Jaunos, aštrios ir veržlios – trys raktiniai žodžiai, kurie pirmieji šauna į galvą uostamiestyje įsikūrusio Apeirono teatro režisierių Gretos Kazlauskaitės ir Eglės Kazickaitės apibūdinimui. Jos garsėja savitu, tačiau aktualiu ir skvarbiu žvilgsniu į jas supantį socialinį bei meno pasaulį. Tarp įtempto repeticijų grafiko šios dvi režisierės sutiko greitakalbe išberti keletą įžvalgų šiuolaikinio teatro bei dramaturgijos tema.
Mūsų ambicijos ir kritiškumas skatina norėti to, kas geriau, tačiau klausimas, kokiu greičiu mes judame į priekį.
Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė
– Kas jums yra teatras?
Greta Kazlauskaitė: Manau, kad pirmiausia reikėtų išskirti tai, kas teatras yra Apeirono teatrui, kas teatras yra man ir Eglei. Nes tai yra trys atskiri kūnai, kurie kartu yra vienas. Man teatras – gyvenimo interpretacija. O Apeironui teatras yra vis besikeičiantys, augantys žmonės, kurie vis dar ieško savo kelio į teatrą.
Eglė Kazickaitė: Aš savo atsakymo neturiu ir visada suglumstu išgirdusi šį klausimą. Man tai labai sudėtinga atsakyti. Manau, kad klausimo esmė – kas man yra teatras šitame ar kitame etape, nes su kiekviena diena, repeticija, pradėtu ar pabaigtu spektakliu tarsi instaliuoji ką nors naujo į save ir tai viską pakeičia.
Greta: Ir dirbdamas vis naujomis aplinkybėmis, su vis kitais žmonėmis kaskart iš naujo atrandi tai, kas ir koks yra teatro komponentas. O jeigu reikėtų apskritai atsakyti, tai atsakymas būtų toks pat, kaip ir į klausimus, kas yra meilė arba gyvenimo prasmė. Kad ir kaip bandytum atsakyti, visada išeina truputį banalu.
Eglė: Vis tiek yra tam tikros formulės, kurias menininkai mėgsta ir jomis atsako į panašius klausimus. Esu kažkada bandžiusi atsakyti į jį. Tada sakiau, jog teatras yra komunikacijos forma. Tai man vis dar atrodo teisinga. Juk žmonės bendrauja. Susitinka skirtingi ir labai panašūs ir ieško bendrų sąlyčio taškų. Kartais teatre atrandame tai, ko nerandame gyvenime.
– O koks, jūsų akimis, yra teatras Lietuvoje? Juk neretai tėškiama, esą jo nėra, jis nyksta.
Greta: Mano galvoje iškart atsirado kelios pavardės.
Eglė: Aš galiu perskaityti mintis: Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas.
Greta: Tie penki, kur dešimt metų nesikeičia.
Eglė: Tiesą sakant, Lietuvoje yra labai daug veiksnių, kurie trukdo teatrui atsirasti. Kalbant apie tai, jog labai nedaug profesionalių teatro pedagogų, trūksta stiprios teatro kritikos, nėra tinkamo vaikų parengimo teatrui.
Greta: Pedagogams neretai tenka taisyti tai, ko išmokstama mokykloje. Pavyzdžiui, mes visi per literatūros pamokas raiškiai skaitome eilėraščius ir dalyvaujame raiškiojo skaitymo konkursuose. Ir kai tai darai dvylika metų, apie tų taisyklių teisingumą ar neteisingumą net nesusimąstai. Ir tada ateini į stojamuosius egzaminus ir supranti, kad kažkas ne taip.
Eglė: Mokykloje dalykai juk formuoja ne tik būsimą aktorių ar režisierių, bet ir žiūrovą.
Greta: Faktas, jog lietuviškas teatras yra dar labai jaunas, paremtas savomis ir svetimomis tradicijomis, kurias perimti, įsisavinti ir, svarbiausia, interpretuoti mes dar mokomės. O tradicijos sunkiai priima naujoves.
Eglė: Teatro įvairovę turėtų sukurti marginalai. Tie, kurie kuria nepriklausomai ir gali sau leisti eksperimentuoti. Kaip Jerzy Grotowsky darė. Jis nesiorientavo į tai, kaip išsilaikyti, pritraukti žiūrovų, spektaklius rodyti reguliariai.
Bet tai riboja pati teatro politika. Tam, jog gautum teatro statusą, privalai turėti repertuarą: bent kelis spektaklius, kuriuos nuolat rodytum, kurie trauktų žiūrovus. O kur tada eksperimentas? Kur tada veikti mažiems teatro dariniams, kurie turi atlikti tą marginalų funkciją?
Centras yra valstybiniai teatrai, o mažieji – periferija. Iš esmės, jie vieni be kitų egzistuoti negalėtų. Bet kultūros politika sudaryta taip, kad mažesnieji privalo judėti centro link.
– Bet juk pradžioje jau sutarėme, kad privalo būti tradicija, užtikrintas jos perėmimas. Taigi galbūt tokiu būdu bent jau dirbtinai siekiama tai išlaikyti? Juk negali kiekviena nauja karta sukurti visiškai naujo teatro, dekonstruoti tradicijos.
Eglė: Žinoma, kad taip. Aš už tradiciją. Valstybiniai teatrai dabar ir yra kaip muziejai. Tačiau problema yra ta, kad greta tradicijos mes nevystome šalutinių objektų. Valstybiniai teatrai, kurie perteikia tradicijas, – super. Tačiau tų periferinių objektų politika smarkiai šlubuoja.
Greta: Vis tiek turi atsirasti kažkas nauja, kad mes tobulėtume. Tačiau tas „nauja“ yra labai sąlygiškas dalykas – ar aš toks kvailas, kad man tai atrodo nauja, ar man tiesiog viskas jau matyta ir yra atsibodę? Kiekviena tradicija kinta. Juk kinta ir žmogus.
Juk jeigu mes kaip pavyzdį paimtume mokinius, kurie tam tikrose socialinėse ir politinėse aplinkybėse tendencijas perėmė iš savo mokytojų, o vėliau jas siuntė į trečias ir ketvirtas lūpas, neabejotinai pirminė tiesa transformavosi. Toks sugedęs telefonas, tačiau gerąja prasme.
Eglė: Esmė nėra naujumas, o ta ištisinė vibracija.
Greta: Iš dalies, tas naujumas yra sąlygiška fikcija. Pats faktas, jog koks nors dalykas dar niekada, jokiu laiku, jokioje civilizacijoje ir jokiame krašte neegzistavo – sunkiai tikėtinas.
Kartais naujumo, novatoriškumo vaikymasis – tai lyg tokia ryški plunksna, kuria mes puošiamės, nors ir žinome, kad tai yra kičas, tačiau taip norisi to ryškumo ir grožio… Jis dedamas kuriant reklamą, rašant projektus, nors dauguma tuo žodžiu tiesiog manipuliuoja.
– Kasmet kalbama, kad teatralai ir teatras nieko gero nebesukuria, išsisėmė, prarado talentą. Ar šiuolaikinis teatras iš tiesų nieko vertas? O gal tai analogiška situacija „o mano karta buvo kitokia“?
Greta: Čia yra žmogaus prigimtis: niekada nebūk patenkintas tam, kad tobulėtum. Toks užslėptas savęs žalojimas dėl to, kad save išsaugotum. Kalbant apie Lietuvą, mes turime keistą mentalitetą, kuris susideda iš nežaboto reiklumo ir valios trūkumo nuosekliam darbui.
Vadinasi, mūsų ambicijos ir kritiškumas skatina norėti to, kas geriau, tačiau klausimas, kokiu greičiu mes judame į priekį. Aš manau, kad mes tobulėjame ir viskas tikrai nėra pasenę. Tiesiog Lietuvoje tai vyksta labai lėtai.
Eglė: Sako, dabar žiūrovą sudėtinga nustebinti. Tačiau man keistai skamba reikalavimas, kad teatras visuomet turi nustebinti arba šokiruoti.
Greta: Nebėra reakcijų, yra tik toks keistas visko dorojimas. Kodėl jauniems žmonėms ateina tokios mintys: „Va, galėtų kilti tas karas, tegu išsprogdina viską po velnių…“? Juk jie to nematė ir nežino, kas tai yra, tačiau visko yra tiek daug prisikaupę, žmonės liūdni ir pikti. Teatras man turi giją su šventumu. Tai vieta, kur mes kviečiami susikaupti ir pamąstyti apie tai, apie ką negalvojame kasdien.
Eglė: Teatras niekada nebus geras, kol mes į jį eisime reikalaudami šou.
– Kokią vietą teatre užima ir turėtų užimti dramaturgija? Ar šiuolaikinis teatras pajėgus kalbėti ir be šios priemonės?
Greta: Dramaturgija yra būtina. Tik klausimas, ar tu ją kuri pats, ar pasiimi iš lentynos.
Eglė: Dramaturgija bet kuriuo atveju atsiranda. Tačiau ar ji privalo būti spektaklio inspiracija? Man pačiai įdomiau, kad dramaturgijos nebūtų. Teatras gali egzistuoti kaip pirminė meno rūšis. Manau, kad spektaklis turi prasidėti ne nuo ankstesnio kūrinio (dramaturgijos), o nuo idėjos.
Greta: Toks požiūris atsirado tada, kai pradėjome pačios kurti. Daugeliui kyla klausimas: ar tau neįdomūs kiti dramaturgai, ar jie yra prasti? Taip nėra. Tiesiog dabar toks etapas. Juk daug kur ir dramaturgija yra rašoma paraleliai su statomu spektakliu. Tiesa, aš pati šiuo keliu dabar neinu. Ne todėl, kad man neįdomu.
Tiesiog, kad galėtumei užsiimti komandiniu dramaturgijos kūrimu, reikia komandos. Kol kas mes kiekvieną kartą dirbame su nauja komanda, ją reikia prisijaukinti. Paprastai tai jauni žmonės. Ir jeigu tokiame nestabilume dar kartu imtume kurti dramaturgiją, pakviptų chaosu.
– Po savo stogu priimate ir teatrą „Lino lėlės“, kitus kūrėjus, kurie taip pat atsisako pjesių, jas kuria patys. Ar taip tiesiog išeina, ar sąmoningai vienijate tokius menininkus? Galbūt siekiate sukurti savotišką kūrėjų klasterį?
Eglė: Būtų gerai, tačiau tai turi gimti natūraliai. Klaipėda nėra toks didelis miestas, kad būtų galima surinkti daug nepriklausomų, nebijančių rizikuoti kūrėjų. Realesnė situacija būtų suburti daug vieno tikslo siekiančių vizualiųjų menų kūrėjų.
Greta: Rizikos faktorius yra labai svarbus. Dauguma teatralų dėl savo statuso yra kam nors įsipareigoję: vieni savivaldybei, kiti bijo kritikų, tretiems nebereikia eksperimento. Tokios sintezės idėjai jau labai daug metų, tačiau ji sunkiai įgyvendinama. Jai reikia kažkokios sistemos, bendro tikslo. Tai turėtų būti vienas aiškus projektas. Apskritai, tokią gildiją sukurti labai sunku.
– Kaip vertinate faktą, jog pastaraisiais metais didieji Lietuvos teatro grandai grįžta prie klasikos kūrinių ir bando juos pateikti kaip aktualią tiesą šiandien?
Greta: Gerai. Juk, kaip ir kalbėjome, nauja yra tai, kas yra sena. Juk jie šią dramaturgiją renkasi ne todėl, kad ji seniai parašyta, o todėl, kad yra labai gera.
Eglė: Aš čia įžvelgiu ir tam tikrą edukacinį procesą, kai tie patys režisieriai statė pjesę, kai buvo jauni, ir dabar kuria. Jų požiūris pasikeitė. Dabar ir vėl dvidešimtmečiai gali pamatyti tuos chrestomatinius kūrinius. Man, tiesą sakant, keista, jog tie patys režisieriai kelis kartus imasi tos pačios pjesės. Tik klausimas, ar mes statome Antono Čechovo kūrinius vien todėl, kad tai yra jis? Keista, kaip per vienus metus gali išdygti penki „Vyšnių sodai“.
Greta: Gal projektuose buvo teiktas prioritetas?
Eglė: Gal… Taip, kaip dabar su Donelaičiu. Kaip koks prakeiksmas.
Greta: Visuose projektuose teikiamas prioritetas. Donelaitis tapo turgaus preke.
Eglė: Vis dėlto manau, kad klasikinės dramaturgijos pastatymų vienareikšmiškai reikia vardan įvairovės. Lygiai taip, kaip reikia ir spektaklių be dramaturgijos. O ar spektaklio sumanytojas nėra dramaturgas?
Greta: Esu girdėjusi, kad ir patys dramaturgai yra spektaklių inspiratoriai. Gali būti ir atskira iniciatyvinė komanda, kurie pasiūlo teatrui statyti spektaklį viena ar kita tema.
– Žvelgiant kritiškai, ar tai nėra teatralo, kuriančio spektaklį, egocentriškumo ženklas? Ar neturėtų kiekvienas dirbti savo darbo? Scenografai – piešti, režisieriai – režisuoti, aktoriai – vaidinti, muzikantai – groti?
Eglė: Man tai neatrodo savanaudiška. Tai yra tiesiog kitaip, nei mes esame įpratę. Anksčiau ir režisieriaus nebuvo.
Greta: Kažkur mūsų protuose įvyko socialinis lūžis, kad yra taip ir ne kitaip. Kiekviena komanda turi savo darbo pobūdį ir principą, kuris taip pat nėra amžinas. Galbūt po kelerių metų rasime dramaturgą, kuris nuolat mums rašys pjeses. Nėra nieko pastovaus.
Eglė: Taip pat ir su klausimu, kas turi būti teatro veidas – vėliavos nešėjas. Juo gali būti bet kas.
