Atsiprašome, galimi laikini mobiliosios versijos sutrikimai.

Kelias link žiūroviško kino

Reklama

Kol kino prodiuseris Žilvinas Naujokas atsakinėja į mūsų klausimus, jam pro šalį lekia kelionės vaizdai, o rankose „karščiuojasi“ „iPhone“. Gal vyksta koks location scouting naujam filmui ar šiaip susitikimas. Iš šito susirašinėjimo įsimename frazę „žiūroviškas kinas“, pabandome apibrėžti prodiuserio „žanrą“, nusiteikiame pozityviam energijos pliūpsniui. Ir, žinoma, einame pažiūrėti „Lošėjo“, jei dar nesame matę.

Tikriausiai po Bolivudo, Holivudo ir Nigerijos fenomeno galėtume pretenduoti į ketvirtąją vietą.

Žilvinas Naujokas

– Pradėkime nuo pamatinių dalykų: kas yra prodiuseris? Pagal įsišaknijusį stereotipą, kino kūryba prasideda ir baigiasi ties režisieriumi, o prodiuseris yra lyg koks kasininkas, besirūpinantis pinigais. Viskas turbūt daug sudėtingiau?

Nesu tikras, ar yra toks įsišaknijęs stereotipas. Dažnai žmonės arba nieko nežino apie tai, ką daro prodiuseris, arba painioja jo darbą su režisieriumi. Iš tikrųjų, prodiuserio reikšmė skiriasi, priklausomai nuo projekto. Kai kur prodiuseris yra tik atsakingas už finansavimą, labiau executive producer. Kitu atveju, jis pats sugalvoja ar suranda filmo koncepciją ir tuomet ieško komandos, kuri įgyvendins jo idėją. Trečiu atveju, tai – viskas viename: tiek idėjos, komandos, tiek finansavimo suradimas.

– Tarkime, kad kino kūrėjų komanda yra orkestras. Garso režisieriai – prie mušamųjų, aktoriai – prie styginių, prie pianino – scenarijaus autorius ir t. t. Režisieriui tenka dirigento rolė. Kur pastatyti prodiuserį?

Prodiuseris užkulisiuose stebi, kaip jo salėje groja žmonės, kurie yra jo paties pasamdyti ir naudoja jo pirktus ar kurtus instrumentus. Kuo jie kokybiškesni, tuo geriau groja orkestras.

– Po to, kai 2013 m. Lietuvoje pasirodė net 11 pilnametražių vaidybinių filmų (daugiau nei  2010, 2011, 2012 m. kartu sudėjus), dažnai prabilstama apie lietuviško kino atgimimą. 2014-ieji taip pat atrodo stipriai. Kas atsitiko? Kodėl būtent dabar? Tai – atsitiktinumas ar yra kryptingumo?

Kryptingumas. Prodiuseriai, pamatę, kaip mūsų komandai sekasi be valstybės pagalbos kurti kiną, panoro tai išbandyti savo kailiu. Jie suprato, kad į lietuvišką kiną gali ateiti žmonės ir kad jie net gali uždirbti sau ir komandai lėšų. Taigi, atsirado atskirų žmonių, kurie, sekdami mūsų pėdomis, irgi  nutarė išbandyti save šioje srityje. Kaip jiems tai pasiseks, netrukus galėsime įvertinti, bet panašu, kad 2015-ieji labai skirsis nuo praėjusiųjų.

– Vienas šio atgimimo simptomų yra žymus žanrinių filmų pagausėjimas. „Artimos šviesos“ (2009 m.), „Pakeliui“ (2014 m.) yra kelio filmai. „Aurora“ (2012 m.) – mokslinė fantastika, „Streikas“ (2013 m.) laužia vartus politiniam kinui. Jūsų bendradarbiavimas su Donatu Ulvydu pagimdė pirmąją nepriklausomos Lietuvos istorinę nuotykių juostą „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011 m.). Su „Zero 2“ (2010 m.) ir „Redirected / Už Lietuvą“ (2014 m.) buvo išpuoselėta kriminalinė komedija. Net Šarūnas Bartas radikaliai pasuko trilerio link filmu „Eurazijos Aborigenas“ (2012 m.). Iš kur šita žanrų įvairovė? Noras priešintis ankstesniajam, niūriam, suvienodėjusiam nepriklausomos Lietuvos kinui?

Trumpai kalbant – aš, kaip prodiuseris, ar su manimi susiję kūrėjai judame žiūrovo link. Iš čia ir atsiranda komedijos, animacijos, romantinės dramos ar epinio kino žanrai, ko nebuvo iki tol. Valstybės finansuoti filmai – jau visai kita istorija, nes tai dažniausiai labiau eksperimentiniai filmai, kūrėjams ieškant ne tik žiūrovo, bet ir savęs. Kapstantys giliau, ieškantys daugiau prasmės. Tik klausimas, ar jiems tai pavyksta. Kol kas tai – tik bandymai ir vienu iš nedaugelio bandymų teigiamu rezultatu vadinčiau „Lošėją“ (2013 m., rež. Ignas Jonynas – aut. past.).

– Vadinasi, žanrinis kinas užpildo tam tikrą nišą, ieško žiūrovų, norinčių tam tikro efekto. Dažnu atveju žmogus pažiūrės komediją jau vien dėl to, kad nori linksmai praleisti laiką. Tačiau ar verta gimdyti šiuos žanrus ir juos auginti, jeigu Lietuvos kino rinka yra visiškai užpildoma iš užsienio atvežtų žanrinių filmų gausybe? Kodėl reikia būtent lietuviško komercinio kino?

Verta yra tiek, kiek tam užtenka tai darančių žmonių valios, laiko, pinigų. Savęs realizavimo ir ego patenkinimo skalė kol kas aukšta po gerų pavyzdžių, bet netrukus viskas gali greitai grįžti į akmens amžių, nes kaip jau parodė nelabai sėkmingi „Rūsys“ bei „Pakeliui“ pavyzdžiai – rizika didžiulė, ir esame labai nestandartinė rinka su tokia galybe valstybės nefinansuojamų nacionalinio kino filmų. Tikriausiai po Bolivudo, Holivudo ir Nigerijos fenomeno galėtume pretenduoti į ketvirtąją vietą.

– Ar galima teigti, kad pas mus pagaliau atsirado komercinis kinas? Pastaroji frazė dažnai vartojama neigiamai, kaip priešprieša meniniam art house kinui, tačiau Lietuvai naujoviškas pramoginis kinas, orientuotas į žiūrovą, turbūt išeitų tik į gera?

Aš dažniausiai naudoju terminą „žiūroviškas kinas“. Nes pinigai savaime neateina, juos atneša (arba ne) į kino kasą žmogus. Tai ne taip neigiamai skamba, kaip komercinis. Pramoginis kinas – irgi labai teisingas apibūdinimas. Manau, kad tai – tik į gera: prasideda kino vartojimas, žmonės ėmė domėtis ir laukti, tikėti lietuvišku kinu, ko nebuvo dvidešimtį metų. Tai išėjo į naudą ir meninės pakraipos kinui, nes jis tampa pastebimesnis. Tą puikiai parodo ir „Lošėjo“ pavyzdys. Dar prieš kelerius metus šio filmo nebūtų suplūdę pažiūrėti tiek žiūrovų, kiek 2014-aisiais. Žmonės laukė naujo lietuviško kino, stebėjo jo reklamą, diskutavo.

– Kaip apskritai apgintumėte komercinį-žiūrovišką (kaip vadinate) kiną? Jis pagyvina kino industriją ir sukuria atsvarą meniškos pakraipos kinui, bet ką jis duoda žiūrovui?

Kinas yra pramogų srities atstovas, generuojantis bei palaikantis teigiamas emocijas. Ne visuomet, bet dažniausiai. Pramogos žmogui leidžia atsipalaiduoti, patenkina žinių ir proto, smalsumo ir informacijos trūkumą, malšina stresą. Vienu sakiniu – su kinu lengviau gyventi.

– Du sėkmingi 2013 m. filmai, su kuriais dirbote – „Valentinas vienas“ ir „Kaip pavogti žmoną“ – švelniai pašiepia standartinį šeimos modelį, kunkuliuoja komunikacine bei erotine energija. Jums ir jūsų komandai turbūt būdinga jungti komerciškai patrauklias temas su noru kalbėti apie tam tikras problemas.

Būtent. Man patinka ieškoti temų, kurios rūpi kiekvienam iš mūsų, bet ne visi drįsta apie jas garsiai šnekėti. „Valentinas vienas“ ir mums patiems buvo eksperimentas – suveiks tokia atvira tema ar ne. Pabijos žmonės ar ne. Pasirodo, kad lietuviai – irgi žmonės kaip žmonės.

– Ilgą laiką vadovavote didžiausiai filmų platinimo įmonei Baltijos šalyse „ACME Film“. Kokiu būdu ir mechanizmais, sėkmingai ar ne platinami arba galėtų būti platinami lietuvių filmai (komerciniai ir nekomerciniai)? 

Vienos sėkmės taisyklės nėra. Visų pirma, filmas turi nešti įdomią žinutę, turi būti konceptualus. Jei taip yra, dar norėtųsi, kad ir pats kūrinys būtų vykęs. Jei visa tai sukrenta į vieną vietą, platintojai ieško įdomiausių reklaminių kampų ir atitinkamai derina reklaminio biudžeto dydį. Kuo daugiau potencialo turi filmas, tuo didesnė sinergija ir su reklamos kampanija. 

– Vadinasi, tiek komercinis, tiek nekomercinis kinas platinamas vienodai?

Sklaidos kanalai dažniausiai būna panašūs, bet pramoginiam kinui daugiau naudojami didesni biudžetai pagrindiniams sklaidos kanalams, tuo tarpu nišiniams filmams dažniau ieškomi netradiciniai sprendimai.

– Šiuo metu sukinėjatės Holivude. Ar galite palyginti europietiškąjį filmo prodiusavimo modelį su amerikietiškuoju?

Jei keliais žodžiais – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kino kūrėjai kalba ne tik įdomia, bet ir suprantamesne žiūrovui kalba. Taip, JAV yra sukuriama ir daug neįdomaus šlamšto, bet čia yra ir pačių įdomiausių filmų kalvė, visų kino kūrėjų meka. Meluotų tas kino meno atstovas, kuris sakytų, jog nenori į Holivudą. Kine dirbantys žmonės yra patys didžiausi egoistai (teigiama prasme, kiek tai įmanoma), nes visi nori, kad jų kiną pamatytų, įvertintų, pajaustų kiek įmanoma daugiau žmonių. Tik nelabai dažnam tai pavyksta. O tiems, kuriems pavyksta, daugiau šansų kalbėti nuo aukščiausio pjedestalo – Holivudo. Europoje, nors ir vyrauja vis dar „valdiškais“ pinigais kuriamų filmų didžiuma, ten taip pat gimsta vis daugiau gabių prodiuserių bei režisierių. Kinas keičiasi, nors ir lėtai. 

– Išties, „Valentinas vienas“ yra žinomas dėl įžanginės frazės: „Filmas sukurtas be valstybinio finansavimo“. Skamba triumfališkai, bet ir šiek tiek kandžiai. Kokią žinutę norėjote palikti žiūrovams?

Nežinau, ar žiūrovas tą tinkamai suvokia, nes čia ne jo daržas. Ši žinutė buvo tuo metu labiau skirta mūsų valdžiai, net neturinčiai nacionalinio kino centro, nacionalinio kino vystymosi vizijos. Matyt, norėjosi atsigriebti už „Tado Blindos“ kūrimo metu patirtas kančias. Smagu, kad su laiku viskas keičiasi – pavyzdžiui, šių metų kino finansavimo biudžete jau numatytos lėšos ir mažo biudžeto filmui, ir pirmam režisieriaus darbui. 

– Dažniausiai valdiški pinigai yra skiriami tam, kad būtų išlaikytas tam tikras kultūros (taip pat, žinoma, ir kino) minimumas. Ar manote, kad viskas pamažu turėtų visiškai pereiti į atskirų asmenybių, kūrybinių grupių ar korporacijų (t. y. privačias) rankas?

Taip niekada neatsitiks ir to nereikia. Tiesiog valstybei gali labai stipriai padėti išmanantys šią sritį privačiai dirbantys profesionalai. Nes buvimas tik kino kritiku, žurnalistu, kompozitoriumi, psichologu ar gamybos vadovu tikrai negarantuoja įdomaus kino sukūrimo perspektyvos.

– Kristinos Buožytės „Aurora“ buvo pirmasis lietuviškos koprodukcijos filmas, išplatintas JAV („Vanishing Waves“ vardu). Ar artimiausiu metu įmanomas toks scenarijus, kad lietuvių filmai vis dažniau pasirodys amerikiečių kino teatruose? Kaip turėtų atrodyti tokie filmai?

JAV kino teatruose lietuviškas kinas atsidurs tik tada, kai jis laimės svarbius pasaulinių kino festivalių apdovanojimus arba bus sukurtas pagal visas pramoginio JAV kino taisykles. Realus šansas bus „Tarp pilkų debesų“ [Rūtos Šepetys romano „Between Shades of Gray“ bendra lietuvių ir amerikiečių ekranizacija – aut. past.], bet kol kas per anksti apie tai kalbėti.

– Kalbate apie pramoginio JAV kino taisykles. Kokie būtų tų taisyklių pavyzdžiai? Ką privalo turėti toks pramoginis filmas?

Filmas turi būti įdomus kiek įmanoma platesniam žiūrovų ratui. Jis turi būti kuriamas taip, kad atsipirktų ne iš biudžeto ar fondų lėšų, o iš to, kam jis kuriamas, – žiūrovų. Savyje jis turi jungti įdomų turinį, profesionalią kūrėjų komandą, o jo platinimu turi rūpintis geriausi savo srities profesionalai. Tai – sėkmingo filmo sukūrimo formulė.

Reklama
Komentuokite
Autorius:
VOXART.lt