Klaipėdos Apeirono teatras kviečia į spektaklio „Palikuonis“ premjerą

Spektaklis „Palikuonis“. Organizatorių nuotr.

Gegužės 11 d. 19 val.  Apeirono teatre (Turgaus g. 16/Tiltų g. 12, Klaipėda) įvyks Eglės Kazickaitės režisuoto spektaklio „Palikuonis“ premjera. Spektaklis analizuoja žmogaus santykius su pačiu savimi, visuomene, politinėmis struktūromis ir religinėmis dogmomis.

Mes įkaliname vieni kitus savo pasaulėžiūros brėžiniuose ir brutaliai vieni kitus apipjaustome, jei kažkas į tuos brėžinius netelpa.

Eglė Kazickaitė

Spektaklyje vaidina Greta Kazlauskaitė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius. Kostiumus kūrė Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla. Apeirono teatro režisierė Eglė Kazickaitė VOXART pristato premjerą pasitinkantį spektaklį ir jo kūrybinį procesą.

„Spektaklio idėją aktyviai generavau porą mėnesių. Išsikėliau sau nemažai iššūkių, todėl visas kūrybinis procesas, kol jis vyko mano galvoje, buvo nesibaigiantys matematiniai, struktūriniai, kontekstiniai uždaviniai. Man labai patinka tokie galvosūkiai. Kuo jų daugiau, kuo painiau, tuo aktyviau dirba smegenys, tuo pilnavertiškesnį gyvenimą jaučiuosi gyvenanti.

Vienas iš mano uždavinių buvo kuo tiksliau viską išmatuoti ir apskaičiuoti iki pirmojo susitikimo su kūrybine grupe. Susitikus su jais, prasidėjo antrasis etapas, kuris pagal mano siekiamybę turėjo trukti septynias paras – simboliškai tiek laiko, per kiek, anot Knygos, truko pasaulio sukūrimas. Šitas uždavinys svarbus keliais atžvilgiais.

Visų pirma, tai tiesiogiai susiję su spektaklio kontekstu, antra – tai įdomus eksperimentinės kūrybos būdas, kada repeticijos vyksta ne po kelias valandas, o visą parą. Šito etapo metu visi užsidarėme teatre, savotiškai izoliavomės, nes neleidome sau ir vieni kitiems išeiti net į parduotuvę. Ir visą laiką dirbome. Pertraukų turėjome mažai. Nemeluosiu, buvo tikrai labai sunku tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Bet rezultatu tikrai buvome patenkinti. Procesu, nepaisant visko – taip pat.

Esu labai dėkinga aktoriams Ričardui Bartašiui, Kristinai Švenčionytei ir Gretai Kazlauskaitei, kurie nedvejodami vėlėsi į tokią avantiūrą. Mano galva, tai yra tikėjimo tuo, ką darai, išraiška, absoliutaus atsidavimo profesijai, o ne amatui, forma. Tokių žmonių tikrai nėra daug, todėl labai jais didžiuojuosi. Na, o dabar esame trečiajame kūrimo etape – nuiminėjame svogūnų lukštus nuo kiaušinių.

Kas, statant spektaklį, buvo didžiausias iššūkis? Klausimai, kas mes esame ir kas nesame. Kad ir kaip stengtumėmės save apgauti, mūsų lytis vis dar lemia, ką mes galime daryti šitoj šaly ir ko ne, ką galime mylėti ir ko ne, kaip turime atrodyti ir kaip negalime atrodyti. Mes įkaliname vieni kitus savo pasaulėžiūros brėžiniuose ir brutaliai vieni kitus apipjaustome, jei kažkas į tuos brėžinius netelpa.

Mes nesame laisvi, mes įkalinti. Todėl negalime būti iš tiesų laimingi. Kalbu apie pilnatūrę kosminę laimę, ne žemišką. Man atrodo, kad viskas, ką mes šiame pasaulyje veikiam – tai stengiamės pabėgti, pamiršti, užmušti savo prigimtinį nelaimingumą, kuris atsiranda iš mūsų sąmonės ribotumo, negebėjimo atsisakyti visko suvokimo per formą, materiją, o ne esmę. Tas bėgimas pasireiškia įvairiai – ligomis, perdėta savęs meile, darboholizmu, pochuizmu, lėbavimu, kūryba, agresija – begalybe formų. Nes bijome pažiūrėti sau į akis.

Ieškoti atsakymų į beviltiškus klausimus, kurių mūsų sąmonė nepajėgi suvokti, yra didžiausias iššūkis. Ne tik kuriant spektaklį, bet gyvenant šituose kūnuose, šitose taisyklėse.Kalbant apie procesinius iššūkius – įdomu tai, kad tik keturis procentus viso spektaklio sudaro tekstinė dalis. Kadangi Apeirono teatras pelnytai laikomas teksto teatru, mums tai buvo ir yra nemenkas iššūkis. Bet vėlgi – malonus, nes kūrybiškas.“

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments