festivaliais, kaip „Iš arti“ ar „Kompozitorių M. K. Čiurlionio ir E. Griego muzikos festivalis“. Daugeliu atvejų tai – Lietuvos kompozitorių kūriniai. „Skaičius nėra didelis – 2–3 kūriniai per sezoną, o jiems atlikiti dažniausiai pasitelkiami lietuvių atlikėjai. Tarp užsakymų dominuoja kūriniai chorui, kantatos-oratorijos žanras, muzika styginių kvartetui ar kitoms kamerinio muzikavimo sudėtims“, – vardija Justinas Krėpšta. 

Justinas Krėpšta. © R. Tenio nuotr.

Klaipėdos miesto savivaldybės Koncertų salės repertuare 2019 metais Lietuvos kompozitorių kūriniai užėmė apie 10–15 proc. „Iš esmės per metus mes pristatome apie 30 kompozitorių ir atliekame iš viso apie 60 jų kūrinių. Manau, pagal finansines mūsų Koncertų salės galimybes tai yra iš tikro neblogas rezultatas“, – teigia Klaipėdos koncertų salės direktorė Danutė Žičkuvienė. Anot jos, reikia atsižvelgti ir į tai, kad Klaipėdos koncertų salė nėra nei nacionalinės, nei valstybinės paskirties, o savivaldybės koncertinė įstaiga. 

„Mūsų niekas neįpareigoja pristatyti visos Lietuvos kompozitorius, jų kūrybą. Kai buvo atnaujintas Profesionaliojo scenos meno įstatymas, jame suskirstė, kas ką pagal funkcijas turi daryti. Mes ten atsidūrėme tokioj pozicijoj, kur iš esmės šiandieną turėtume pristatyti tik Vakarų regiono menininkų projektus bei čia kuriančių autorių kūrinius. Jūs įsivaizduojate, koks tai absurdas. Šito regiono klausytojai neturėtų galimybės susipažinti su aukščiausio lygio kūrėjais ir atlikėjais, tuo, kas vyksta Vilniuje ar Kaune, išgirsti visos Lietuvos autorių kūrinių. Jei mes laikytumėmės šitų funkcijų, kurias mums priskyrė Kultūros ministerija, tai būtų kažkoks nesusipratimas“, – dėstė D. Žičkuvienė.

Kas trukdo didesnį dėmesį skirti Lietuvos kompozitoriams?

VOXART.lt koncertinių įstaigų vadovų taip pat pasiteiravo, ar įstaigos galėtų ir sutiktų prisiimti tam tikrą proaktyvią poziciją bei savanoriškai bent ateinančius metus padidinti lietuviškos muzikos, kartu ir mūsų šalies kompozitorių kūrinių, dalį repertuare, padidinti kūrinių užsakymų skaičių.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro direktorius Stasys Pancekauskas sako, kad kalbant apie šiuolaikinių kompozitorių muziką ir užsakomuosius kūrinius visų pirma reikėtų dėmesį atkreipti į tai, jog nėra vieningos sistemos remti šiuolaikiniams kompozitoriams.

„Atsakymas, kodėl įstaigos neužsako ar mažai užsako kompozitoriams kūrinių, – nėra tos sistemos. Mano galva, tuo turėtų pasirūpinti Lietuvos kompozitorių sąjunga. Naujų kūrinių užsakymas ir jų atlikimas turi tam tikrą kainą, net lietuvių kompozitorių sukurtų kūrinių natų nuoma šiandien jau kainuoja, o valstybės finansavimo koncertinei veiklai įstaigos stokoja“, – aiškina S. Pancekauskas.

Jis pateikia pavyzdį, kad pastaruosius kelerius metus koncertinė veikla remiama tik konkursiniu būdu Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos lėšomis, kurios yra didelė pagalba koncertinėms įstaigoms ir teatrams. Tačiau įstaigos atlyginti lietuvių kompozitoriams už naujai sukurtus kūrinius per šią programą negali. 

Klaipėdos koncertų salės direktorė taip pat pripažįsta, kad pristatyti visų norimų autorių neleidžia finansiniai ištekliai. „Mes kūrinius užsakome per Lietuvos kompozitorių sąjungą ir per metus tai būna apie 2–4 kūriniai. Tai labiausiai susieta su mūsų organizuojamu šiuolaikinės muzikos festivaliu „Permainų muzika“, kuriame daugiausiai ir pristatome lietuvių autorius. Dar organizuojame Klaipėdos kariljono festivalį. Šiam instrumentui nėra sukurta daug kūrinių, todėl taip pat kreipiamės į Kompozitorių sąjungą“, – sako Danutė Žičkuvienė. 

Šiemet įstaiga buvo užsakiusi vieną kūrinį festivaliui „Permainų muzika“ ir 3 kūrinius Kariljono festivaliui. Taip pat balandžio mėnesį buvo planuojama įgyvendini projektą, kuris turėjo būti pristatytas per festivalį „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Jame penki kompozitoriai kūrė kartu su choreografais ir buvo pasiruošę pristatyti šiuolaikinės muzikos ir šokio koliažus.

Koncertų salė, kaip užsimena D. Žičkuvienė, galbūt galėtų bei norėtų ir pati užsakyti kūrinių iš kompozitorių, tik to neleidžia daryti Klaipėdos miesto savivaldybė. „Tai yra nematerialus turtas, norint jį užsakyti turime gauti mūsų steigėjo (savivaldybės – aut. past.) leidimą ir planuoti lėšas atskirai būtent nematerialiam turtui. Na, kol kas mums nepavyko ir to neleidžia daryti“, – atskleidžia koncertinės įstaigos direktorė.

G. Rinkevičius ir S. Pancekauskas (LVSO 31-ojo sezono spaudos konf.). © G. Jauniškis ir J. Suslavičiūtė

Justinas Krėpšta sako, kad įstaiga visada pasiryžusi padėti Lietuvos kūrėjams ir atlikėjams, žinoma, ji taip pat priklausoma nuo jai skiriamo finansavimo. Kauno filharmonijos vadovas taip pat primena, kad nuo sustojusio kūrybinio gyvenimo itin kenčia ir atlikėjai.

„Lietuvos atlikėjų pristatymas publikai ir jų reprezentavimas – taip pat vienas kertinių filharmonijos veiklos uždavinių. Pasibaigus meninės-koncertinės veiklos sąstingiui, Kauno filharmonija pasirengusi daugiau dėmesio skirti būtent Lietuvos atlikėjų programoms, taip leisdama bent kažkiek sumažinti jų problemas. Tikiu, kad prie šios misijos prisijungs ir kitos Lietuvos koncertinės organizacijos“, – teigia J. Krėpšta.

Rūta Prusevičienė sako, kad šiuo laikotarpiu aktyviai prisideda prie lietuvių kompozitorių kūrybos sklaidos. „Reklamuojame ir parduodame „Deutsche Gramophon“ išleistą Ramintos Šerkšnytės kūrinių CD (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, choras Jauna muzika, dirigentė Giedrė Šlekytė, solistai). Numatome įrašyti Žibuoklės Martinaitytės kūrinių CD su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu orkestru, dirigente Giedre Šlekyte. Kovą Suomijos įrašų leidykla „Ondine“ išleido LNSO ir dirigento Modesto Pitrėno įrašytą M. K. Čiurlionio simfoninių poemų CD“, – vardija Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė.

Taip pat įstaiga yra numačiusi artimiausiu metu užsakyti stambios formos kūrinį lietuvių kompozitoriui tradiciniam Nepriklausomybės dienos, Vasario 16-osios, koncertui 2021 m. bei naują kūrinį 25-ajam „Vilniaus festivaliui“, atlikti keleto Filharmonijos užsakytų ir jau parašytų kūrinių premjeras.

Problema – ir kompozitorių kūrybos sklaida

Rūta Prusevičienė įvardija ir kitą problemą, dėl kurios Lietuvos kompozitoriai patiria papildomų sunkumų. Nacionalinė filharmonijos direktorė pasigenda aktyvumo siūlant užsienio muzikos kolektyvams atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius. Anot jos, Lietuvos muzikinės kultūros kokybė ir jos vertinimas / įvertinimas turi atliepti ir atitikti globalios muzikos rinkos standartus bei tendencijas.

„Būtinos nuolatinės solidarios Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietuvos muzikos informacijos centro, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei visų Lietuvos koncertinių įstaigų, festivalių, kultūrinės žiniasklaidos, nacionalinio transliuotojo LRT, nevyriausybinių institucijų, fondų pastangos, užtikrinančios lietuvių muzikos ir lietuvių atlikėjų meno sklaidą tarptautinėje rinkoje, geros kokybės natų leidybą, įrašus ir jų sklaidą fiziniu ir skaitmeniniu pavidalu, autorių ir atlikėjų pristatymą labai profesionaliai parengtais portfolio anglų kalba“, – pasakoja R. Prusevičienė.

Jai antrina ir Danutė Žičkuvienė. Jos teigimu, šiuolaikinės muzikos sklaidos ir populiarumo problemos prasideda „nuo galvos“ ir sako norėtųsi, kad ne tik tos mažos įstaigos stengtųsi, bet ir mūsų valdžios galvos pamąstytų, kuo turi didžiuotis ir ką turi pristatyti, nes tai yra ta vertybė, kuri išlieka amžiais.

„Estai, latviai kažkaip sugeba savo autorius išpopuliarinti visame pasaulyje ir jų kūriniai yra atliekami, juos visi žino. Pažįstate mūsų publiką – tai, kas pristatoma pasaulyje, tuoj pat prigyja ir Lietuvoje. O čia galima tais varpais skambinti labai daug kartų ir, deja, išgirsta profesionalai, menininkai, bet visa kita didžioji mūsų klausytojų dalis tik tada supranta, kai tai įvertina pasaulio žiniasklaida“, – nuomone dalijasi Klaipėdos koncertų salės direktorė.

Danutė Žičkuvienė. © Klaipėdos koncertų salė

Rūta Prusevičienė: galima nuspėti valstybinės dotacijos mažinimą visoms kultūros ir meno įstaigoms

Koncertinių įstaigų vadovai taip pat papasakojo, kaip šiuo metu veikia įstaigos, kiek pajamų netenkama ar patiriama nuostolių dėl karantino ir sustabdytų koncertų, pasidalino įžvalgomis, kas gali grėsti ateityje. Kauno filharmonijos vadovas J. Krėpšta skaičiuoja, kad dėl sustabdytos koncertinės veiklos jau neteko per 70 tūkst. eurų planuotų pajamų ir patyrė apie 2–3 tūkst. eurų nuostolių. Daugelis planuotų veiklų ir įsipareigojimų buvo nukelti į vėlesnį laikotarpį, tačiau tai tikrai turės įtakos repertuarui.

„Turbūt teks atsisakyti kelių brangių projektų, užsienio atlikėjų. Bet ši situacija turi ir „šviesiąją pusę“ – rudens sezone turėsime labiau remtis vietiniais menininkais, todėl mūsų atlikėjai turės daugiau galimybių dirbti ir užsidirbti“, – pozityviai žvelgia įstaigos vadovas. Jis taip pat džiaugiasi Kauno filharmonijos partnerių, atlikėjų, tiekėjų supratingumu ir geranoriškumu – jų dėka pavyko išvengti papildomų nuostolių. 

„Labai vertiname Kultūros ministerijos poziciją, kuri skatina išnaudoti visas nuotolinio darbo galimybes ir neverčia kultūros darbuotojų eiti į prastovas. Šis laikotarpis skatina ieškoti nestandartinių sprendimų. Net mūsų Kauno valstybinis choras labai sėkmingai repeticijas perkėlė į internetinę erdvę. Kalbant apie ateitį, tai numatomas tikrai intensyvus rudens sezonas, bet dėl vasaros koncertų turime labai daug abejonių. Labiausiai nerimą kelią tai, kokie iššūkiai mūsų lauks jau šių metų pabaigoje ir kitais metais. Ar dėl sulėtėjusios ekonomikos ir nesurinktų mokesčių neteks vėl „veržtis diržų“?“ – klausia Justinas Krėpšta.

Panašiais skaičiais dalinasi ir Lietuvos nacionalinė filharmonija. Dėl šių metų II-ame ketvirtyje negautų arba grąžintinų pajamų įstaiga planuoja, kad neteks apie 25 proc. pajamų iš koncertinės veiklos. Vien kovo 16 – gegužės 16 dienomis už įsigytus bilietus grąžintina suma siekia 80 tūkst. eurų. Rūta Prusevičienė sako, kad kyla grėsmė neįvykdyti strateginės meninės programos (koncertų ir įrašų), meno kolektyvams gresia kūrybinės prastovos. 

„Atlygio negaus ir kviestiniai atlikėjai (orkestrai, chorai, dirigentai, solistai), kompozitoriai, reklamos davėjai (dienraščiai, interneto portalai), o tai tiesiogiai atsilieps veiklos kokybei ir intensyvumui II pusmetyje. Kadangi filharmonijai teko išgyventi ir „prisikelti” po 1998 m. ir 2008 m. finansų krizių, galima nuspėti valstybinės dotacijos mažinimą visoms kultūros ir meno įstaigoms“, – teigia generalinė direktorė.

Lietuvos nacionalinė filharmonija. © Dmitrij Matvejev

Klaipėdos koncertų salė paskaičiavo, kad tuo atveju, jeigu koncertinės veiklos negalės vykdyti iki birželio, įstaiga praras apie 30 proc. metinių pajamų. Danutė Žičkuvienė sako: „Visi mes praradome tam tikras pajamas, bet aš negaliu pasakyti, kad mums šiandieną, tarkim, nuėmė finansavimą, sumažino ar nemoka darbo užmokesčio. Mes dirbame nuotoliniu būdu, mūsų kolektyvai išėjo atostogų. Paprastai repertuarą baigdavome liepos baigoje, tačiau mes jį pratęsime iki rugpjūčio mėnesio ir pasistengsime suplanuotus festivalius įgyvendinti.“

Tuo tarpu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro direktorius neatskleidė, kiek įstaiga praranda pajamų dėl pandemijos ir sako, kad karantinas stipriai pakoreguos mūsų visų gyvenimą, tačiau ką nors prognozuoti šiuo metu būtų neatsakinga. „Artimiausi mėnesiai mums atsakys į visus klausimus. Šiandien reikia daryti viską, kad meninės įstaigos kuo mažiau nukentėtų“, – sako Stasys Pancekauskas.

Kada baigsis ribojimai masiniams renginiams, kartu ir koncertams, vis dar nėra aišku. Taip pat sunku prognozuoti, kaip klausytojai elgsis karantinui pasibaigus – masiškai grįš į koncertų sales ar toliau bus atsargūs ir kultūrą vartos namuose prie ekranų. Kitas aspektas – didžioji dalis kultūros renginių iš karantino laikotarpio perkeliami į vasaros pabaigą, rudenį. Jau dabar aiškėja, kad kultūros ir meno renginių pasiūla bus itin gausi ir net vadovaujantis įprastais lietuvių kultūros vartojimo įpročiais dar iki karantino neabejotinai viršys paklausą. Tai reiškia, kad dalis renginių tiesiog nesulauks klausytojų, žiūrovų, lankytojų.

  • 83
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments