How the Landscape for Advisors Is Changing, 2012 (fragmentas). Kotryna Žukauskaitė (užsakovas: Morningstar Advisor)

Iliustruotojų darbai mums kasdien šypsosi iš reklamų afišų, mojuoja iš knygų viršelių, vedžioja žemėlapių takais ir net padeda suvokti sudėtingas mokslo ir ekonomikos temas, tačiau, rodos, kad jų net nepastebime ir iliustracijos žanrą dažniausiai siejame su vaikų literatūra. Visgi pasaulinėje rinkoje iliustracija suaugusiems yra lygiavertė vaikų iliustracijai šaka, tad apie šį žanrą, jo reikšmę bei paklausą kalbamės su iliustruotoja Kotryna Žukauskaite, žinių įgijusia Londono bei Maskvos universitetuose ir kuriančia tokiems periodinės spaudos leidiniams, kaip „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“ ar „New Scientist“.

Vyksta nuolatinis žodžių ir vaizdų jungimas, žaidimas prasmėmis.

Kotryna Žukauskaitė

– Dažnai iliustruojate mokslo, ekonomikos ir medicinos straipsnius, kaip pasirinkote tokią sudėtingą sritį?

Sritis pasirinko mane, kadangi piešiu naudodama supaprastintas formas ir užkoduotas žinutes. Taip pirmieji į mane dėmesį atkreipė populiariojo mokslo bei korporatyviniai žurnalai, mat juose daug kalbama apie duomenis, temos yra labiau schematiškos, o ir mano mąstymas čia tiko labiausiai. Man patinka ir tai, jog turiu galimybę skaityti tekstus, kurių tikriausiai nespėčiau skaityti laisvalaikiu, taigi visa į mano rankas patenkanti informacija – lyg atskiras išsilavinimas.

Juk tokiose mokslo srityse, kaip biochemija, genetika ar farmacija, dabar vyksta milžiniški lūžiai, todėl nemažėja ir tokios informacijos srautas bei svarba. Terminų spaudžiami užsakovai savo tekstų iliustravimui ieško žmonių, dirbusių su panašiais projektais, tad kai mano portfolio atsirado pirmieji mokslo ir finansų leidiniams skirti darbai, prasidėjo uždaras panašių užsakymų ratas, tačiau nuolat gaunu ir netikėtų užsakymų nišinėmis, kartais kiek fantastinėmis, hipotetinėmis temomis. Pavyzdžiui, dabar iliustruoju tekstą apie kintančią laiko vertę. 

– Kaip pavyko būti pastebėtai tokių spaudos milžinų, su kuriais dirbate šiandien?

Vos pradėjusi profesionalią iliustruotojos praktiką, daug laiko skyriau savireklamai. Lietuvoje mes kultūriškai šiek tiek atmetame tai, jog reikia siūlytis klientui, pačiam apie save pranešti, taip dauguma tiesiog laukia, kol kas nors pats juos atras. Tokioje perpildytoje rinkoje, kaip anglakalbės spaudos redakcijos, arba pats apie save praneši, arba taip ir nestartuoji. Taigi, siųsdavau daug elektroninių laiškų, kartais ir savireklamos atvirlaiškius, tokiu būdu gavau ne tik pirmuosius klientus, bet ir labai daug naudingos kritikos. Po to viskas vyko grandinės principu – vieni užsakymai atnešdavo naujus, atsirado itin daug specializuotų populiariojo mokslo bei verslo žurnalų klientų, kurie tapo nuolatiniais užsakovais.

Vėliau atsirado ir mano darbus rinkoje reprezentuojanti agentė, tad prieš tai kantriai ir solidžiai mano darbų pavyzdžiais atakuotas užsakovas, jau apsisprendęs užsakyti konkrečią iliustraciją, kreipiasi tiesiai į ją. Ji suderina biudžetus, terminų datas ir visą informaciją persiunčia man. Kitaip tariant, dabar turiu laisvę užsiimti tik kūrybiniu procesu. Pabrėšiu ir tai, jog agentė niekada nesikiša į mano kūrybinius procesus, o aš į jos strategiją. Ji žino, kam ir kada turi paskambinti, parašyti, į kokias duris pabelsti su mano darbų pavyzdžiais. Kažkuria prasme ji planuoja mano karjerą. Turime nusistačiusios tikslus, kur norėtumėme būti po penkerių metų, iki kokio masto klientų turime iki to laiko nueiti, o tai, kaip tai padaryti, yra jos labai konfidencialus žinojimas ir kompetencija.

Corporate HR, 2015. Kotryna Žukauskaitė

– O kaip vyksta bendravimas su užsakovu?

Užsakovas man atsiunčia užklausą, ar imčiausi konkretaus darbo per numatytą laiką su fiksuotu biudžetu. Išsiaiškiname detales ir startuojame. Aš gaunu tekstą, paruošiu tris arba keturias eskizines iliustracijos idėjas ir persiunčiu jas užsakovui, tuomet gaunu atsakymą su pasirinktu variantu ir papildomas pastabas dėl idėjos vizualizavimo. Galiausiai iliustraciją detalizuoju, pridedu tekstūras ir spaudos kokybės failą išsiunčiu užsakovui kartu su padėka už tai, jog užsakė mano darbą.

– Ar nebūna sunku perprasti vis naujas, siauras ir itin specifines temas? Juk norint sukurti gerą iliustraciją, tenka įsigilinti į smulkiausias detales.

Būna labai įdomu, o lengva būti ir neturėtų, juk tuomet nebereikėtų jokios kompetencijos. Tačiau gelbėja tai, jog turiu iliustruoti ne visą mokslinę sritį, o tik konkretų straipsnį. Į tai reikia kreipti didžiausią dėmesį, nes iliustraciją visuomet diktuoja konkretus tekstas bei jame sudėlioti akcentai, o ne pati mokslo šaka, ne įkvėpimas ar mano požiūris į mokslą. Vadovautis reikia tiksliais, konkrečiame straipsnyje esančiais žodžiais, metaforomis bei kitomis kalbos formomis.

Technology column: 3D & 2D Printing, 2014.
Kotryna Žukauskaitė (užsakovas: Smithsonian Magazine)

– Kaip vyksta idėjų paieškos, į ką kreipiate didžiausią dėmesį?

Svarbiausia, kad iliustracija atspindėtų teksto esmę arba kartais tą tekstą pratęstų. Tai reiškia, jog iliustracija ne visada turi tiesiogiai atpasakoti ir pakartoti tekstą, turi likti vietos ir interpretacijai. Kartais galima šiek tiek „pakutenti“ žiūrovo fantaziją ir toliau už teksto ribų, tačiau iš esmės iliustracija turi gimti iš konkretaus teksto kaip iš išeities taško.
Savo profesiją ne kartą esu apibūdinusi tekstų vertimu į vaizdų kalbą. Taigi, generuojant idėjas vyksta tam tikras verbalinės informacijos vizualizavimas: kartais sujungiu du žodžius į vieną vaizdą ar tiesiogiai išreiškiu tam tikrą metaforą, idiomą ar kitokią simboliką, o kartais atvirkščiai – kuriu vizualią metaforą, supaprastintai, schematiškai atvaizduoju sudėtingus dalykus ir, jei pavyksta, pridedu lengvo humoro.

Vyksta nuolatinis žodžių ir vaizdų jungimas, žaidimas prasmėmis. Galbūt tai skamba labai sudėtingai ir filosofiškai, bet iš tiesų tai prilygsta įdomaus galvosūkio sprendimui, o visi tam reikalingi įrankiai yra paslėpti tekste, belieka juos rasti ir sujungti. Daug dirbu su žodynais, taip pat su sinonimų žodynu, mat kartais juose esantys žodžių apibrėžimai tiesiogiai padiktuoja naują idėją. Mes tik manome, jog suprantame, ką koks žodis reiškia, bet pradėjus skaityti jų definicijas vaizdas gerokai prasiplečia. Tai labai padeda įsigilinti, sugalvoti netiesioginių asociacijų.

Dirbdama didžiausią dėmesį kreipiu į tai, ar žodžiais sugalvota ir verbaline logika pagrįsta idėja atrodo taip pat šauniai ir ją nupiešus. Kartais būna labai gaila, kai verbalios mintys visai neveikia vaizduose, tuomet svarbu savęs neapgaudinėti ir pripažinti, kad reikia bandyti iš naujo. Svarbu išmokti paleisti ir kurti toliau. Dar vienas iššūkis yra nepasiduoti pagundai panaudoti jau šimtą kartų matytą klišę. Bėda ta, jog klišės tampa klišėmis, nes kažkuria prasme jos yra genialios, bet jas naudojant kyla kūrėjo ambicijos klausimas, tad stengiuosi gerai išsinagrinėti, kas jau buvo piešta panašiomis į užsakymą temomis ir to nebekartoti.

Stengiuosi pastumti žanro ribas vienu žingsneliu pirmyn, sugalvoti netikėtą verbalią asociaciją, kurios iki šiol dar niekas „nepagavo“. Tai ypač sunku ne nišinėmis aktualijų temomis, kai visi pasaulio laikraščiai kelias savaites ar mėnesius nagrinėja tas pačias temas, tokias kaip ekonominė krizė, kibernetinės erdvės saugumas ir pan. Taip prasideda tam tikros po pasaulį išsimėčiusių iliustruotojų lenktynės. Kaip sakė vienas mano dėstytojų, pirmas dvidešimt idėjų ta pačia tema gali sugalvoti bet kas, tam nereikia būti profesionalu, kompetencija prasideda nuo dvidešimt pirmosios, o po to nuo trisdešimt pirmosios ir taip toliau. Taigi, labai svarbu neprisiklijuoti prie pirmos idėjos ir likti minčių tėkmėje, mat greitis ir minties aštrumas visada laimi prieš lėtą tos pačios idėjos minkymą.

– O kaip su kūrybine laisve, kokią įtaką darbui daro leidinys?

Laisvės gaunu gerokai daugiau nei tikėjausi. Kartais net norėtųsi daugiau meninio vadovavimo, nes iliustruotojams tai vienintelis būdas perimti ir kaupti žinias bei nevirti savo sultyse. Dirbdama klientui visuomet siūlau tris vienos iliustracijos idėjas, paprastai iš karto atsirenkama viena ir išsakomos vienokios ar kitokios pastabos. Nuo to momento vėl dirbu beveik savarankiškai. Tačiau save laikau ne menininke, o labiau redakcijos dalimi, nes visos komandos tikslas yra maksimaliai gerai paruoštas leidinio turinys ir „aš, aš, aš“ požiūris čia nelabai tinka. 

Meta-scienctists double-checking scientific news, 2014.
Kotryna Žukauskaitė (užsakovas: Stanford Medicine)

– Kokia, jūsų manymu, iliustracijos reikšmė tokiuose tekstuose?

Dažniausiai viena iliustracija aprėpia visą tekstą ar konkretų teminį paragrafą, taigi, ji per sekundę ištransliuoja skaitytojui žinutę, į kurią toliau galima gilintis skaitant tekstą nuo pradžių. Iliustracijos funkcija yra pritraukti dėmesį, apibendrinti, interpretuoti, o kartais ir juokauti, supaprastinti sudėtingą informaciją, dekoruoti. Situacijų būna visokių, tačiau dažniausiai iliustracija skirta momentiniam sudėtingos minties ištransliavimui, sekundinei komunikacijai su skaitytoju. Be to, daugybė mokslinių tyrimų rodo, jog informacija, kurią skaitytojas priima skirtingais pojūčiais, skirtingais smegenų centrais, o tekstas ir vaizdas yra priimami skirtingai, yra giliau suvokiama ir ilgiau išlieka atmintyje. Taigi, iliustracija papildo tekstą, padeda skaitytojui plačiau suvokti temą ir skatina, kad jo mintys nesibaigtų pasibaigus straipsniui.

– Ar manote, kad tekstas ir iliustracija yra lygiaverčiai informacijos šaltiniai?

Kol kas dar ne, bet smagu, jog iliustracija vis rečiau tampa dekoro elementu. Žanras plečiasi ir savarankiškėja, atsiranda tam tikras žaidimas, kartais net įtampa tarp teksto ir iliustracijos. Tačiau reikia nepamiršti, kad iliustracija gimsta tiesiogiai iš teksto, taigi tekstas visuomet lieka pirmame plane turinio prasme, o iliustracija yra tik iš jo gimęs ir jį pratęsiantis kūrinys, kuris suteikia tekstui papildomo atspalvio.Pastaruoju metu tenka vis dažniau išgirsti terminą „vizualinis žurnalizmas“ – tai yra tam tikra teksto, iliustracijos, infografikos bei schemų samplaika, dažniausiai naudojama norint parodyti procesą, sandarą ar kitokią vienu paveikslėliu neaprėpiamą informaciją. Tad manau, jog galima teigti, kad tekstas ir iliustracija vis labiau artėja vienas prie kito. 

– Ar kuriant tokių tekstų iliustracijas nėra sunku išlaikyti savitą braižą ir estetiką?

Nėra, nes mane samdo būtent dėl savito braižo ir estetikos. Anglakalbėje rinkoje tai yra svarbiausias dalykas, nes niekas nesikreipia pas geometrinių darbų portfolio turintį iliustruotoją su prašymu pripiešti raitytų gėlyčių ir atvirkščiai. Žanras labai greitas, kartais atlikti darbui skiriamos vos kelios valandos ar dienos, o tokių laikraščių, kaip „The Washington Post“ ar „The Boston Globe“, tiražai milžiniški ir bet kokios klaidos, įskaitant ir ne maksimaliai išnaudotą erdvę puslapyje, kaina yra labai didelė. Taigi, klientas turi žinoti, ką gaus. 

– Savo darbuose naudojate labai originalią koliažo ir vektorinės grafikos samplaiką. Kaip ji atsirado?

Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, ji atsirado dėl to, jog eksperimentuojant atradau tris mane užkabinusias technikas: koliažą, kompiuterinę, vektorinę grafiką bei skanerį ir „Xerox“ aparatą, sukuriančius labai gražias purvinas tekstūras. Pamažu tai susijungė į vieną techniką – skaitmenizuotą koliažą. Galbūt būčiau galėjusi likti prie tikro koliažo, bet supratau, jog periodinės spaudos iliustracijai tokia technika per lėta, taigi, ilgai bandžiau rasti būdą, kaip kurti kompiuteriu, išlaikant šiek tiek paklaidos, rankų darbo ir tam tikro purvino tekstūriškumo. 

Taip pat turiu pabrėžti, kad šiuos tris dalykus atradau ir sujungiau ne dėl to, jog tik jais ir užsiėmiau, bet todėl, kad studijuodama turėjau sąlygas išbandyti viską – nuo štrichavimo pieštuku iki šilkografijos, nuo guašo iki popierinių objektų fotografijos. Buvau nuoširdžiai skatinama išmėginti visas, ne tik egzistuojančias, bet ir nuolat išgalvojamas technikas, kol kažkuri pagaliau taps sava, ir aš tai dariau, nes kitaip niekuomet nebūčiau atradusi savo technikos. Galiu atvirai pasakyti, jog kavos tirščių ir šampūno putų mišinio skenavimas ar vaškinės kreidelės brūžinimas ant tam visiškai netinkamo popieriaus man davė daug daugiau nei idealiai nupieštas kubas su teisinga perspektyva ir per kelias valandas labai taisyklingai nuštrichuotais šešėliais. 

Researchers have invented a cheap, portable, microchip-based test for diagnosing type-1 diabetes that could speed up diagnosis, 2014. Kotryna Žukauskaitė (užsakovas: Stanford Medicine)

– Didžioji dalis jūsų darbų yra skirta užsienio užsakovams, o ką manote apie Lietuvos iliustracijų rinką?

Visų pirma, paminėsiu, jog dar studijuodama per atstumą dirbau priešinga kryptimi nei dabar: gyvenau Londone, o keli nuolatiniai užsakovai buvo Lietuvoje. Man labai pasisekė, nes kelerius metus bendradarbiavau su nuostabia komanda iš „Alma Littera“ leidyklos. Maketavau, piešiau ponus kopūstus vaikiškiems pratybų sąsiuviniams, dariau daug to, ko dabar nebedarau, bet tai buvo atskira pagarbos klientui bei atidumo detalėms mokykla. Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga, jog patekau tarp tokių sąžiningų ir kompetentingų žmonių, net jei vėliau ir nebetęsiau to, ką ten pradėjau.

Nors man labai pasisekė su pirmuoju dideliu klientu, deja, vėliau buvo ir kitokios patirties. Lietuvoje turime įvairių – gerų ir nelabai gerų – įpročių darbo proceso, įsigilinimo į užsakymą, honorarų, pasitikėjimo autoriumi bei meninio vadovavimo srityse. Kartais tai šiek tiek lemia ir apibrėžtas lietuviškai skaitančių žmonių kiekis, tačiau dažniausia problema yra skylės švietime, kai bazinės, suvienodintos žinios bei „visko po truputį“ mokėjimas vertinami labiau nei individualumas ir išgryninta kompetencija. Nėra aiškaus nusistovėjusio proceso, už ką atsakingas užsakovas, o už ką – dizaineris ir iliustruotojas. Be to, reikėtų paminėti, jog tiesiog dar nėra užaugusi tikrų meno vadovų karta – Lietuvoje visiškai normalu, jog vizitinę kortelę su užrašu „art director“ (liet. meno vadovas) paduoda trisdešimtmetis, bet visai nėra tokių, kurių darbo patirtis siektų trisdešimtį metų.

Taigi, kol kas visi mokomės ir laukiame, kol susikaups žinios ir atsiras tradicijos bei tam tikri užsakomojo kūrybinio darbo standartai.Tačiau ir tai jokiu būdu negali būti atsikalbinėjimas nuo kokybės. Vaikų literatūros iliustracijoje čekai turi legendinę Květa Pacovská, mes – ne mažiau legendinį Kęstutį Kasparavičių, su kurio knygomis užaugo visa skaitytojų karta nuo Meksikos iki Vokietijos, kol pagaliau ir mes jį savo pačių kieme atradome, taigi, gerų pavyzdžių yra. Jų atsiranda ir šiuolaikinėje spaudos iliustracijoje – pavyzdžiui, pasaulio žurnalų puslapiuose vis garsiau nuskambantis Karolis Strautniekas. Mums reikia daugiau tokių kūrėjų, nes dirbti visam pasauliui gyvenant čia tikrai įmanoma, kaip ir įmanoma būti lygiaverte pasaulio dalimi ir nebeskirstyti užsakymų į „lietuviškus“ ir „nelietuviškus“, o bandyti gerąsias praktikas atsinešti ir diegti čia.

Manau, kad kuo daugiau Lietuvoje bus pasaulinei rinkai dirbančių kūrėjų, tuo greičiau nyks ir visi blogi vietiniai įpročiai. Mes esame labai lanksti tauta, greitai mokomės, esame visiškai atviri informacijai, dėl to ir pati jaučiu pareigą atsakinėti į nuolat atskriejančius klausimus, nes, deja, tokie elementarūs ir lengvai išdėstomi dalykai kaip „portfolio pagrindai“ ir „kaip išgyventi pabaigus mokslus“ menus dėstančių vietinių institucijų dar nepasiekė, taigi tiems, kas degančiomis akimis ieško informacijos, belieka jos ieškoti tarp kolegų.Esu sulaukusi ir labai keistų klausimų apie tai, kodėl kažkas turi samdyti lietuvį. O kodėl neturi? Juk viską lemia gebėjimai, kurie matyti iš tavo internetinio portfolio. Mes vis labiau artėjame prie laiko, kai viską lems kompetencija, tad atsikalbinėjimų ir pasiteisinimų laikas baigėsi – esi geras tiek, kiek geras pastarasis tavo darbas. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *