Kaip vyksta visuomenės ir skulptūros komunikacija?

Visuomenės reakcija į aplinką, kontrastus ir provokacijas dažnai iškelia daug klausimų. Vienas jų – gal ir „nuvargęs“, bet aktualus – skulptūros vaidmuo visuomenėje bei jos komunikacija su aplinka. Taigi skulptūros ir miestiečių ryšį, kartais kylančią nesupratimo, nepasitikėjimo ir atmetimo reakciją, žmonių norą unifikuoti meninę aplinką bandome suprasti kartu su menotyrininke, kultūrinio gido „Vilniaus skulptūrų kelias“ autore Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene.

Skulptūra yra kalba, kuria kažkas yra pasakoma, įženklinama. O ar pasakoma pakankamai, ar pasakoma tai, ką būtinai reikėjo, o gal derėjo patylėti – yra probleminis klausimas, dėl kurio nuolatos verda diskusijos, ginčai ir kovos.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

– Daug galvojau apie skulptūrą kaip reiškinį. Tai – miesto ar šalies „gyventojas“, tiesa, stacionarus, niekur nekeliaudamas nešantis žinutę, nebyliai simbolizuojantis idėją. Vadinasi, pagrindinė skulptūros funkcija yra komunikuoti su aplinka, tačiau vargu ar dauguma skulptūrų tai daro. Tuomet kokį vaidmenį skulptūra atlieka mieste, šalyje, visuomenėje?

Tai – kompleksinis klausimas, turįs polinkį į filosofinius svarstymus. Nėra vieno teisingo atsakymo, o tie visi galimi požiūriai priklauso nuo žiūrėtojo. Dėl to skulptūra ir kelia tiek diskusijų. Pradžioje visuomet siūlau išsiaiškinti, ką turime galvoje, kai sakome „skulptūra“. Juk skulptūra tėra bendras pavadinimas, kuriuo pavadiname ir paminklus, monumentus didvyriams, šiuolaikinio ar modernaus meno objektus, net antkapius.

Nuo skulptūros funkcijos (t. y. to, kam ji skirta) priklauso, kaip ji tarpsta savo kontekste, kaip komunikuoja su aplinka ir suvokėju. Na, ir ar iš viso komunikuoja. O gal nekomunikavimas irgi gali būti tos skulptūros funkcija, slapta misija? Mąstydama apie kai kurias „nematomas“ Vilniaus skulptūras dažnai pagalvodavau, kad tas jų nematomumas yra kažkuo žavingas, leidžiantis patirti staigmenų netgi senam vilniečiui. Bet kitu atžvilgiu, tai yra problema. Skulptūros autorystė ir pavadinimas nenurodyti, apie skulptūros istoriją ir žinutę tegali spėlioti. Tuomet kokia iš viso jos egzistavimo prasmė?

Taigi, komunikacija vis dėlto yra svarbu. O kokios komunikacijos mes iš skulptūrų reikalautume, tikėtumėmės? Juk vieniems Eimanto Ludavičiaus „Šuo“ Gedimino prospekte atrodo pats komunikabiliausias, o kitiems tik kelia atsainią šypseną ir neatrodo kaip rimtas kūrinys. Vieniems karaliaus Mindaugo paminklas (skulptorius Remigijus Midvikis) – šaltas, oficialus ir neišradingas (turint galvoje, kad sukurtas iš perdirbto to paties autoriaus paminklinio projekto kunigaikščiui Gediminui), bet, žiūrėk, – kiek vaikų krykštauja čiuožinėdami nuo jo postamento.

Be to, ar komunikabilumas – vienintelis vertės kriterijus, kuriuo būtinai turėtų pasižymėti mieste stovintis objektas? Vokiečių gatvės pradžioje stovi Vlado Vildžiūno „Barbora“ pati sau nuostabi, nė kiek nesirūpindama, ar į ją kas žiūri, ar prieina. Ir ką – bloga skulptūra? Ne, skulptūra puiki. Mat gebėjimas komunikuoti irgi nėra vienintelis skulptūros vertės matuoklis. Todėl taip sunku subendravardiklinti. Viena aišku – skulptūra yra kalba, kuria kažkas yra pasakoma, įženklinama. O ar pasakoma pakankamai (įtaigiai, meniškai, šiuolaikiškai), ar pasakoma tai, ką būtinai reikėjo, o gal derėjo patylėti – yra probleminis klausimas, dėl kurio nuolatos verda diskusijos, ginčai ir kovos. Tarp menininko ir miesto, tarp skulptūros ir visuomenės ir tarp visų kitų galimų ir įmanomų grandžių, kaip nors susijusių su miestu (šalimi), jo dabartimi ir atmintimi.

Komunikacijos nuolatos trūksta ne tik tarp skulptūrų ir suvokėjo (visuomenės), bet ir tarp tų visų atskirų grandžių, atstovaujančių savo pasaulius. Iš antropologinės pusės žvelgiant, visuomet įdomu stebėti, kaip skulptūra – fizinį pavidalą įgavusi idėja – geba provokuoti ir kurti žmonių galvose savarankiškas idėjas ir prasmes, sukelti labai ryškias emocijas (tokias, kaip švelnumas ar agresija).

– Šių visų apmąstymų skatinimą ir norisi vadinti komunikacija, kadangi, mano nuomone, tas pats kūrinys su kiekvienu žmogumi geba komunikuoti skirtingai, vieną įkvėpti, kitą priversti apmąstyti apie žmogiškuosius faktorius ir pan. Bet kartais atrodo, jog vizualusis menas su šiandienos visuomene geba komunikuoti tik provokacijomis, dėl ko dažnai kyla svarstymai, kas kam priklauso: ar menas visuomenei, ar visuomenė menui?

Klausime slypi bent dvi problemos. Pirmiausia, nelygu apie kokį vizualųjį meną kalbame. „Gražaus“ meno dažniausiai plačioji visuomenė nepuola. Bet grožio kategorija irgi kinta priklausomai nuo laikmečio ir konteksto. Tarkime, anglų prerafaelitų kūryba – tokia svaigiai saldi ir romantiška, sakytum, grožio ir simbolizmo grynuolis. Bet XIX a. pabaigoje tai buvo avangardas, laužęs visus meno kanonus ir vertybių normas. Arba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, savo laiku taip pat neįvertintas, neatrastas, niekam neatrodęs kuriantis „gražius“ paveikslus. Šiandien jo tapyba tai pačiai plačiajai visuomenei nekelia jokių prieštaravimų ir juolab neatrodo provokatyvi. Ji – kaip nekintanti duotybė, konstanta.

Plačioji visuomenė dažniausiai sunkiai priima „negražų“ meną, užkibdama ant kūrinio medžiagos ar formos, bet „nepagaudama“ turinio, neskirdama šių dviejų dalykų. Čia labai sena problema, kurią sprendžia pats laikas. Kai visuose meno vadovėliuose ir istorijose matai Marcelio Duchampo „Fontaną“, gal ir papurkštauji, jog tai ne menas, o paprasčiausias pisuaras, bet negali pakeisti meno istorijos, kurioje šis kūrinys laikomas labai svarbiu jau beveik šimtmetį. Nesinori vėl samprotauti apie edukacijos būtinybę ir svarbą, tik pakartosiu, jog meno kalbos mokytis reikia lygiai taip pat, kaip bet kurios kitos kalbos. 

Sakydama, jog vizualusis menas komunikuoja dažnai tik provokacijomis, turbūt turėjai galvoje būtent šiuolaikinį meną. Nesutikčiau. Tikrai negalima suniveliuoti viso šiuolaikinio meno. Manau, tokia mintis daugeliui kyla dėl dviejų priežasčių: „jei nesuprantu, tai turbūt čia bus kažkokia provokacija“ ir visokių žiniasklaidos ar pačių menininkų sąmoningai ar nesąmoningai daromų skandalėlių. 

Kita klausimo dalis – kas kam priklauso – menas visuomenei ar visuomenė menui. Gana marksistinis klausimas, kurio meno pasaulis nesvarsto visai, nes tai tiesiog ir neaktualu, kol kūrinys nesikėsina užimti vietą viešojoje, vadinasi, visuomenei matomoje ir jai priklausančioje erdvėje. Aš galvoju (gal idealistiškai), kad menas niekam nepriklauso, jis tiesiog yra kartu su mumis. Panašiai, kaip sakoma apie vaikus – kad jie nėra mūsų, o tik gyvena su mumis. Bet kaip rūpinamės dėl vaikų, išleistų į pasaulį, taip ir dėl „prikurtų“ meno kūrinių negali atsipūsti. Jie ima gyventi savo gyvenimus, kurie artimai susiję su žmonių gyvenimais ir t. t. Bet ar būtinai kas nors turi kam nors priklausyti?

– Norėčiau sukonkretinti klausimą apie provokacijas. Pavyzdžiui, retas atvejis, jog visuomenę taip suvienytų diskusijos apie meną, kaip Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Krantinės arka“. Kol plačiajai visuomenės daliai yra „skanu“ pasižiūrėti į meną, tol nekyla ir diskusijos. Neatsimenu kitos skulptūros su tokiu atoveiksmiu… Kitas pavyzdys – mes puikiai žengiame pirmyn su technologijomis, bet su menu, kaip matome, ne. Tai lyg ir traktuoja baimę naujovėms, tam, ko ne visai suprantame. To padarinys – ambicija unifikuoti aplinką, o lyg ir norėtųsi, jog  visuomenė suprastų, kad reikalingas visoks menas. Kokia jūsų nuomonė?

„Krantinės arka“ iš tiesų suveikė fenomenaliai ir apie tai daug kalbėta ir rašyta. Nė viena lietuvio skulptūra negali pasigirti vien tik jai skirta knyga (turiu galvoje Elonos Lubytės sudarytą „Vienos skulptūros apkaltą“). Apie ją jau tiek daug pasakyta, kad nebežinau, ką galiu pridėti. Nebent tik paantrinti Ernesto Parulskio nuomonei, jog tūlas vilnietis („mokesčių mokėtojas“, kuriuo dabar taip mėgstama tituluotis) turėtų suvokti, jog kiekviena visuomenės grupė turi teisę į tam tikrą procentą valstybės finansuojamo sau patinkančio meno viešosiose miesto erdvėse. Jeigu jau demokratija ir lygybė, tai ji turi liesti ir tokius dalykus.

Norėčiau tikėti, jog „antiarkininkai“, arba tiesiog tie, kurie nesupranta šiuolaikinio meno ir laiko jį beverčiu, kada nors vis dėlto savęs klaus: „Kodėl jo iš tikrųjų nemėgstu?“ Bet jeigu nekels sau tokio klausimo, tai bent jau gebės toleruoti tai, ko nemėgsta ir kam nepritaria, žinodami, jog yra žmonių, kurie mėgsta ir pritaria. Juk nepuolame smerkti kiaulių vien todėl, kad yra žmonių dalis, kurie mėgsta kiaulienos dešras. Kiaulė juk nekalta, kad yra kažkieno valgoma arba nevalgoma. Todėl „Krantinės arką“ niekinantys fiziniai išpuoliai daug pasako apie tam tikrų žmonių mentalitetą, kuris, beje, atspindi kažkokį „pirmykštiškumą“. 

– Visiškai su jumis sutinku. Bet ar galėtumėte tą patį pasakyti apie Žaliojo tilto skulptūras? Ir, jūsų nuomone, kur jų vieta?

Kaip tik balandžio pirmosios proga vienas mano socialinio tinklo „Facebook“ draugas paviešino nuotrauką, kurioje pavaizduotas Žaliasis tiltas su prierašu, jog draugas pats matė, kaip skulptūros buvo nuimtos ir kad dabar vaizdas atrodo daug geresnis. Suklusau, nejaugi skulptūras iš tikro nukėlė? Bet ne, tebestovi. Žaliojo tilto skulptūros yra daug opesnė problema negu „Krantinės arka“. Jų pavidalai slepia skirtingas žinutes. Vadinamieji „balvonai“ yra įsipainioję į šiandienos politines peripetijas, o Virginijus Savukynas rašė, kad jos net dalyvauja informaciniame kare. Bet čia ir vėl yra kelios pusės, siūlančios skirtingus sprendimus.

Jos įtrauktos į paveldosaugos saugojamų objektų sąrašą, todėl bet koks sprendimas yra apsunkintas. Kartais panašu, kad tai – ir ambicijų karas. Dažnai pamirštama, jog jos yra avarinės būklės ir, kol vyksta ginčai, gali tiesiog užgriūti ant praeivio ar nugarmėti į upę. O jeigu reikia pasakyti, ką aš apie jas galvoju, tai pasakysiu, jog balsuočiau už menininko Gitenio Umbraso arba architekto Audriaus Ambraso siūlymus. G. Umbraso idėja buvo tokia: konvertuoti socrealistinių skulptūrų skelbtą žinutę, (savi)ironiškai perkonstruoti ne taip senas sovietinę patirtį ir atmintį, jas ne nuneigiant, ne griaunant ir užmirštant, bet pripažįstant ir pasijuokiant.

Įsivaizduokit skulptūras, apraizgytas apyniais. Arba nudažytas rožine spalva. Arba uždarytas narvuose, ką padaryti siūlo A. Ambrasas. Toks sovietinio paveldo prasmių perkeitimas ir ironija neretai pasitelkiamas postsovietinėse šalyse. Čekų menininkas Davidas Černy rožine spalva nudažo sovietinius tankus-monumentus, paversdamas juos kažkada tvirtintos ideologijos parodija. Ir tai yra daug įtaigiau negu tiesiog nugriauti. Bet tokius dalykus padaryti Žaliojo tilto skulptūroms galima tik chuliganiškai, nes gerbiamas ir skulptorių atminimas.

Beje, pasigilinus į šių personalijas, ne taip sunku suprasti, kodėl jų sukurti „balvonai“ yra paveldo sąraše. Juk tas pats Bronius Pundzius slapta iškalė Dariaus ir Girėno bareljefą ant Puntuko akmens, taigi negali lengva ranka apkaltinti jo ir kitų kolaboracija su sovietais. Buvo sudėtingas laikas. Kalbant apie chuliganiškumą, šios skulptūrinės grupės per savo gyvavimo metus yra patyrusios ne vieną išpuolį ir tai yra įdomu. Ant jų galvų buvo užmauti „Maximos“ maišeliai, suprask, kapitalizmo kritika? Prieš porą metų – „Pussy Riot“ skandalo fone – kaukės. Tokie nežinomų asmenų surengiami aktai man labai įdomūs. 

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments