Ar kada teko atsiversti komiksą? Ne tik „užmesti akį“, bet įsijausti į vaizdų ir žodžių tėkmę, nejučia perskaityti visą istoriją nuo pirmo iki paskutinio epizodo? Turbūt nesuklysime teigdami, kad komiksas Lietuvoje vis dar mėgina išsikovoti deramą vietą kitų meno žanrų kontekste. Tačiau juk tokios sąlygos kūrėjams atveria kelius improvizacijai, o skaitytojams – atradimo džiaugsmui. Apie kūrybines kančias, piktdžiugiškus ieškojimų malonumus bei santykį su auditorija pasakoja jaunosios kartos komiksų kūrėja ir inovatorė Miglė Anušauskaitė.
Vienas „užsikabins“ už pirmosios žinutės, kitas pastebės pasišaipymą iš savęs, trečias pasišaipys iš mano pasišaipymo iš savęs.
Miglė Anušauskaitė
– Komiksai yra vienas žodžio ir vaizdo sintezės pavydžių. Kokios savybės reikalingos komikso skaitytojui, kad žinutė būtų suprasta taip, kaip buvo sumanyta autoriaus?
Galimybė derinti žodį ir vaizdą komiksuose man labiausiai ir patinka. Smagiausia, kad tekstinė ir vaizdinė dalis gali šiek tiek kontrastuoti. Skirtingi žodžio ir vaizdo santykiai reikalaus skirtingos skaitytojo kompetencijos. Vienus perskaityti bus visiškai paprasta, kitiems reikės ypatingos kultūrinės jautros ar ilgesnio pasėdėjimo.
Derinant tekstą prie vaizdo, neprošal turėti omenyje auditoriją: ar ji gana daug susiduria su vaizdais ir tekstais, ar jai nesvetima ironija. Kai piešiau komiksus jaunų merginų auditorijai, dažnai komentatoriai skųsdavosi, kad nesupranta, o kuriant juos kultūros tinklalapiams, kai kuriems skaitytojams mano komiksai atrodė banalūs, primityvūs.
Smagu bandyti prisitaikyti prie auditorijos, tuo pat metu neišduodant savęs pačios. Kad ir kaip būtų, kontrastas reikalingas. Jei vaizdas ir tekstas sako tą patį ir vienas kitą „paremia” visais aspektais, tai kam reikia jų abiejų?
– Ar jūsų komiksų tikslas yra pateikti tam tikrą konkrečią žinutę, ar skatinti paties skaitytojo interpretaciją?
Yra toks anekdotas: šnekasi trys varlės. Viena sako: „Jei aš būčiau paukštis, tai lėkčiau…“ Kita mąsto: „Jei aš būčiau du paukščiai, tai lėkčiau ir žiūrėčiau, kaip lekiu.“ Trečia pareiškia: „Jei aš būčiau trys paukščiai, tai lėkčiau ir žiūrėčiau, kaip lekiu, ir matyčiau, kaip žiūriu.“
Taigi, kai paišau komiksą (ir kai pavyksta), stengiuosi reflektuoti ir reiškinį, kurį paišau, ir savo požiūrį į tą reiškinį, pažiūrėti į save iš šalies. Jei komikse „skundžiuosi“ kokiu nors stereotipu, bandau išsiaiškinti, koks mano požiūris į tą stereotipą ir – atitinkamai – kokiam stereotipui priskirčiau save.
Žinoma, taip padaryti ne visuomet pavyksta, bet jei pavyksta, tai gerai. Panašiai ir skaitytojas – vienas „užsikabins“ už pirmosios žinutės, kitas pastebės pasišaipymą iš savęs, trečias pasišaipys iš mano pasišaipymo iš savęs. Tačiau nemanau, kad mano komiksus žmonės gali suvokti visiškai priešingai negu numatyta.
– Papasakokite apie literatūrinius komiksus. Ar jie – unikalus reiškinys lietuviškoje kultūroje? Kuo jie ypatingi lyginant su kitais jūsų kūriniais?
Taip, jie yra unikalus ir pats geriausias reiškinys šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje (juokiasi). Labai apsidžiaugiau, kai vienas kultūrinis leidinys pasiūlė paišyti jiems komiksus. Didelę dalį savo gyvenimo praleidžiu prie knygų, todėl literatūra man nėra svetima tema.
Piešti juos man yra nauja patirtis, nes čia reguliariai paišau komiksus, susijusius su viena tema, bet be pasikartojančių personažų.Be to, komiksas turi būti trumpas, ne pasakojantis istoriją, o „pagaunantis“ iš karto, paskutiniame epizode suteikiantis kažkokį netikėtumą.
Kiekvienąsyk patiriu kūrybines kančias, ko gero, didesnes negu kitų komiksų atveju. Ir dažnai jos baigiasi „eureka!“ momentu. Labai keista, kad vieną akimirką gali turėti dvidešimt idėjų ir nė vienos geros ir staiga dar pasuki galvą arba pakreipi kokiu nors kampu vieną iš turimų idėjų ir – YRA! Draugas pastebėjo, kad tai dažniausiai išreiškiu suplodama delnais ir nusijuokdama tokiu piktdžiugišku juoku.
– Literatūriniuose komiksuose realybė susipina su fikcija, kitais literatūriniais tekstais. Kokio poveikio skaitytojui siekiate šiomis istorijomis?
Sunku pasakyti. Pirmas tikslas gal būtų suteikti tam tikrą trumpą intelektualinį malonumą. Kitas elementas – atskleisti kultūrinį klimatą, kuriame mes egzistuojame. Dabar įprasta sakyti, kad kiekvieną dieną gauname daugybę informacijos, bet jos neįsisaviname, ji trukdo mums gyvai bendrauti ar panašiai.
Nepaisant to, tokie kultūriniai produktai, kaip Franzo Kafkos „Metamorfozė“, horoskopai, pasakos, vyno gėrimo kultūra, testai žurnaluose ir t. t., koegzistuoja daugumos iš mūsų pasauliuose, sąveikauja ir padeda suprasti vieniems kitus. Taigi, dar vienas mano tikslas – parodyti tą kultūrinį tinklelį ir pasiūlyti naujų sąsajų tarp jo elementų.
– Jūsų literatūriniai komiksai dažnai interpretuoja religijos, filosofijos mokslą; herojais tampa ryškiausi kultūros veikėjai. Ar jaučiate riziką būti nesuprasta lietuvių auditorijos?
Aš jau nuo pat pradžių laukiu, kada atsiras radikaliai pasipiktinusių mano komiksais. Bet neprarandu vilties pataikyti į kokią jautrią temą!
– Kas jūsų literatūrinių komiksų skaitytojas?
Nežinau, kaip apibrėžti savo skaitytoją. Gal panašus į mane?
– Viešojoje erdvėje neretai pasitaiko nuomonių, esą lietuviškai kūrybai didelius sunkumus kelia pernelyg maža šalies rinka. Kaip manote, koks galėtų būti šiuolaikinio jauno kūrėjo sėkmės receptas?
Nežinau, nelaikau savęs beprotiškai sėkminga. Bet galiu paspekuliuoti. Galbūt turėti pakankamai energijos nuolatos kurti tai, kas tau patinka, net jei už tai ir negauni pinigų (kurti į blogą, į stalčių, dovanoti draugams…). Ir – ne ką mažiau svarbu – mokėti pareikalauti užmokesčio, kai kuri ne sau (ne į stalčių ir ne į blogą).
Komentuokite