Įveikti ir dar laukiantys šiuolaikinio meno iššūkiai: patirtys keliasi į ekranus?

Šiuolaikinis menas keliasi į ekranus. © Bermix Studio / Unsplash

Perkeltos svarbių parodų, mugių ir bienalių datos, ištuštėjusios galerijos ir nežinomybė planuojant tolesnius veiksmus tiek kūrėjams, tiek kuratoriams bei galerininkams jau tapo akivaizdžia kasdienybe.

Nors antrasis karantinas Lietuvoje niekam nebuvo tokia didelė staigmena kaip pirmasis, bet niekas negalėjo žinoti, kada jis bus.

Justė Jonutytė

Nepaisant to, šiuolaikinio meno atstovai ieško naujų komunikacijos su žiūrovais, kolekcionieriais ir meno kritikais kelių: ekspozicijų pristatymai ir pardavimai keliasi į internetinę erdvę, vyksta performansų tiesioginės transliacijos, o žmonės įsidrąsina įsigyti pirmuosius meno kūrinius asmeninei kolekcijai. 

Miglotas planavimo procesas

Esminis iššūkis, su kuriuo bando susidoroti šiuolaikinio meno sektorius – ypač sudėtingas planavimo procesas: meno erdvės ir renginių organizatoriai susiduria su nežinomybe nustatant atidarymų ar pasirodymų datas, projektai, dar nespėję įsivažiuoti, priversti būti stabdomi.

Šiuolaikinio meno rinkos ekspertė Justė Jonutytė detalizuoja: „Dar pavasario pradžioje netrukus startuoti turėjusios meno mugės, parodos ir pasirodymai turėjo būti nukelti arba atšaukti, nors projektai jau buvo pabaigti arba artėjo prie finišo tiesiosios. Pagalvokite vien apie Venecijos architektūros bienalę – kovą, kai viskas sustojo, paprastai jau į bienalę pradedami siųsti kūriniai prieš instaliaciją. Bienalės data dar buvo ne kartą keičiama, o galiausiai terminas nukeltas dar metams. Tai reiškia tris kartus iš naujo perkamus bilietus, derinamas programas ir erdvių nuomos pakeitimus, o menininkams ir komandai metams pratęsia darbus (biudžetai tuo tarpu didėja ne visada, bent jau atitinkamai didėjančiam darbo krūviui).“

Justė Jonutytė. © Vika Paškelytė

Panašiai įvyko ir su antruoju karantinu, tęsia ekspertė. „Nors antrasis karantinas Lietuvoje niekam nebuvo tokia didelė staigmena kaip pirmasis, bet niekas negalėjo žinoti, kada jis bus. Tad ne viena mėnesius ar metus planuota paroda turėjo užsidaryti vos viena diena ar savaitė nuo atsidarymo. Gerai, kad į kai kurias parodas turėsime progą sugrįžti ir po karantino, bet kitos turės užsidaryti taip ir nesulaukusios lankytojų“, – pastebi J. Jonutytė.

Pasak jos, būtina paminėti ir finansiškai skaudžią pandemijos pusę. Menininkams parodų ir renginių atšaukimai ir vėlinimai neapibrėžtam laikotarpiui reiškia ir pajamų praradimą, tuo labiau, kad jiems mobilumas yra svarbi darbo dalis.

„Atšaukus daugumą meno mugių, didelė dalis su komercinėmis galerijomis dirbančių menininkų taip pat stipriai pajuto ir sumažėjusius kūrinių pardavimus. Čia dalį Lietuvos kūrėjų gelbėjo Lietuvos kultūros tarybos papildomai skiriamos stipendijos. Institucijoms, kurių didelę pajamų dalį sudarė bilietų pardavimai, situacija dar sunkesnė. Tad užsienio meno muziejai pradėjo atleidinėti darbuotojus (tokie muziejai kaip Londono „Tate“ už tai sulaukė daug viešos kritikos ir darbuotojų streikų) ir svarstyti parduoti kūrinius iš savo kolekcijų. Nereikia pamiršti, kad prastėjant ekonominei situacijai ir daliai verslų prarandant pajamas sumažėjo ir meno mecenatų, patronų, institucijų rėmėjų skaičius, o po ekonomikos nuosmukių kultūros biudžetas tikrai nedidėja“, – teigia šiuolaikinio meno rinkos ekspertė.

Diana Stomienė. © Laura Urbonavičiūtė / VOXART.lt

Išradingi dalyvavimo formatai

Neapibrėžtumą planuojant patyrė ir šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’20“ organizatoriai. Tradiciškai vasaros pradžioje vykstančio renginio datą jiems teko perkelti net du kartus. Spalio pradžioje įvykusios mugės „ArtVilnius’20“ organizatorė, galerijos „Meno niša“ vadovė Diana Stomienė teigia, kad šiais metais mugės dalyvių skaičius keitėsi iki paskutinės minutės, teko sutvarkyti reikiamus dokumentus atvykimui, atitikti saviizoliacijos reikalavimus.

„Tai labai apsunkino užsienio galerijų atvykimą. Nepaisant to, galerijos dalyvavo įvairiausiais formatais, pavyzdžiui, atkeliavo vien tik kūriniai, o stenduose dirbo lietuviai. Džiaugiamės, kad mums pavyko gyvai surengti mugę, tos dienos buvo tikra meno euforija, daug lankytojų, buvo perkami kūriniai, vystėsi tinklaveika ir t. t. Savaime suprantama, kad šiemet mugėje skyrėme didesnį dėmesį Lietuvos menui, dalyvavo daugiau Lietuvos meno galerijų, menininkų, bet „ArtVilnius“ projektų zonoje vėl galėjome matyti užsienio meno žvaigždes, taigi kokybės kartelės tikrai nenuleidome“, – pasakoja D. Stomienė.

Vienas svarbiausių žmonijos faktorių yra socializacija, to technologijos dar nepajėgios pakeisti.

Diana Stomienė

Nepaisant sunkumų organizuojant mugę, pašnekovė džiaugiasi išties dideliu lankytojų srautu: „Tvyrojo ypatinga atmosfera, kuri labai įkvėpė menininkus, galerijas, tai rodo, kad šis renginys yra svarbus žmonėms. Esame visiems labai dėkingi už puikią tarpusavio sinergiją. Tai įrodo, kad virtualios meno mugės niekados neatstos gyvai veikiančios mugės formato, žmogaus santykis su meno kūriniu, gyva emocija yra labai svarbi. Vienas svarbiausių žmonijos faktorių yra socializacija, to technologijos dar nepajėgios pakeisti.“

Su „ArtVilnius’20“ įvardytais keblumais sutinka ir daugybę sostinės galerijų apjungiančio „Vilniaus galerijų savaitgalio“ kuratorės Dovilė Tumpytė ir Akvilė Anglickaitė. Pasak jų, renginys, paprastai vykstantis rudens pradžioje, dėl Covid-19 sukeltos pandemijos buvo perkeltas į spalio pabaigą. „Ilgai teko derinti ne tik pačią renginio datą, bet ir meno erdvių dalyvavimo galimybes. Kelios jų atsisakė renginių, kurie galėtų padidinti riziką. Taigi, šį kartą aplinkybės neleido suburti visų įmanomų Vilniaus meno lauko pajėgumų“, – iššūkiais dalijasi kuratorės.

Dovilė Tumpytė ir Akvilė Anglickaitė. © Asmeninis albumas

Unikali patirtis – ir kompiuterio ekrane

Šiuolaikinio meno rinkos ekspertė J. Jonutytė teigia, kad pandemija buvo vienas iš postūmių meno erdvėms ir menininkams permąstyti eksponavimo galimybes. Pasak pašnekovės, galerijos ir meno erdvės į internetą kėlėsi jau kuris laikas iki pandemijos pradžios. Dalies parodų kuravimui pastaruosius kelerius metus daug įtakos padarė Instagramas ir meno tinklaraščiai – rengiant parodą būdavo stengiamasi unikalią patirtį kurti ne tik parodos gyvai atėjusiam žiūrovui, bet ir per kompiuterio ekraną parodos dokumentaciją stebinčiai auditorijai.

„Šiemet padarytas įdirbis tikrai niekur neišnyks. Turbūt daugiausiai darbo čia turėjo įdėti meno mugės, tokios, kaip „Frieze“, turėjusios per trumpą laiką sukurti galimybes kūrinių pristatymui ir pardavimams internetu. Nepriklausomos meno erdvės ir muziejai turėjo rasti būdų meno edukaciją kelti į interneto erdvę bei ieškoti alternatyvių formatų. Svarbu suprasti, kad tiesiog suskaitmeninti ir įkelti archyvą į interneto puslapį neužteks, didėjant meno renginių ir parodų pasiūlai internete, reikia rinktis įtraukiančius, sudominančius formatus. Lapkričio 6 d. meno, rezidencijų ir edukacijos centre „Rupert“ vykusi gyva garso performansų transliacija su Lietuvos ir užsienio kūrėjais – vienas sėkmingų, neatsibodusių pavyzdžių“, – mintimis dalijasi J. Jonutytė.

Didėjant meno renginių ir parodų pasiūlai internete, reikia rinktis įtraukiančius, sudominančius formatus.

Justė Jonutytė

„ArtVilnius’20“ vadovė D. Stomienė mąsto, jog ateityje organizuojant tokio pobūdžio muges, teks ieškoti naujų technologinių sprendimų, diegti išmaniąsias programas, kurios leistų paspartinti lankytojų registraciją, o esant reikalui būtų galima operatyviai atsekti kontaktus. „Be to, tiems lankytojams, kurie neturėjo galimybės pabuvoti mugėje, parengėme staigmeną – virtualų 3D turą, kurį šiais metais įgyvendinome kartu su VOXART.lt. Užsukus į mūsų svetainę www.artvilnius.com  galima sėkmingai pasivaikščioti po mugę, apžiūrėti kūrinius, planuojame ir kitais metais suteikti visapusiškas galimybes mūsų lankytojams susipažinti su mugės programa visais formatais“, – pasakoja D. Stomienė. 

„Vilniaus galerijų savaitgalio“ organizatorių nuomone, viešajame meno diskurse turėtų atsirasti daugiau refleksijos apie tai, kas vyksta meno pasaulyje, nes diskusijos, pokalbiai, paskaitos – kalbiniai formatai – praranda mažiausiai, kai persikelia į įvairias platformas internete, ir netgi pasiekia kur kas platesnę auditoriją.

Meno mugė ArtVilnius’20. © Organizatorių nuotr.

Atsigręžė į meno kolekcionavimą

Šiuolaikinio meno rinkos ekspertės manymu, pandemija meno laukui atnešė ir gerų naujienų. „Ne vienas žmogus būtent per pastarąjį pusmetį atsigręžė į meno kolekcionavimą, įsigijo pirmuosius kūrinius arba pirmą kartą atrado laiko meno kursams. Mažėjant kelionių, žmonės atsigręžė į pomėgius, kuriuos anksčiau dėl laiko stokos atidėliodavo, todėl šiuolaikinio meno rinkoje pastebiu suaktyvėjimą, ypač kalbant apie jaunosios kartos menininkų darbus“, – pozityviomis mintimis dalijasi J. Jonutytė.

Vis dėlto skaudžiausiai pandemija smogė komercinėms galerijoms: pasak J. Jonutytės, ne viena privati galerija tarptautinėje rinkoje turėjo užsidaryti arba susijungti, todėl labiausiai nukentėjo vidutinio dydžio, besiplėtusios ir paskolas pasiėmusios galerijos.

„Deja, bet turbūt artimiausius kelerius metus galerijos imsis mažiau rizikų. Kita vertus, neabejoju, kad atsiras daugiau naujų vieno žmogaus atstovaujamų galerijų iš žmonių, kurie po pandemijos nuspręs norintys imtis to, kas patinka, arba išeiti iš institucijų ir dirbti nepriklausomai“, – kalba šiuolaikinio meno rinkos ekspertė. 

  • 14
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments