Gegužės 11 d. galerijoje [si:said] (Daržų g.18, Klaipėda) pristatyta Ramūno Paniulaičio (1957−1982) kūrybos retrospektyva ir knyga, kurioje surinkti draugų ir menininko sesers atsiminimai, taip pat reprodukuojami išlikę koliažai.
Kūriniai giliai kabina svarbius, esminius meno kūrinio atsiradimo, funkcionavimo, kūrybos proceso sintaksės ir semantikos, menininko ir meno misijos klausimus.
Kęstutis Šapoka
Nors menininko kūryba kelis dešimtmečius nebuvo matoma, o tai – tik antroji vieno pirmųjų Vilniaus konceptualistų paroda, ji yra įvardijama kaip globalių avangardo procesų atgarsis, įžiebęs Sąjūdžio epochos meninio avangardo bangą. Paroda galerijoje veiks iki birželio 8 d.
Vienas iš parodos kuratorių Kęstutis Šapoka VOXART plačau pristato parodą:
„Paniulaičio kūriniai, atkeliavę iš 1980-1982 metų ir iki dabar tarsi neegzistavę, yra tarsi laiko mašina, nes pagal šiuos ir dar kelių to meto jaunų, beveik pogrindinių menininkų darbus galime bandyti rekonstruoti tai, ką sąlygiškai galima vadinti „Rytų Europos konceptualizmo“ atgarsiais arba jų vilnietiška versija.
Gali susidaryti klaidingas ir perdėm romantizuotas „vangogiškas“ įspūdis, kad genijai pripažįstami po mirties. Visa tai niekaip nesusiję su „vangogiškomis“ klišėmis. Vis dėlto, Paniulaičio kūriniai, kartu su kelių kitų to meto menininkų išlikusiais ar neišlikusiais kūriniais, retrospektyviai kuria mitą, iliuziją, o gal ir žinojimą, kad XX a. 9-jo dešimtmečio pradžioje Vilnius nebuvo visiškas užkampis ir kad čia brendo įdomios, rimtos vaizduojamojo meno idėjos.
Be to, tam tikra prasme Paniulaičio kūrinių įspūdis ir poveikis yra žymiai didesnis ištraukus juos iš „laiko skylės“, net jei jie būtų buvę tik kokio nors dabar gyvo ir garsaus menininko kūrybinio kelio pradžios atributai. Žmogiška prasme, žinoma, ankstyva Paniulaičio mirtimi jokiu būdu negalima „džiaugtis“ ar ją pateisinti. Jokiu būdu. Tačiau pati kūryba, pabuvojusi beveik keturiasdešimties metų laiko „vakuume“ įgavo papildomų prasmių, jėgos, aštrumo.
Mažai kam iš tų laikų jaunų avangardistų, kurie sėkmingai toliau ėjo menininko keliu ir atėjo iki mūsų dienų, pavyko išlaikyti ankstyvąjį „nervą“, šviežumą, nuoširdumą (o gal ir nė vienam jų). Tuo tarpu Paniulaičio kūriniai tarsi degina, žeidžia, nes jie neturi karjeros ir sukonjunktūrėjimo tęsinio. Galbūt dabartinis šių kūrinių kelias ir bus kelias link sunorminimo, sukultūrinimo, nukenksminimo. Tačiau kol kas jie dar vis aštrūs ir netikėti.
Konkrečių temų tie kūriniai nekabina, bet jie giliai kabina (atsižvelgiant į to meto situaciją, aplinką) svarbius, esminius meno kūrinio atsiradimo, funkcionavimo, meno kūrinio, kūrybos proceso sintaksės ir semantikos, menininko ir meno misijos klausimus. Tokių klausimų ir tokia tam metui radikalia forma anuomet Vilniuje beveik niekas nekėlė arba kėlė tik pavieniai paraštiniai (koks buvo ir Paniulaitis) menininkai.“
Komentuokite