Įsiklausymas į senąją architektūrą

Architektūra kiekvienam byloja skirtingus dalykus, priklausomai nuo stebėtojo požiūrio, skonio ir net profesijos. O juk senas pastato fasadas gali kuždėti net apie architektūrines nuodėmes, tačiau mes kartais praeiname pro jį nė nestabteldami įsiklausyti. Šias nuodėmes mums atskleidė charizmatiškasis Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas Dalius Vrubliauskas, teigiantis, jog atnašavimas dideliam pelnui kone akivaizdžiai ardo senuosius pastatus, o reklama primygtinai skverbiasi net į šimtmečius skaičiuojančių bažnyčių sienas.

– Daliau, apibūdinkite, prašau, paminklosaugą. Kas slepiasi po šia sąvoka?

Filosofiškai šnekant, iš mano burnos išėjęs žodis jau yra originalus ir autentiškas dalykas, tad tam tikra prasme gali būti pavadintas paveldu (jei dalis klausančių tą žodį vertina). Tai yra pakankamai platu. Tyrinėtojai, kurie bandė apibrėžti paminklosaugos raidą, visuomet skaidė ją į tam tikrus etapus, kad būtų galima tiek laike, tiek problematikoje užčiuopti kažkokias ribas, susijusias su darbų stiliumi, technologijomis ir pan.

Dabartiniai užsienio tyrėjai, formuojantys teoriją ir rimtesnę paminklosaugos filosofiją, visgi kažkiek nusigręžia nuo tos praeities ir įdomiai formuluoja problematiką, teigdami, kad pagrindiniai sprendimai,  siekiant nuoseklaus paveldo išlikimo ir jo įvertinimo, dabar turėtų priklausyti nuo dialogo su visuomene, su jos mažesne dalele – bendruomene; sprendimai neturi būti priimami tik siauros specialistų grupės, kad ir kokios aukštos prabos ji būtų.

– Vadinasi, paminklosaugos sąvoka su kiekvienu laikmečiu kinta. Megzti dialogą šiuo klausimu su visuomene – nauja tendencija?

Taip. Apžvelgiant Lietuvos paveldo apsaugos istoriją, paskutinis XX a. ketvirtis yra kažkiek „primestas“ – sprendimai, tiek įpaminklinimo, tiek apsaugos ir fizinių darbų atžvilgiu, buvo priimami tik specialistų rate, neviešinant to taip plačiai, kaip reikėtų. Dabar galbūt dalį problemų mes ir turime būtent dėl to, nes ir jaunesnė karta, ir galbūt plačioji visuomenės dalis niekaip nesuvokia, kodėl čia reikia kažką tausoti arba saugoti, nes jie tų sprendimų nepriėmė. Paveldo objekto įpaminklinimo laikotarpis yra apie 50 metų, objektas neturėtų būti skelbiamas fizinės kultūros vertybės paminklu, jeigu jis nėra išlaikęs savo vertingųjų savybių bent pusę amžiaus. Per tą laiką įvyksta visos kartos sąmonės pasikeitimo procesas.

– JAV yra išskiriamos tokios paminklų tvarkymo procedūros: konservavimas, atkūrimas, restauracija ir rekonstrukcija  (angl. preservation, rehabilitation, restoration, reconstruction). Kokios priemonės yra taikomos Lietuvoje?

Įstatymai numato kelis režimus, kiekvienas yra reglamentuotas, bet dėl pakankamai paslankios mūsų kalbos ir raiškos, jie yra dažnai painiojami. Pastato konservavimas – tai užtikrinimas, kad jis toliau nedūlėtų, negriūtų ir nepranyktų, su minimaliomis intervencijos priemonėmis. Archeologai dažnai juokauja, kad geriausias būdas konservuoti yra atkasti, užfiksuoti dokumentais ir vėl užkasti. Restauravimas, ta klasikinė jo samprata – atgaivinti statinį ar jo dalį iki tam tikros ribos, kai dar moksliškai galima įrodyti, kad visa tai buvo. Ir, žinoma, pageidautina parodyti, kad tas elementas, kurį tu restauravai ir įdėjai, yra naujas. Tai gali būti kitokios spalvos ar tono išraiška, kas rodytų, jog tai yra naujesnis dalykas, jis neturi meluoti apie save, neturi apsimesti senuoju.

Rekonstrukcija leidžia tam tikras objekto dalis pritaikyti naujai veiklai, atkuriant iki taikomumo ribų. Jeigu pasižiūrėtumėte į Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos ėmimo į dangų bažnyčios Trakų gatvėje Vilniuje centrinės navos eksterjerą, galėtumėte pamatyti, kaip atrodo rekonstrukcinis darbas, kai yra atstatomi tinkai. Viršutinė navos dalis iš abiejų pusių yra sutvarkyta tais istoriniais procesais – visai nedažyta, tik užtinkuota kalkiniais tinkais.

Matyt, dabar jau yra 10–12 metų, kai ji stovi ir tos rekonstruotos jos dalys absoliučiai nieko nebijo. Nežinau, kaip tas, kuris tai darė, sugebėjo įtikinti užsakovą, kad reikia nusipirkti kalkių – iš Čekijos ar dar iš kažkur, kaip jis sugebėjo tą technologiją atgaminti. Galbūt tai buvo bandymas pervažiuoti per pusę Europos, susipažinti su vienuolijų kultūra, su jų rašytiniais šaltiniais, nes ne paslaptis, kad dalis tos tradicijos tam tikru laiku yra atėjusi iš kitų šalių iki mūsų ir labai dažnai – per vienuolijas.

Paprastai pastato šeimininkai efektingumo nori greitindami procesą, patys nesuprasdami bei nežinodami (o gal niekas ir nepasako jiems), kas gali po to nutikti statiniui. Taip dažniausiai nūdienoje nutinka su senąja (vadinamąja plytų) architektūra. Per daugelį metų plytų paviršius yra įsigėręs suodžių, įvairių dulkių, o greičiausias būdas jį greitai pagražinti – tai nuvalyti mechaniniu būdu arba, neduok Dieve, nupurkšti smėlio srove.

Tai reiškia, kad yra nuimamas viršutinis apsauginis sluoksnis ir atsiveria porėta plytos substancija drėgmei. O juk būtų galima pritaikyti elementarią technologiją ir objektą nuplauti švelniu žemo slėgio vandeniu, išvalyti su kažkokiais minkštais šepečiais ir leisti išdžiūti – kaip odą. Kas nutiktų, jeigu užuot nusiprausę, mes švitriniu popieriumi nusivalytume odą? Kai kas galbūt išgytų, o kai kas – ne. Na, bet pastatas juk ne žmogaus kūnas – uždeda ant pastolių tentus, kad nesimatytų, ir šveičia veik 200 metų senumo statinio patiną…

 – Ar egzistuoja skirtingos paminklosaugos mokyklos? Ar visgi tai greičiau yra laikotarpio tendencijos?

Savo laiku yra daug girdėti tokie vardai, kaip prancūzas Eugène Viollet-le-Duc, jie yra labai daug nuveikę, deja, nūdienos samprata, vien neigiama prasme. Jie bandė nuvalyti viską iki kažkokių grynųjų stilių, iki tos pačios gotikos, net renesanso sluoksnius nuimdavo, grąžindami statiniui būtent pirmykštę išvaizdą, stilistiką, o kartais net pataisydami ir pakeisdami. Ta tendencija, nors ir pasiekusi Lietuvą po beveik šimtmečio, daug kur paliko savo pėdsaką.

Norint kažkiek visa tai pateisinti, aš pats kartais prisimenu tą suradimo džiaugsmą: kai prieš tave yra statinys, kurį caro architektai bandė suniveliuoti iki „jokios architektūros“ stiliaus, nutautinti jį, galbūt, kad nesijaustų, jog jis yra susijęs su Europa, tai, kai, remdamasis rašytiniais šaltiniais, tirdamas pradedi ieškoti  istorinės medžiagos, kurias vietas reikėtų apžiūrėti, norint ten aptikti senesnes uždengtas vertybes, ir galiausiai jas surandi, yra labai sunku sustoti. Nepasižiūrėti, kas dar, kiek daug ten visko yra, ir tik supratimas, kad tu ištrini viską, kas buvo po to – 200 ar 150 metų, bando sustabdyti.

Mano vieno didesnių nusikaltimų vieta yra Vilniuje, Vokiečių g. 18 – toks statinys, kur dirbau su tyrimus atliekančia grupe; reikėjo parengti nedidelį restauravimo projektą, sutvarkyti fasadą ir tai atlikti turėjome labai greitai. Ten buvo ir XVI a. pr. tapyba, ir Jono Glaubico fasado projekto laikotarpio detalės, ir dar kažkas – ir visi jie tokie įdomūs, tokie aiškūs pasidarė, kad tiesiog netyčia teko parodyti visus tris ar keturis etapus ir nuo to, aišku, labai smarkiai nukentėjo objekto vientisumas. Aš tikiuosi, kad kas nors jį greitu metu pakeis, nes kiek galima į jį tokį sudaužytą žiūrėti…

– O man sunku žiūrėti į dabar renovuojamas bažnyčias. Lyginu romantiškai nutrupėjusius, senovę menančius bažnyčių fasadus su tais sutvarkytais, ir neduoda ramybės klausimas: kodėl bažnyčios dažomos tomis absurdiškai ryškiomis spalvomis? Ar yra nustatyta, kad taip jos kažkada atrodė?

Tradiciškai iki šiol mūsų šalyje yra daromi polichrominiai tyrimai, pažiūrima, kokie yra buvę pagrindiniai bažnyčios spalvinės schemos etapai. Remiantis tais tyrimais, padaromos retrospektyvos, atkuriami tam tikro etapo vaizdai ir dažniausiai tai yra pagrindas nuspręsti, kaip tą bažnyčią dabar iš naujo vėl nudažyti. Ir vis dėlto, net paėmus bandymus iš keturių, penkių ar dešimties vietų bažnyčioje, niekas praktiškai nebežino, kaip ji iš tikrųjų visa atrodė.

Gali netyčia sumaišyti keletą sluoksnių, pavyzdžiui, barokinį su kita epocha. Jie galbūt derės, bet kartu niekada nėra egzistavę. Dabar perdažydami bažnyčias, bandydami atkurti tam tikrą stilistinį kažkokios senovės vaizdą, mes tarsi teigiame, kad tikrai taip atrodė tas statinys, užuot eksponavę kažkokį originalų gabalą, dažytume gal net bandydami išreikšti ir mūsų požiūrį į tą seną bažnyčią – o kaip ji turėtų dabar atrodyti?

Problema ta, kad didžioji dalis tų dažymų yra daromi įvairių baltalų pagrindu. Pigmentas yra dedamas į baltus dažus ir taip išgaunama tam tikra iššviesinta spalva. Tokiu būdu prarandamas natūralesnių dažymo tradicijų momentas: spalva tampa „plokščia“, matinė. O senesnieji dažymai dažnai buvo atliekami keliais sluoksniais, sukurdavo tokį porėtą paviršių. Jeigu kada bandėte tapyti, palyginimas galėtų būti kaip tarp guašo ir akvarelės – skaidresnė spalva, ne tokia akla, ne visiškai lygi, turinti tam tikro šviesos įgeriamumo, skvarbos. Daug poetiškesnė, jei norite.

– Man norėtųsi, kad tas nutinkavimas, nudažymas bent jau taip naujumu nedvelktų…

Vienintelis dalykas, kuris gali tai padaryti, – tai senos tradicijos panaudojimas. Va kaip dėjo meistras, pavyzdžiui, dešimt vyno taurių į statinę su kalkėmis pigmento, taip ir dabar įdėtų ir nudažytų taip pat. Aš dabar jau dešimt metų ten nebuvau, bet jeigu važiuosite pro Jeruzalės bažnyčią Vilniuje, užsukite pasižiūrėti. Buvo gal 1994-ieji, kai ją pabandė tradicine technika nudažyti, įdomu, kas ten dabar yra. Vienu metu ten buvo kilęs net kažkoks skandalas dėl to, jog labai pigiai viską išėjo padaryti – taigi tos medžiagos daug nekainuoja.

Dar viena milžiniška problema dabar yra įsikerojusi Lietuvos dvarų sistemoje, kur, žinoma, pirmiausia į darbus taikosi tam tikras gamintojų, apsiginklavusių moderniomis medžiagomis, segmentas. Čia vėl, matyt, bus didelis nuotykis arba didelė problema, kai prarasime dalį tos autentiškos terpės. Bet tai yra forumo klausimas – ne vieno žmogaus ir ne vienos institucijos – kur galėtų įsilieti ir bendruomenės, supratusios, ką tai gali atnešti, ir išlikę bajorų luomai, kurie turėtų suprasti, kad tas naujos medžiagos panaudojimas, kad ir koks jis yra greitas ir patogus, vis dėlto atima ne tik iš jų, bet ir iš kitų žmonių, kurie gėrėsis tuo pačiu dvarų paveldu, tam tikrą dalį malonumo ir tam tikrą dalį pastato ilgaamžiškumo.

– Perkant medžiagas net ir naujos statybos namui, yra sunku pasirinkti, nes iš visų pusių atakuoja reklama: ir ta medžiaga gera, ir kita analogiška medžiaga tinkama… Bet kai kalba eina apie restauravimą, ar neturėtų tokių dalykų nuspręsti specialistai, kuriuos ne taip paprasta apgauti, kurie žino, kad tam tikroje vietoje panaudojus kažkokį naują produktą, jis visai netiks, tarkim, paprasčiausiai atšoks tinkas?

Dabartiniai gamintojai yra labai smarkiai pažengę reklamos srityje, generuodami didelius pelnus ir didelę dalį atiduodami reklamai, galbūt ir iškreipia didžiąją dalį supratimo apie tai, kaip reikėtų elgtis su ta paveldine terpe, kokią medžiagą naudoti iš tikrųjų, nes tiesiog nebėra tų tamprių tradicijų. Pokariniu laikotarpiu, įsibėgėjus gamybos intensyvumui, išjudėjo ir statybiniai procesai, įskaitant ir apdailos medžiagų gamybą. Pramaišiui su tuo, kad nebuvo žmonių, palaikančių tradiciją, įvyko taip, kad dabar esame smarkiai nuskriausti šitoje srityje – per tuos 50 metų buvo išrauta tradicija.

Atsiradus cemento industrijai, pranyko kalkių degimo ritualas, ta pati situacija yra su degutu. Degutas yra labai tolima bitumo atmaina, visiškai natūrali, nesintetinta hidroizoliacija. Tai yra gal dar vikingų atvežta medžiagos gavybos technologija, kurios dėka visą laiką klestėjo laivyba. Visai neseniai teko matyti degutu impregnuotus langus Naujosios Vilnios vaikų dailės mokykloje (buvo nukritęs vienas sąramos akmuo ir ten matėsi rėmas, kuris yra impregnuotas degutu). Tai yra statinys, skaičiuojantis apie šimtą metų. Langai, jų skaidymas, palangės yra tie patys, galbūt tik stiklai pakeisti. Kiek prasitarė direktoriaus pavaduotoja, šią mokyklą dažnai „bombarduoja“ savivaldybė, norinti tuos langus pakeisti. Nors langų būklė šioje mokykloje yra puiki.

Taigi, norint įsiūlyti naują produktą, dažniausiai labai daug kur objektai yra sugadinami. Net mūsų varganoje periferijoje, kur tik nuvažiuoji, pamatai plastikinį langą. Taip ir įsivaizduoju, kaip prekybos agentas siūlo pensininkui: „Šiandien 200 litų, rytoj – langas, poryt – dar 200 litų“. Nors galbūt tas pats pensininkas dar prisimena, kas yra linų sėmenų aliejaus dažai, sumaišyti su cinko milteliais – pats tradiciškiausias ir paprasčiausias dažymo būdas, kas yra „kitas“ – mastika, kurią panaudojus langai prisispausdavo ir pasidarydavo sandarūs, kas yra linų pakulų pluoštas, sumirkytas tame pačiame linų aliejuje, kodėl ten kirminų niekada nebūdavo… Duok Dieve, kad kas nors inicijuotų šitų senųjų procesų atgaivinimą! Baisiausia tai, kad iš jų, matyt, negali uždirbti, nes medžiagos yra pigios ir darbas iš tikrųjų nesudėtingas – negali padaryti didelės vertės produktų.

– Ar nejaučiate savotiškos profesinės antipatijos naujajai architektūrai? Galbūt esate per daug įsimylėjęs senuosius pastatus?

Ne, absoliučiai ne. Kartais tik kaip piliečiui kyla noras paprašyti svarbesnių architektūrinių objektų užsakovų, kad architektai, prieš dalyvaudami kokiame nors konkurse, iš pradžių pabandytų išlaikyti istorijos egzaminą apie tos vietos raidą ir tik tuomet bandytų siūlyti savo sprendinius. Tai jokiu būdu neturėtų būti grįžimas dešimtmečiais ar šimtmečiais atgal, bet tiesiog pabandymas pajausti, kas yra ta vieta, kurią jie bando naujoviškai tvarkyti.