Atsiprašome, galimi laikini mobiliosios versijos sutrikimai.

Kompozitorius Mantvydas Pranulis: tiesa man – ką galiu atvirai pasakyti pažvelgęs į save

Reklama

Jauniausios kartos kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio, nors dar tik studijuoja Lietuvos muzikos teatro akademijoje, įvairiapusė patirtis muzikoje, talentas ir atvirumas leidžia jam į kūrybą žvelgti kaip į platų galimybių lauką. Ką tik jis išleido ir savo pirmąjį albumą pavadinimu „Liar Who Fell in Love with Truth“.

Man patinka tam tikri faktūrą pildantys pasikartojimai, ištisinė garso tėkmė, kurioje – įvairios detalės, maži interliudai.

Mantvydas Leonas Pranulis

Dalis jūsų galbūt pažįstate šį jauną muziką iš džiazo scenos – kaip grupės „Brave Noises“ lyderį, džiazo trimitininką. Kūrėjas, kaip jis pats sako, dar tik neseniai pakeitė kryptį ir pasinėrė į profesionalios muzikos kūrybos klodus, tačiau juose stengiasi išbandyti viską, muziką tyrinėti ne tik intuityviai, bet ir intelektualiai.

Su Mantvydu kalbamės ne tik apie jo kūrybą ir naująjį albumą. Drąsiai aptariame ir jo kartos kompozitorių kūrybines tendencijas, ir šiuolaikinės muzikos auditorijos bei pačios bendruomenės problemas. Kalbame ir apie tiesą – gyvenime ir muzikoje.

Anksčiau nuosekliai ir, galima sakyti, sėkmingai ėjai džiazo atlikėjo keliu. Kodėl nusprendei pasukti į muzikos kompoziciją?

Tikriausiai visą laiką buvau labiau kuriantis nei atliekantis žmogus. Pats buvimas scenoje man yra malonus, visada labai patiko groti, bet kūrybinis procesas buvo tai, kas iš tikrųjų mane muzikoje labiausiai vežė. Iš esmės, kūryba atėjo natūraliai. Gal ir anksčiau būčiau pasukęs muzikos kompozicijos keliu, jeigu būčiau buvęs drąsesnis.

Nors mūsų pokalbį pradėjome būtent taip, pastebėjau, kad net ir dabar, kai esi pasukęs į profesionaliąją muzikos kūrybą, tave vis dar dažnai pristato pirmiausia kaip daug pasiekusį džiazo atlikėją. Ar tavęs tai neerzina?

Žmonėms reikia kažką parašyti, pasakyti (juokiasi). Truputį yra to momento. Galbūt vis dar turiu šią etiketę, nors dabar jau esu kiek kituose kloduose. Aš dar visai neseniai žengiau tą žingsnį ir pakeičiau kryptį. Dabar, kai vis pristatau naujos savo muzikos, jaučiu, kad po truputį keičiasi ir tas bendras požiūris į mane. Tik noriu pasakyti: nėra taip, kad visai išėjau iš džiazo – aš groju ir ketinu tai daryti toliau, tačiau tai nebebus mano pagrindinė kūrybinės veiklos dalis.

Yra nemažai atlikėjų, kurie kuria ir pristato savo kūrinius. Kodėl nusprendei studijuoti kompoziciją ir eiti profesionaliu keliu?

Norėjau išplėsti savo žinias tiek apie elektroninę, tiek apie akademinę muziką. Mane tiesiog traukė platesnis kūrybos plotas. Pačioje muzikoje, jos moksle norėjau pažinti kuo daugiau dimensijų: ir filosofinę, ir konstrukcinę, struktūrinę pusę. Intuityvi muzika, nors irgi pilna visko, vis dėlto nėra intelektualinis muzikos tyrinėjimas, kuriame nagrinėji tą garso fenomeną iš esmės.

Mantvydas Leonas Pranulis. © Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip apibūdintum savo kūrybą, kas tave inspiruoja, kokias priemones naudoji?

Tik neseniai atradau, kad mano požiūrį į kūrybą galima vadinti postmodernistiniu. Manau, tai geriausiai apibūdintų man artimą muzikinę, meno filosofiją – joje jungiamas intelektualinis pradas su paprastuoju, prieinamuoju. Tačiau apskritai aš nebūčiau linkęs savęs dėti į kažkokį …  Tiesiog gyvenu idėjomis: jeigu man kokia ateina, stengiuosi ją įgyvendinti. Aš dar esu labai jaunas ir dabar tiesiog noriu maksimaliai viską išmokti, įgyvendinti tas idėjas kuo įvairesniame muzikiniame lauke.

Pavyzdžiui, dabar konkursui „Vox juventutis“ rašau savo susigalvota intensyvumo serija pagrįstą kūrinį, kuriame jungiu chorą ir elektroniką. Man artima elektroakustinė muzika, noriu sieti elektroniką su gyvu atlikimu. Taip pat kūryboje padeda ir sonoristika, ir minimalistinės struktūros. Man patinka tam tikri faktūrą pildantys pasikartojimai, ištisinė garso tėkmė, kurioje – įvairios detalės, maži interliudai. Gana seniai pastebėjau, kad kūryboje mėgstu tokį ištisinį judėjimą, kaip Steve Reich, Michael Gordon ir kitų panašių kompozitorių muzikoje.

O džiazo yra kiek nors likę tavo dabartinėje kūryboje?

Iš šiuolaikinio džiazo esu pasiėmęs tai, kas man labai imponuoja, – ritmines struktūras: subdivizijas, smulkinimus, įvairius nestandartinius metrinius junginius ir taip toliau. Tai kūryboje man svarbu, aš tuo žaidžiu. Taip pat tas jausmas, harmonija ir jau minėtieji pasikartojimai. Kodėl man yra artimas minimalizmas? Nes, iš tikrųjų, jis yra artimas džiazo muzikai. Steve Reich arba Terry Riley, galima sakyti, buvo džiazo muzikantai. Tačiau džiazo šiandieninėje mano kūryboje skamba minimaliai.

Šiuolaikiniai kūrėjai neretai reflektuoja šiandienos pasaulio problemas, visuomenę ir kitus aktualius kontekstus. Ar tavo kūryboje to yra?

Man svarbu, siekiu to ir galbūt norėčiau tai daryti drąsiau. Praeitais metais kūriau chorui „Vilnius“ kūrinį, kuriame bandžiau atspindėti neurozę, dariau tyrimą apie tai, kaip veikia mūsų smegenys. Sužinojau, kad yra maždaug aštuoni mūsų minčių lygiai. Suskirčiau chorą į tris grupes ir bandžiau atspindėti mūsų psichikos vidų, jos kompleksiškumą. Mane, tikriausiai, tai domina ir įkvepia labiausiai. Kažką tokio dabar bandau atspindėti didžiojoje savo akademinės kūrybos dalyje. Jeigu kuriu konceptualiai, visada remiuosi tam tikru pagrindu – asmenine problema ar tokia, kurią matau visuomenėje. Visada tą kodą kūrinyje dedu.

Neseniai buvai atrinktas pirmajai M. K. Čiurlionio stipendijai. Kaip džiazo atlikėjas esi gavęs apdovanojimų ir anksčiau. Kaip manai, ar tokie laimėjimai, kiti oficialūs įvertinimai yra svarbūs, reikalingi kūrėjui?

Man tai suteikia tokį stabilumo jausmą. Gaunu tam tikrą patvirtinimą, kad einu savo keliu, man visai sekasi ir galiu toliau tobulėti. Kūrėjo savivertei tai daro teigiamą įtaką. Manau, tikrai reikalinga, nes tai – toks paskatinimas. Svarbiausia, kad tų įvertinimus gavusių žmonių ego nepakiltų iki dangaus ir jie negalvotų, kad jau yra žiauriai kieti. Kalbu ir apie save  – šito stengiuosi išvengti ir atmesti.

Mantvydas Leonas Pranulis. © Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, ar apskritai to patvirtinimo ir įvertinimo iš visuomenės šiuolaikiniam muzikos kūrėjui užtenka?

Manau, kad palaikymo, dėmesio tikrai turėtų būti daugiau. Jei pažiūrėtume į kitas šalis, pavyzdžiui, Vokietiją, tie asmenys, aukštojo meno atstovai, yra labiau gerbiami. Ten visai kitas visuomenės sąmoningumo lygis, pas mus nelabai to yra. Net kalbant apie muzikos lauką, turėtų būti daugiau bendramintiškumo ir palaikymo. Gal drąsiai pasakysiu, bet jaučiu susiskirstymą ir muzikos bendruomenėje. Yra tam tikros individualybės, atrodo, kad kiekvienas žino, kaip kas turi būti. Vienos vizijos, kad tai bendras ta pačia linkme judantis kultūros vienetas, matau mažokai. Kad ir individualiai, bet judantis viena kryptimi. Jaučiu, kad aplinkoje, tarp kolegų konkurencija yra daug didesnė nei palaikymas.

Kalbant apie skirtingas kompozitorių kartas, jauti ryškių skirtumų, oponavimo ar net tam tikro susipriešinimo?

Įdomus klausimas. Kartais atrodo, kad kūryba yra ganėtinai panaši. Sakykim, skirtingų kartų atstovių – Justės Janulytės ir mano sesės Jutos Pranulytės – kūryboje vyrauja tam tikri estetiniai panašumai: ištisinis mikrodimencinis judėjimas, bangos, kai kurie atspalviai. Vyresnioji karta gal yra radikalesnė, bet ne apie visus galiu kalbėti. Pavyzdžiui, imkime Ričardą Kabelį. Palyginus, ką šiandien mes, mūsų karta, kuria, dabar neturime tokių radikalių kūrėjų.

Jauni kompozitoriai labiau ieško prieinamumo prie klausytojų. Tuo klausimu matau susipriešinimą ir Akademijoje. Pats kartais gaunu tokių komentarų, diskutuoju ir su dėstytojais, ir su savimi – tai yra gerai ar blogai? Kita vertus, kalbant bendrai apie akademinės muzikos lauką, tai darosi visiškai įprastu dalyku. Galime imti iš jaunųjų rato tokius pavyzdžius kaip Monika Zinkevičiūtė, Andrius Šiurys, Beata Juchnevič. Nejaučiu daug stigmos, net atvirkščiai – dabar visai tuo žavimasi. Ne per seniausiai apie kompozitorių alter ego rašė ir muzikologas Linas Paulauskis.

Kokias dar tendencijas pastebi savo kartoje?

Manau, nemažai kas tai pastebi – viskas popsėja. Tokia tendencija galbūt yra pavojinga. Pavyzdžiui, kalbant ir apie šių metų festivalį „Gaida“, atsiranda vis daugiau paprastumo. Man tai gal ir artima, bet kartu tai tampa tokiu kapitalistiniu produktu. Atrodo, svarbiausia, kad viskas būtų prieinama žmogui, jo poreikiams. Ne tam, kad būtų galima kelti tam tikrus klausimus – mažų mažiausiai, bet, regis, tik gauti pasimėgavimą. Suvartoji kūrinį, pafotografuoji – ir laimingas išeini. Kūryboje aš pats stengiuosi sąmoningai atskirti šiuos dalykus, kad šios tendencijos būtų mažiau. Kita vertus, yra labai daug geros tos, pavadinkime, vartojamosios muzikos, kurios aš klausausi ir visiškai mėgaujuosi ja.

Mantvydas Leonas Pranulis. © Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kodėl kompozitoriai pasiduoda tam popsėjimui?

Kiekvienas kūrėjas nori turėti paklausą. Gal net nesąmoningai jis pradeda rinktis kelią, kuris yra suprantamesnis žmonėms. Kuria ne intelektualiąją muziką, ne tai, ko jis pats iš tikrųjų norėtų, bet iš inercijos ir su intencija gauti kažkokį grįžtamąjį ryšį, susisiekimą su klausytoju. Ir visa tai gerai. Tačiau yra skirtumas, ar tai yra Arvo Pärt, kūryboje atradęs kažką sakraliai nuostabaus ir kartu paklausaus, ar tai – 6089-as drum ‘n’ bass ar techno prodiuseris, kuris nori būti kietas.

Dėl tų pačių priežasčių akademinėje aplinkoje, ypač kino muzikoje, pastebiu kūryboje vis pasitaikantį neoromantizmą. Taip pat daug kartojimo. Pamato, kad kitas kompozitorius kažką įdomaus sukūrė, yra pasisekęs, ir tai tiesiog bando atkartoti. Kita vertus, gal tai ir suprantama – kaip ir sakiau, visi nori būti pripažinti, įgyti sėkmės.

Gal kompozitoriai priversti prisitaikyti prie plačiosios publikos skonio ir poreikių, nes nėra tos kritinės masės šiuolaikinę muziką klausančių žmonių?

Tikriausiai. Šis klausimas iškyla ir man pačiam. Galiu daug eksperimentuoti, turiu crazy idėjų, bet jas įgyvendindamasišeikvoji labai daug energijos. Jeigu niekas nesiklauso, tai vardan ko tai darai? Tokios šiuolaikinės muzikos, kokia ji dabar, atrodo, visuomenei nelabai reikia. Vis dėlto yra tam tikras kontingentas, kuriam reikia – ar tai tie patys kūrėjai, ar keli filosofai. Sunku pasakyti, ar ta auditorija gali augti.

Tu pats kuri muziką skirtingiems žanrams, stiliams, auditorijoms. Kūriniuose naudoji tas pačias ar skirtingas kompozicines priemones, kūrybines strategijas?

Ar tai būtų elektroninė, akademinė ar džiazo muzika, kiekviena turi tam tikras priemones, kurios veikia geriau. Tačiau jos viena kitą daugiau ar mažiau papildo. Vis dėlto džiaze ar elektronikoje viskas vyksta daugiau intuityviai, daug kas ateina iš grojimo, bandymosi ir tu vietoje dėliojiesi. Kalbant apie mano minėtus chorinius kūrinius ar naują, neseniai baigtą kūrinį perkusijai, tokios kompozicijos reikalauja geresnio intelektualinio pasirengimo, struktūros paruošimo, apmąstymo. Negali visko išsibandyti, negali eiti tuo, pavadinkime, lengvesniu keliu. Tiesiog gal patys kūriniai reikalauja skirtingų priemonių.

Pakalbėkime apie tavo ką tik išleistą albumą „Liar Who Fell in Love with Truth“ ( liet. „Melagis, kuris pamilo tiesą“). Papasakok apie jį plačiau.

Idėja gimė prieš kokius pusantrų metų. Albume yra septyni kartu ir skirtingi, ir panašūs kūriniai. Norėjau sugretinti tuos skirtumus: kur būtų ir kažko radikalesnio, noise‘o, ir labai paprasto, infantilaus, popso elementų. Jie – vienas šalia kito, ir tai nėra kažkoks kriminalas (juokiasi). Kaip ir nėra baisūs skirtumai tarp žmonių, žanrų ar dar ko kito, visai tai – tik atspalviai.

Kūriniuose naudoju skirtingas priemones: vienuose – gyvi instrumentai ar kartu su elektronika, kituose – tik elektronika, semplinimo technikos ar visiškas noise‘as,. Kolaboravau ir su kitais kompozitoriais – jau minėtais Monika Zinkevičiūte, Andriumi Šiuriu, taip pat Domantu Pūru.

Albumo „Liar Who Fell in Love with Truth“ viršelis.

Ar yra kažkokia bendra emocija, vyraujanti albume ar galbūt tavo gyvenime, kai komponavai šiuos kūrinius?

Manau, melancholiška. Ji kyla, pasakyčiau, iš mano pasąmonėje tūnančio klausimo: „kas aš esu?“ Albume yra daug pokalbių su savimi, naudoju ir šnekamojo, ir dainuojamojo teksto. Tai – bandymas atsakyti sau, kas, jei nei vienas iš šitų žanrų, atlikėjų ir taip toliau? Galbūt į tą klausimą man ir atsako pirmas albumo kūrinys – „Everything“.

Viename interviu minėjai, kad tas melagis, pamilęs tiesą, – tu pats. Tai tiesa?

Na, taip. Praeityje daug meluodavau sau, identifikuodavau save vienokį ar kitokį. To nepripažindavau, kaip ir kai kurių neigiamų savo savybių. Kada gimė albumo idėja, iškart atsirado ir pavadinimas. Tada sau pasakiau, kad nebenoriu meluoti. Tą daryti stengiuosi ir muzikoje – kurti kiek įmanoma nuoširdžiau ir save apnuoginti.

Tiesos temą pastaruoju metu apmąsto įvairūs skirtingų sričių menininkai – analizuoja, dekonstruoja, pateikia savo įžvalgų. Apie kokią tiesą šiame albume kalbi tu?

Tiesą suvokiu labai asmeniškai. Negaliu globaliai atsakyti, kas yra tiesa, bet tikrai galiu pasakyti, kas ji yra man. Kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi dėl vieno ar kito dalyko. Ką per savo gyvenimą išgyvenau. Žmonės, kuriuos myliu ar kurių aš nelabai mėgstu. Ką aš noriu daryti, kuo aš tikiu, kur einu. Visa tai man yra tiesa – ką galiu atvirai pasakyti pažvelgęs į save. Negalėčiau sakyti, kad esu pasiekęs tą šimtaprocentinį gylį, ir žinau, kas ta tiesa, ar dabar tikrai gyvenu iš tos vidinės tiesos.

Kaip pasiekti tikro atvirumo sau, tos, kaip sakai, vidinės tiesos?

Manau, nuolatos reikia savęs klausti, dėl ko aš gyvenu, kur ir dėl ko aš einu. Savyje turime daug dalių ir ne visos jos sako mums tiesą. Kai kurios iš jų bijo, kitos jaučiasi dėl kažko kaltos. Man visada padeda klausimas: ar tai, ką dabar darau, kur dabar esu, yra būtent tai, ko aš iš tikrųjų noriu, kuo iš tiesų tikiu? Manau, šie klausimai mus veda prie tokių atsakymų, kuriuos sau galime suteikti be baimės, kaltės jausmo, nerimo ir kitų sąlygų. Aš tikiu, kažkur ten slypi atsakymas.

Paklausyti albumo galite platformose Spotify ir Pakartot.

Leave a Comment
Autorius:
VOXART.lt

Naujausi įrašai