Kaip pradedančiajam rašytojui užsitarnauti vietą po saule?

Apie ką kalba jaunieji rašytojai? Kuo jie gyvena, kaip pasiekia skaitytojus, su kokiomis problemomis susiduria? Rašytojas Gintaras Grajauskas, ištisą dvidešimtmetį redaguojantis dienraščio „Klaipėda“ priedą „Gintaro lašai“, nuošalėje nepalieka ir jaunųjų autorių. Deja, pats poetas konstatuoja: nors kūrybinė laisvė dabar visiškai neribojama, erdvių jauniesiems rašytojams publikuotis yra mažai.

Geriausias būdas pasiekti publiką buvo ir tebėra knyga. Išleisti pirmąją knygą, jei tai ne kulinariniai receptai, – sudėtingas reikalas.

Gintaras Grajauskas

– Vieno pokalbio metu minėjote, kad nepaisant krentančio tautiečių raštingumo lygio, paradoksaliai, daugėja tekstais besidominčių, skaitančių ir, svarbiausia, juos kuriančių žmonių. Ar tai – savotiška literatūros revoliucionierių karta, kedenanti naujas, anksčiau tabu buvusias temas?

Šitoje lokalioje teritorijoje – taip, kuriančių tikrai nemažėja. Kasmet, artėjant Jaunųjų kūrybos konkurso (organizuojamo dienraščio „Klaipėda“) pabaigai, publikuojame nebe po vieną, o po keletą jaunųjų autorių – kad kaip nors sutilptų visi geresnieji tekstai, ir vis tiek dar būrelis lieka kitiems metams. Ar tai ženklina apskritai kuriančiųjų ir skaitančiųjų gausėjimą, sunku pasakyti. Šiaip ar taip, mano turimi faktai rodo, kad jų bent jau nemažėja.

Dėl literatūros revoliucionierių – tai apskritai vargiai įmanoma. Mūsų dienomis nebėra draudžiamų temų, nebėra vieningo kanono, kurį reikėtų laužyti. Nori – rimuok, nori – ne, jei ne prie širdies akademizmas – tapk slemeriu. Visiška laisvė.

– Nuo 1994-ųjų redaguojate dienraščio „Klaipėda“ priedą „Gintaro lašai“, kuriame nemažas dėmesys skiriamas ir jauniesiems rašytojams. Kokius stiliaus, žanro, temų pokyčius pastebėjote per šį dvidešimtmetį?

Tiesą sakant, bendros, visaapimančios slinkties nepastebėjau. Kiekvienas gerai rašantis jaunas žmogus ateina savaip, individualiai. Su savo nuosavu balsu, savo stiliumi, savo žodynu, savo pasaulio matymu. Jie lygiai tokie patys, kaip ir jų kolegos prieš dvidešimt metų – jautrūs, pastabūs, sugebantys pamatyti esmę. Visi vidutiniškai rašantys – kaip ir anuomet, rašo standartiškai, su akivaizdžiomis įtakomis, nusiklausymais ir nusižiūrėjimais.

– Dažnas kultūros leidinys turi kampą jaunųjų rašytojų kūrybos publikacijoms, galiausiai, ryškėja tendencija savo kūrinius „leisti“ socialiniuose tinkluose – atiduoti juos tiesiai galimiems skaitytojams. Kaip manote, ar šiuo metu jauniems autoriams sunku pasiekti skaitytojus, susirasti savo auditoriją?

Kultūros leidinių Lietuvoje nėra daug – ir ne kiekvienas noriai publikuoja jaunuosius. Socialiniai tinklai – neblogas daiktas, bet ten besirenkanti publika – gerokai atsitiktinė. Ją gal labiau žavi autoriaus portretinė nuotrauka, o ne jo kūriniai. Yra ir grėsmė – nejučiomis pradėti rašyti taip, kad surinktum kuo daugiau „like“. Geriausias būdas pasiekti publiką buvo ir tebėra knyga. Išleisti pirmąją knygą, jei tai ne kulinariniai receptai, – sudėtingas reikalas.

Yra kasmetinis „Pirmosios knygos“ konkursas, skelbiamas Lietuvos rašytojų sąjungos, tačiau mažai tų knygų – kasmet išeina vos porelė. Vieną kitą debiutantų knygą išleidžia ir „Nemuno“ leidykla. Jei nepatekote tarp tų laimingųjų – ką gi, bandykite kitąmet. Arba susitaupykite pinigų ir leiskite knygą iš savo kišenės.Kad neatrodytų taip beviltiška, pasakysiu: mano patirtis rodo, kad geri tekstai anksčiau ar vėliau vis tiek sulaukia savo valandos ir sugula į knygą. Jei tai iš tiesų labai geri tekstai.

– Minėjote, kad toli gražu ne kiekvienas šalies kultūros leidinys noriai publikuoja jaunųjų autorių kūrybą. Kaip manote, kodėl taip yra?

Turėjau omenyje, kad kai kurie kultūriniai leidiniai iš to nedaugelio esamų turi tam tikrą specializaciją, tarkim, į juos patenka tik žinomesni, jau kitur spausdinti autoriai. Tai ne priekaištas, tiesiog konstatavimas, kad erdvių jauniems autoriams tikrai nėra daug.

– Ar pats prisimenate savo, kaip menininko, jaunų dienų portretą? 

Savęs kaip menininko aš apskritai neprisimenu. Prisimenu kaip skaitantį vaiką. Kaip rašinėjantį paauglį. O paskui jau maždaug tokį, koks esu dabar. Kaip menininką, jei bus verta, prisimins kiti, po pusšimčio metų.

– Tuomet keičiame klausimą. Kaip gimė pirmosios jūsų publikacijos?

Mano publikacijų pradžia siekia vėlyvąjį sovietmetį. Tais metais kaip tik pritrūko šauktinių, ir žmones iš pirmo kurso ėmė į kariuomenę. Naktimis budėdamas turėjau gražaus laiko rašymams. Pikantiška, bet nemaža dalis mano pirmosios knygos eilėraščių yra parašyti „lenkomnatoje“ – Lenino kambaryje, tokioje komunistinėje koplytėlėje su didžiojo vado portretais – ji buvo privalomas kiekvieno sovietų kariuomenės dalinio atributas. Kai prisikaupdavo daugiau, dėdavau į voką ir siųsdavau namo, kad nedingtų. Paskui šį tą pasiunčiau į anuometinį žurnalą „Nemunas“, o jie ėmė ir išspausdino. Pirmoji mano publikacija – būtent ten.

– Kokiomis formomis anuomet pasiekdavote skaitytojų auditoriją?

Formų pasiekti skaitytoją buvo mažai – tai ikiinternetinis laikas. Buvo literatūriniai leidiniai – praktiškai tie patys, kaip ir dabar. Patekti į juos jaunam autoriui buvo gana sudėtinga, ypač jei jis rašė šiuolaikiškiau ir nešlovino Komunistų partijos. Cenzūra, nors ir švelnėlesnė, bet tebeveikė.

Buvo populiaru susirinkti su keliais rašančiais bičiuliais kur nors kavinėje ar tiesiog „chruščiovkės“ virtuvėje, klausytis muzikos, grojinėti gitaromis, apsikeisti naujai parašytais eilėraščiais. Toks anų laikų „Facebook“, tik gyvai.Ir tų skaitytojų kažkaip specialiai nesiekiau – jie savaime atsirado. Yra tekstai, atsiras ir skaitytojų. Svarbu jų neišbaidyti. Jei pradėsi juos vaikytis, mojuodamas knyga ir deklamuodamas, jie pabėgs.

– Ar rašymas gali būti „vardan rašymo“? Kokia jūsų pozicija – verčiau rašyti kasdien ir iš prirašyto kiekio vėliau susirankioti perliukus, ar, kaip sakė Charlesas Bukowskis, nesiimti to, jeigu tai, ką nori pasakyti, kol kas nesiveržia su krauju?

Rašymas vardan rašymo? Na, nebent tai būtų dailyraščio kursai, tada gal. Bukowskis visiškai teisus: visų pirma, atsiranda tas turėjimas ką pasakyti, iki skausmo, o jau tada visa tai imi ir užrašai. Užrašymas yra antrinis procesas.O perliukų kiekis visiškai nepriklauso nuo prirašytų lapų skaičiaus. Nori perliukų – nustok sėdėti ir rašinėti blėnius, eik į gatvę, į mišką, prie upės. Eilėraščiai po kojomis mėtosi, tik rink.

  • 1
    Share
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments