Kelias nuo „Santa Barbaros“ link lietuviškos architektūros

Kokia yra lietuviška architektūra? Ar ji turi savo išskirtinius bruožus? Erdvioje Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedroje susitikę su Lietuvos architektų sąjungos pirmininku Mariumi Šaliamoru vienu mostu apžvelgėme nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį. Lietuviškumas ir jo atspindžiai šalies miestuose, architektūros tendencijos, perimamos iš kitų šalių ir, galiausiai, pranašystės ateities statiniams – pokalbyje su juo.

Šiomis dienomis, deja, aš neišskirčiau jokios lietuviškumo architektūroje išraiškos.

Marius Šaliamoras

– Visų pirmiausia, pakalbėkime apie lietuviškos architektūros kitimą. Gal galite išskirti svarbiausius pastarojo dvidešimtmečio raidos įvykius?

Lietuvos architektūra yra Europos civilizacijos srauto dalis. Ją aplankė visos meno kryptys. Viskas, kas gimsta Vakaruose, truputį pavėluotai ateina ir į Lietuvą. Taip Lietuvoje pasireiškė ir postmodernizmas: Audriaus Ambraso, Alfredo Trimonio ir Gintaro Čeikausko kompanija pradėjo senamiestyje statyti namelius, derančius prie paties senamiesčio: matyti, kad jie nauji, juose atsispindi postmodernistinis laikotarpis, kai architektai ieškojo išraiškos, detalių, savitumo (kalbu apie restoranų, kavinių kompleksą, įsikūrusį prieš Mikalojaus bažnyčią Vilniuje). 

Mes turime mažiau brangių architektūrinių pavyzdžių, įprastų dekonstruktyvizmo laikotarpiui ir reikalavusių didelių investicijų. Mūsų ekonomikos ištekliai nėra gausūs, taigi net ir šiuolaikiniai verslininkai dar nevaldo pakankamų pinigų sumų, kad galėtų gausiai investuoti į kultūrą. Vienas ryškesnių bandymų buvo verslininkų pastangos susivienyti ir pastatyti iškilios architektūros statinius, kaip, tarkim, architektės Saros Hadid Gugenheimo meno kompleksą, bet, matyt, dėl lėšų stygiaus darbai buvo nutraukti. Kol kas prie tokių statybų projektų mes dar nepriartėjome, bet jau labai nedaug trūksta.

– Ar lietuviškumas architektūroje kaip įtaka ir išraiška yra įmanomas? Ar galite įvardyti, koks gi yra lietuvių architektų „arkliukas“?

Lietuvoje daug kas buvo sugriauta ir sunaikinta. Architektai jautriai elgiasi su istorinėmis erdvėmis, istoriniu paveldu. Jūs man, žinoma, galite paprieštarauti, kad čia pilna skandalų… Pas mus vyksta diskusijos tarp visiškai muziejinio saugojimo atstovų ir tų, kurie nori naujovių. Bet juk niekas nekalba apie tai, kad reikėtų viską nugriauti ir vėliau pastatyti iš naujo (kaip, pavyzdžiui, Kinijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose šluojami miestai ir jų vietoje statomi nauji: kuriamas visiškai naujas pasaulis).

Lietuvoje šito nėra ir mes dirbame atsižvelgdami į kontekstą: ar tai būtų paveldas, ar gamta. Šį bruožą galėčiau išskirti kaip tam tikrą mūsų visuomenės specifiką, iš kurios ateityje galėtų išsivystyti lietuviškumas.  Pokario metu išeivijos architektai bandė sukurti lietuvišką stilių, bet jis truputėlį „kičinis“, dirbtinokas, sulipdytas tarsi iš dekoracijų. Tarkim, vienas iš pavyzdžių – Rainių koplyčia: ją statant iš betono buvo išpjaustyti kryžiai ir koplytstulpiai. Tokią architektūrą galime vadinti „amerikoniškai lietuviška“, bet šitoks stilius vis dėlto neprigijo.

Šiomis dienomis, deja, aš neišskirčiau jokios lietuviškumo architektūroje išraiškos. Mažesni pastatai, skirtingai nei didieji, Lietuvoje yra labai aukštos kokybės. Galime net ir labai kokybiškos gyvenamosios architektūros pavyzdžių surasti. Pasiturintys žmonės jau statosi sau tokius namus.  Lietuvos architektai labai jautriai dirba su medžiagomis, su erdvėmis: panaudojant erdvę kuriama nuotaika, nėra gigantomanijos. Mūsų šalies ekonomika ir žmonių skaičius nulemia tai, kad nėra poreikio ypatingai didelėms erdvėms. Mūsų architektai dirba visame pasaulyje: garsiose architektūros įmonėse dažnai rasite dirbantį lietuvaitį ar lietuvaitę. Lietuviai architektai mėgstami dėl kruopštumo, sugebėjimo kūrybiškai ir atsidavusiai dirbti. 

– Ką galite pasakyti apie Lietuvos miestų architektūrą? Koks Lietuvos miestas, jūsų nuomone, labiausiai sutvirtėjo per pastarąjį dvidešimtmetį? 

Ekonomiškai stipriausias ir geriausiai besivystantis miestas Lietuvoje turėtų būti Kaunas. Jis turi tam visas galimybes. Tačiau vis dėlto yra kažkokios priežastys, kodėl šis miestas vystosi gana sunkiai. Miestų raida labiausiai priklauso nuo ekonominės situacijos, todėl, be abejo, pastebimai patobulėjo Vilnius ir Klaipėda. Šie miestai ir architektūros požiūriu turi daugiausia pastatų ir unikaliai sutvarkytų zonų pavyzdžių. 

Kalbant apie mažus provincijos miestelius, pirmiausia reikia pasakyti, kad juose vyksta paprastesnė komunikacija su administracija. Ypatingai norėčiau pažymėti Kėdainius. Šiame mieste yra labai daug gražių naujos ir senos architektūros pavyzdžių. Manau, Lietuvos architektūra būtų dar sėkmingesnė, jeigu netaptume vieno miesto šalimi (kaip Latvija ar Estija). Būtų džiugu, kad provincijoje gyvenimas nemirtų, nes šie miesteliai turi aibę kitų galimybių. Juk architektūros kokybė priklauso nuo erdvės jautrumo, nuo to, ar žmonėms gera toje vietoje gyventi. 

– Po nepriklausomybės atgavimo atsiradusi galimybė keliauti turėjo nemažai įtakos ir pasikeitimams architektūros srityje. Gal galėtumėte įvardyti pastatus ir šalis, kurios, jūsų nuomone, darė mums didžiausią įtaką? 

Didelę įtaką padarė dar sovietmečiu atsiradusi galimybė Lietuvos architektams išvykti į Suomiją. Čia jie pamatė „švarią mintį“, „švarią formą“, nebrangią architektūrą (tarkim, Vytauto Edmundo Čekanauko kūryboje Suomija paliko labai ryškų pėdsaką. Vienas pavyzdžių – kompozitorių kvartaliukas Žvėryne ar Šiuolaikinio meno centras). Suomiška architektūros tradicija buvo arčiau mūsų kultūrinio suvokimo, negu slaviškoji. 

– Vadinasi, labiausiai sovietiniais metais lietuvių kūrėjus veikė Suomijos pavyzdžiai. Grįžtant prie šiandienos, kokios tendencijos daro ryškiausią įtaką lietuvių architektams dabar?

Tendencijos tokios, kad pasigrožėję „Santa Barbaros“ ir pietų šalių statiniais, mes vis dėlto atsisukame į olandiško, daniško, suomiško tipo architektūrą. Gal tai – architektų nuopelnas, kad jie įtikino (o gal patys žmonės įsitikino), jog šitų regionų architektūra labiausiai tinka Lietuvai, nes prisiminus, kas vyko prieš dvidešimtį metų… Tai buvo panašu į, na, pavadinkime, „serialų“, svajonių, utopijų architektūrą: tai pasireiškė netinkamų gyvenimui namų statymu. Dabar žmonės renkasi protingo dydžio namus. Šis racionalumas padiktuoja ir tam tikrus estetinius sprendimus: medžiagas pasirenkamos kokybiškesnės, kad nereikėtų tuoj pat visko keisti.

– Stebint pokyčius architektūroje atgavus nepriklausomybę, susidaro įspūdis, jog vis didesnę įtaką architektūriniam projektui daro paties architekto įvaizdis, sugebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti. Ar tai tiesa? 

Geras architektas bendrauja ir su užsakovu, ir su visuomene. Jis mato daug didesnį problemų ratą ir išsprendžia problemas taip, kad jos neiškyla nei po dešimties, nei galbūt po penkiolikos metų. Kai įvyksta bendravimas ir bendradarbiavimas, atsiranda kokybė. Architektūra – sudėtingas, kompleksinis reiškinys. Kuo daugiau bendradarbiavimo tarp architektų ir visuomenės, statybininkų, užsakovų (statytojų), tuo produktas geresnis. Kadangi šiuo metu teisinę kultūrą periminėjame iš Europos Sąjungos, tai ir mūsų įstatymai reikalauja, kad šių šalių bendradarbiavimas vyktų.

Anksčiau apskritai pokalbis tarp architektų, statytojų ir visuomenės nebuvo vystomas, o ir dabar neretai tokia komunikacija baigiasi teismais ar pasipiktinimais, bet bent jau vyksta. Svarbu būti atviriems: surinkus skirtingas nuomones, dažnai ir pačiam profesionalui kyla naujų idėjų. 
Pastebėjau tokį dalyką: kai žmogų išklausai, paaiškėja tikrosios pykčio, nesutarimo priežastys. Kalbėjimasis ir bendravimas demokratinėje visuomenėje lėtina darbo procesą, bet kelia bendrą kokybę. Komunikacija jungia ir edukaciją, ir meną įtikinti, ir skatinimą tobulėti. 

Šiandien mes gyvename pavojingu informacinės epochos ir įvaizdžio dominavimo laikotarpiu. Mūsų visuomenės laukia dideli kultūriniai išmėginimai: juk keičiasi žmonių santykiai, daug kas toleruojama. Tampa ne taip svarbu, ką padarei, – svarbu uždėti parašą po tuo padarymu. Taigi, kyla tam tikras pavojus, nes daug kas imituojama. Pamenu, vienoje keramikos gamykloje paklausiau: „ O jūs turite plytelių, kurios imituoja linoleumą, kuris imituoja parketą?“ Įvaizdis – tai mitas, pasakojimas, be abejo, turintis šiek tiek tiesos, bet tik šiek tiek. Ateityje ši tendencija, manau, tik stiprės.

– Ar dar gyva idėja, jog architektas – stipri asmenybė, kuri gali diktuoti sąlygas ir daryti įtaką užsakymui?

Dažnas statybininkas galvoja, kad architektas reikalingas parodyti, kur langą įstatyti ir kokia spalva sieną nudažyti, o visa kita jie žino patys. Taip, statybininkai iš technologinės pusės išmano, kaip pastatyti sieną, kaip uždėti stogą, bet kaip tas pastatas veiks mūsų sąmonę, kokią darys įtaką mūsų kultūrai, kiek ilgai jis stovės… Čia visai kiti dalykai. Juk būgnininkas ir smuikininkas žino savo roles, tačiau bendrai ansamblio visumai reikalingas dirigentas.

Taip ir architektas: kuo labiau jis vadovauja užsakymo procesui, tuo tas procesas kokybiškesnis. Kai kurie architektai patys nenori vadovauti, sako: „Duok, aš tau tuoj čia subraižysiu“. Geras architektas, net ir braižydamas šuns būdą, paklaus: „O tai mažas šuniukas ar didelis, žiemą gyvens būdoje ar negyvens?“ Jis įsigilins į pačią mažiausią žmonių problemą. Jei specialistas nenori tartis su visuomene ir bendrai aiškintis problemų, jis sau prisiima diktatoriaus vaidmenį. Tuomet primetama vieno žmogaus estetika, skonis, sistema. Viskas vien nuo to žmogaus ir priklauso: diktatūra tampa pavojinga. 

– Kaip, jūsų nuomone, toliau vystysis architektūra, kokios tendencijos išliks gyvos?

Pasiturintis žmogus, kuris kurs savo būstą, links į konservatyvią „tikrą“ architektūrą, kur naudos tikras medžiagas, kurs ekologišką aplinką, savotišką mikropasaulėlį. Architektūra, kuri aptarnaus visuomenę (prekybos centrai, kavinės), kuo toliau, tuo labiau bus imitacinė ir virtuali, kurs iliuziją. Be to, ateityje bus labai svarbūs vidiniai, interjeriniai miestai. Lietuvoje mes dar mažai tokių matome. Kaip pavyzdys – prekybos centras „Akropolis“ – erdvė su savu eismu, savomis gatvelėmis… Tokia struktūra išsiplės į miestų rajonus.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments